....
Istorija. Tris dienos kalnuose. Išvaikščiotas nemažas gabalas trasų ir ambicijoms paliepus, kojoms sunkiai panorėjus, įveikta keletas viršukalnių. Lėtai judame. Sustojame pailsėti ir užkąsti - ant trupinio duonos stumdome lašinių gabalą. Šiąnakt turėtų būti paskutinė nakvynė kalnuose. Jau temstant nusileidžiame stačiais šlaitais iki viešbutuko. Iš anksto apsidairome - šalia yra ežeras ir lygi aikštelė palapinei. Draudžiama kalnuose su palapine nakvoti - nacionalinis parkas, bet... naktis viešbuty 13lt, o mes gi studentai. Kiek galima viešbučiuose nakvoti? Nusimetame tamsoje tarp medžių kuprines ir einame vakarieniauti. Geriau jau tuos pinigus pravalgyti. Skanu ir gerai ten buvo. Po trijų valandų išsvirduliuojam - išleidom po 30lt, bet bala nematė - išėjo po butelį neblogo vyno kiekvienam. Patenkinti ir įšilę pasistatome palapinę, tuoj ten ir lūžtam.
Kulminacija. Pirma valanda nakties. Girdžiu akmenys rieda: TŪN-tuntuntun-tun, ir vėl DŪN-dundundun-dun. Guliu, mąstau - jei mes gulime to stataus šlaito apačioje, tai čia mums pasitraukti ar ne? Neilgai mąsčiau. Staiga toks visai garsus: hurrrrrr!!!! Už kokio šimto metrų, nedaugiau. Aš kaip styga tinkt ir sėdžiu. Tik meška gali taip staugti. Vartau daiktus, stumdau miegmaišius, judinu draugą: -Kur prožektorius? Mieguistas balsas: -Na čia, kažkur tarp mūsų.
Anat jo, kaip pasakojo vėliau, jis manė, kad mane taip užspaudė reikalas, kad išvirtusiom akim ieškau to prožektoriaus.
Tuomet dar arčiau: HURRRRR! Kolega kaip styga - tinkt, jau pakilęs ir mėtydamas daiktus ieško prožektoriaus.
Palapinė tokia nedidelė, maža, žalia, vos sutilpome. Įjungėme mirguliuką (palapinėje sukame ratais prožektorių) ir kaukiame iš visų jėgų. Girdėjome, kad tai atbaido meškas.
Po penkiolikos minučių klausomės - tylu, bet lįsti nesinori. Sugulam, galvojam apie miegą, bet kažkaip nejauku. Gerai, pakuojamės daiktus ir einame į viešbutį. Antra valanda. Aplink viešbutį apšviesta, bet langinės uždarytos, vietomis parūdijusi tvorelė sulinkusi. Aštuntą valandą keltis. Už šešias valandas viešbuty 13litų. Studentai - niekada! Su miegmaišiais prigulame ant suoliukų šalia viešbučio. Aišku, karts nuo karto pabundame, pasiklausome, toliau miegame.
Epilogas. Ryte atsidaro viešbučio durys ir išeina moteriškė šluodama takelį. Pamato mus, sustoja ir žiūri į mus didelėmis akimis. O dabar tai klius, kad ne viešbuty nakvojom... -Jums čia nebaisu miegot?! Mes galvojame, čia mums apsimesti kad suprantame, ar ne? -Nnnnea. O kas?... -Čia vakar meška aplink slankiojo. -Mmm.... Kažką girdėjome. -Tai ji nė kiek nebijo žmonių. Kol buvo maža, kraustydavo turistų kuprines (mūsų kuprinės tamsoje!), o dabar kai paaugo, kiekvieną naktį trinasi aplink viešbutį ir lenda į šiukšlių konteinerius (sulinkusi tvorelė ir suoliukai šalia viešbučio!). - !!!! -Jūsų laimė, kad šiąnakt ji pakliuvo į spąstus ir dabar sėdi uždaryta narve anapus viešbučio. -Galim pamatyt?! -Ne!....
Moralas. Mes gyvi, sveiki ir tuo patenkinti. Užsiverčiame ant pečių kuprines, artimiausiam kaime gerokai pasipildom alaus atsargas ir kombinuojamės kelionę atgal namolio. Tiesą sakant, nuo tada alus kur kas skanesnis.