Dirba už kadro
Žinoma televizijos, o kurį laiką jau ir spaudos, žurnalistė šiuo metu dirba už kadro. Keturi mėnesiai kaip televiziją palikusi Aistė atvyrauja, kad TV eteris niekuomet nebuvo jos siekiamybė.
„Keturis metus praleidau spaudoje ir tuo labai džiaugiausi. Jaučiausi esanti savo „lėkštėje“. Žurnalistika yra įdomi, kur bedirbtum“, - tikino garsaus režisieriaus Audriaus Stonio sesuo.
Keturių skirtingų televizijos projektų („Pusryčių klubas”, „Arbatos klubas”, „Grietinėlė” ir „Domus Galerija. Stilius”) vedėja atvyrauja, kad nėra nieko labiau laikino už darbą televizijoje: „Vieną sezoną dirbi, o kitą sezoną nežinai, ar dirbsi“.
Septynerius metus televizijai atidavusi žurnalistė sako, kad tai, kas nekito visose jos laidose – dalyviai – garsūs žmonės ir jų gyvenimo istorijos.
Šiandien, anot pačios Aistės, visa tai persikėlę į kitą formatą, moterišką žurnalą „MM“. Pasak Aistės, jis – tai ta vieta, kurioje ji gali save realizuoti. „Jei pavyks, į televiziją grįšiu tik su įdomiu projektu. Nepaisant to, kad paskutinis kontraktas baigėsi sausio mėnesį, mintys apie kitus projektus nesibaigė. Bet televizininkai turi prietarų nekalbėti apie ateities projektus“, - slapukavo A. Stonytė.
Žurnalistikos fanatikė
Anksčiau spaudoje interjero ir dizaino temomis rašiusiai žurnalistei darbas moterų žurnale yra labai artimas ir mielas. Anot pačios Aistės, jis daug kuo panašus į tai, ką ji darydavo televizijoje. „Bet žurnale turiu galimybę dar ir dirbti su foto sesijomis. Nors tai daugiau pomėgis nei darbas“, - prisipažino pašnekovė.
Paprašyta prisiminti darbo pradžią spaudoje, A.Stonytė pasakojo ilgą laiką neišsimiegodavusi, skubėdavusi, o kartais rašydavusi ir naktimis, todėl laisvalaikį kurį laiką skirdavusi tik miegui.
Dėl meilės pasirinktai profesijai A.Stonynė vadina save žurnalistikos fanatike. „Iš kiekvieno susitikimo, iš kiekvieno interviu gaunu labai daug. Pasitaiko pašnekovų, kuriais, nejučia susižaviu. Negaliu sakyti, kad įsimyliu... Tik šifruodama tekstą suvokiu kalbinto žmogaus esmę. O jeigu sugebu ją atskleisti, labai džiaugiuosi. Kiekvienas interviu mane praturtina“, - neslėpė A. Stonytė.
Didžiausiu atradimu pašnekovė vadina kalbintų žmonių pasitikėjimą ja. „Keletą kartų po labai atvirų interviu, tekstų net redaktorei nerodžiau. Nešiau pašnekovui galvodama, kad viską perbrauks. Bet neperbraukė. Man tai - didžiausias įvertinimas“, - šypsojosi žurnalistė.
Asmeniškumo riba
„Jei atvirai, net nežinau, kas labiau padeda: asmeninės ar profesinės savybės... Ir pati „savo kailiu“ esu patyrusi, kaip interviu metu man pačiai, nešnekančiai apie asmeninį gyvenimą, staiga pradeda lietis kažkokios asmeninės istorijos, tada pagalvojau: Dieve, ką aš čia darau“, - pasakojo A.Stonytė.
Iš asmeninės patirties žurnalistė tvirtino žinanti, kad „užhipnotizuoti“ profesionalą labai sunku, o kartais ir visai neįmanoma. „Jis visuomet žinos, ką pasakyti. Visai kas kita su tuo, kuris jaudinasi ne tik prie kamerų šviesų, bet ir įjungus diktofoną. Toks žmogus yra labiau pažeidžiamas, jam neramu į ką tai išvirs”, - atviravo retai kada apie asmeninę erdvę prabylanti interviu specialistė.
Platus pažinčių ratas
Priešingai nei daugumos TV eteryje dirbusių žmonių Aistės nekankina dėmesio perteklius: „Niekada neturėjau tokios fobijos, kad žmonės į mane žvalgosi ar šnabždasi. Nežinau, ar gatvėje mane kas atpažįsta“.
Moteris pasakojo, kad Vilniuje ji pažįsta pakankamai daug žmonių ne todėl, kad ji žinoma. „Mano darbo sritys buvo labai skirtingos, teko bendrauti su daug įvairių žmonių, todėl ir pažinčių daug užsimezgė“, - aiškino ji.
Šiandien jos gyvenime laisvo laiko daugiau, todėl laisvesnėmis minutėmis ji džiaugiuosi iš kitų šalių parvežtomis ir prie lovos sudėtomis knygomis. „Esu Ž.Pečiulio ir grožinės literatūros gerbėja“, - atvirauja A.Stonytė.
