Bažnyčios durys visada atviros
Ant Neries upės šlaito paukščių čiulbesį septynis kartus per dieną periodiškai perskrodžia varpo dūžiai. Ne laikrodis tai, o priminimas: metas pasimelsti. Už aklinos tvoros atskirose celėse gyvenančios Betliejaus vienuolyno seserys, išgirdusios varpą, panyra į maldą.
Diena po dienos jos vienumoje bendrauja tik su Dievu.
Vos tik išreiškę norą susipažinti su Betliejaus seserų gyvenimu, buvome džiaugsmingai pakviesti atvykti į rytines pamaldas. Vienuolyno bažnyčia - tai vienintelė vieta, kurioje galima pamatyti visas vienuolyno gyventojas. Įžengti pašaliniams į seserų gyvenamąją erdvę nevalia jokiam pašaliečiui.
Nedera ir kitomis priemonėmis veržtis į vienuolių gyvenimą - fotografuoti jų veidus, kišti diktofoną prie lūpų ir skelbti jų mintis visuomenei. Vyresnioji sesuo Mariren mielai sutiko priimti svečius, bet perspėjo - viską vertinti teks savo akimis.
Leistis į kelionę reikėjo dar brėkštant. Nuo Kauno iki Kaišiadorių rajone esančio Paparčių kaimo - apie 70 kilometrų. Kelią į vienuolyną parodė šiose vietovėse užaugęs senukas, taigi į pamaldas atvykome ne tik nepavėlavę, bet ir patys pirmieji.
Likus 15 minučių iki 8 valandos ryto, ima skambinti varpas. Bažnytėlė dar tuščia. Netrukus joje pasirodo nuo galvos iki kojų baltai vilkinti vienuolė. Ji persižegnoja švęstu vandeniu, prieina prie vieno, po to prie kito šoninio švento paveikslo, paliečia jį, ir atsisėda prie sienos. Tą patį kartoja kitos vienuolės, kol susirenka visos trylika šiuo metu vienuolyne gyvenančių seserų.
Kitaip nei įprastose bažnyčiose, čia šventovės erdvė tuščia. Meldimosi vietos įrengtos prie šoninių ir galinės sienų, jos suskirstytos medinėmis pertvaromis. Seserys negali matyti šalia sėdinčiųjų.
Prancūziškomis giesmėmis prasidėjusios pamaldos truko ilgiau nei valandą. Jų metu daug giedama, garsiai skaitoma, kelis kartus susikaupiama spengiančioje tyloje. Tuo metu galima išgirsti tik abito - vienuolių drabužio - šlamesį.
Neatsiejamas liturgijos (taip vadinamos pamaldos be kunigo) elementas - smilkalai.
Viena iš seserų pastatė smilkstantį indą. Nuo stiproko jų kvapo kiek apsvaigo galva, vaizdas tapo nebe toks ryškus. Pro langus švystelėjus saulės spinduliams, smilkalų dūmų prisotintą erdvę jie apšvietė tarsi lazeriai.
Šventoje erdvėje sunkiai spaudžiasi fotokameros mygtukas. Čia nėra ženklų, draudžiančių tai daryti. To ir nereikia, kad suprastum, jog kiekvienas spragtelėjimas - tai svetimkūnis šioje ramybės oazėje.
Svečiai pamaldas gali stebėti ir melstis už pertvaros arba antrajame aukšte - čia stovi kelios eilės suolų, ant palangės pridėta maldaknygių. Eilinę darbo dieną vienuolyno bažnyčioje ilgai sėdėjo susimąstęs jaunuolis, moteris rateliuose, motina su kūdikiu ir mažamečiu vaiku. Durys atviros visiems, ne tik pavyzdingiems katalikams.
Prašymus ir padėkas įrašo knygoje
Kai kurie maldininkai pasiprašo prieglobsčio svečiams skirtame namelyje ir praleidžia vienumoje savaitę ar dar ilgiau. Vienuolyno bažnyčią nuolat lanko ir kai kurie vietiniai kaimo gyventojai.
Aukos - vienas iš vienuolių pragyvenimo šaltinių. Dažnas svečias ne tik meta pinigus į aukų dėžutę, bet ir pasirašo čia pat atverstoje intencijų knygoje, prašydami pagalbos sau ar šeimai. Vienuolės vėliau perskaito žmonių prašymus ir meldžiasi už juos.
Tokių maldininkų į Paparčius vis daugiau atvyksta per didžiąsias religines šventes, bažnytėlei darosi vis sunkiau visus juos sutalpinti. Vasaros metu stinga namelių, kuriuose būtų galima apsistoti ilgesniam laikui, siekiant pasinerti į dvasinį gyvenimą.
Griežtai laikosi dienotvarkės
Betliejaus Mergelės Marijos ėmimo į dangų vienuolijos prieš pusę amžiaus pradėjo kurtis Prancūzijoje ir dabar yra pasklidusios po daugelį šalių: Belgiją, Italiją, Izraelį, Austriją, Ispaniją, JAV, Prancūziją, Vokietiją, Argentiną, Kanadą, Portugaliją, Čilę, Kiprą, Lenkiją. Yra ir trys vyrų Betliejaus vienuolynai.
Visos šios vienuolijos vadovaujasi ta pačia regula. Gyvena ir meldžiasi po vieną atskiruose nameliuose, individualiai studijuoja Bibliją ir teologiją, dirba savo celėse arba vienuolyno vienumos dirbtuvėse. Poilsiui ir dviem pavalgymams galima skirti 2 valandas per dieną, nakties miegas ne ilgesnis nei 8,5 valandos.
Su bendruomene seserys vienuolyno bažnyčioje meldžiasi tik rytą ir vakare. Kartą per dieną čia šv. Mišias laiko iš Paparčių atvažiuojantis kunigas. Pirmadienis yra dykumos ir visiškos vienumos diena, šią dieną bažnyčioje švenčiama tik Eucharistija. Kas šeštadienį tyla pertraukiama bendruomenės susirinkimu, o sekmadieniais seserys drauge valgo, bendrauja, leidžiasi į ilgus pasivaikščiojimus.
Celė - namelis kiemeliu
Vienuolių gyvenamoji vieta, vadinamoji kliauzura, - tabu svetimųjų akims. Ją apžiūrinėti ir drumsti seserų ramybę neleista ir žurnalistams. Tačiau vyresnioji sesuo Mariren padėjo įsivaizduoti, kaip gyvena nuo išorinio pasaulio visiškai atsiskyrusios vienuolės.
Paparčių vienuolyne iš viso pastatyta 16 namelių, dar vadinamų celėmis. Vienas iš jų skirtas maldininkams, pageidaujantiems pagyventi ir pasimelsti vienumoje. Į šį namelį pasauliečiai gali patekti tik pro vienuolyno tvoros išorėje esančius vartelius, tad ir jiems netenka akis į akį susidurti su kitų celių gyventojomis.
Nedidelis vieno aukšto svečių namas su rūsiu analogiškas seserų celėms. Nameliai aklinai atskirti vieni nuo kitų mūrinėmis sienomis. Prie namelio įrengta nedidelė terasa, uždarame kieme vienuolės gali puoselėti augalus arba tiesiog veją.
Įėjus į namelį pasijunti lyg vasarnamyje, nes čia vyrauja medžio apdaila. Pirmasis, ypač kompaktiškai išdėstytas kambarys tarnauja žemiškoms reikmėms. Valgymui priešais langą įtaisytas nedidelis stalas, po juo - taburetė. Greta lyg spintoje įsprausta nedidelė lova, tik vienas jos šonas atviras. Priešais lovą už užuolaidos įrengtas dušas, tualetas.
Už kitų durų - beveik tokio pat dydžio maldos kambarys, kuriame seserys praleidžia didžiąją dalį laiko. Jame įrengtas nedidelis altorius, sienas puošia šventi paveikslai.
Dar už vienos sienos - kelių kvadratinių metrų dydžio darbo kambarys. Medalionų, kryželių, rožančių ir kitokių religinių atributų gamyba - vienuolių pajamų šaltinis. Vilnonius rožinius arba gintarinius kryželius jos gamina nuo pradžios iki galo, o medalionus gauna jau atspaustus iš užsienio vienuolynų. Paparčių vienuolės juos tik spalvina emale.
Vienuolių rankdarbių gali įsigyti kiekvienas vienuolyno svečias. Vadinamoji parduotuvėlė įsikūrusi greta vienuolyno esančios trobelės kambarėlyje. Čia taip pat parduodamos ir iš užsienio vienuolynų atvežtos statulėlės iš dolomito. Tačiau ir pačios vienuolės pripažįsta, kad jos per brangios. Pavyzdžiui, pati mažiausia, maždaug 10 centimetrų aukščio angelo statulėlė kainuoja 33 eurus. Paparčių vienuolyno seserys galvoja ir pačios gaminti šiuos dirbinius ir pardavinėti juos už prieinamesnę kainą.
Buitis turi netrukdyti melstis
Betliejaus vienuolių įsitikinimu, tyla ir vienuma leidžia maksimaliai pasišvęsti Dievui. Jei pasauliečiams toks gyvenimas panašus į kalėjimą, tai seserims - priešingai: atsiskyrėlišką gyvenimą celėje jos prilygina rojui Žemėje. Vienuolės ir tarpusavyje nedažnai bendrauja. Eilinės seserys viena pas kitą į svečius nevaikšto, susitinka tik bendrose vienuolyno patalpose. Pas jas į celes gali užeiti tik vyresnioji sesuo.
Paprastą dieną vienuolės valgo kiekviena atskirai savo celėje. Maistą visoms pagamina viena iš seserų, jis atnešamas prie kiekvieno namelio ir padedamas tam skirtoje angoje. Pavalgiusios vienuolės į tą patį krepšelį įdeda švarius atlikusius indus.
Beje, iš čiaupo teka ir šiltas, ir šaltas vanduo. Šaltuoju metu vienuolės savo celes šildo malkomis, kad pirmame aukšte liktų daugiau vietos, krosnys įrengtos rūsiuose. Čia pat jos ir skalbia.
Didelių fizinių darbų vienuolės nedirba, tad valgo nedaug. Tačiau jos maitinasi įvairiai, išskyrus gavėnią ir pasninko dienas, neatsisako ir mėsos.
Paparčių vienuolyno gyventojos neturi nei televizoriaus, nei radijo imtuvo, kad maksimaliai atsiribotų nuo išorinio pasaulio. Seserys naudojasi kompiuteriais, tačiau neįsiveda interneto. Apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, jos sužino tik iš spaudos. Su interesantais, Bažnyčios atstovais ir tarpusavyje seserys kalbasi mobiliojo ryšio telefonu. Į vienuolyną taip pat atkeliauja paštas.
Kadangi seserys negali įsileisti pašaliečių į savo gyvenamąją erdvę, bendrauti su svečiais jos įsirengė priimamąjį. Tai sunkiai beatpažįstamas statybininkų vagonėlis, iš išorės ir vidaus apkaltas medinėmis dailylentėmis. Viduje stovi stalas, keletas kėdžių ir elektrinis šildytuvas.
Lietuvoje - jau 13 metų
Keturios prancūzės vienuolės Paparčių kaime įsikūrė 1994-aisiais, Audrio Juozo Bačkio, tuometinio Vilniaus arkivyskupo, kvietimu. Apie 2,5 metų seserys gyveno greta dabartinio vienuolyno išnuomotoje sodyboje ir rūpinosi vienuolyno statyba.
Siekiant, kad šiame gamtos kampelyje tvyrotų visiška tyla bei ramybė, buvo supirktos beveik visos aplinkinės žemės ir miškai. Tiesa, kol kas savo išorinės teritorijos vienuolės neapjuosė aukšta tvora - kas tik panorėjęs gali vaikštinėti, grybauti, uogauti.
Ūkinius darbus vienuolėms padeda nudirbti aplinkiniai gyventojai, kuriuos seserys vadina kaimynais. Jie aprūpina malkomis, padeda susiręsti šiltnamį ir pan. Seserys pačios užsiaugina daržovių, tačiau didžiąją dalį maisto perka iš parduotuvės ar vietinių gyventojų. Keturios vienuolės turi vairuotojo pažymėjimus ir automobiliu važiuoja apsipirkti ar tvarkyti kitų reikalų. Iki artimiausios - Paparčių kaimo parduotuvės beveik 4 kilometrai. Išeidamos į išorinį pasaulį vienuolės rengiasi jau ne baltais, o tamsiai mėlynais drabužiais, kad ne taip kristų į pasauliečių akis.
Šiuo metu Paparčių vienuolyne gyvena 8 lietuvės, dvi prancūzės, taip pat vokietė, latvė ir lenkė. Jauniausiajai - 25-eri. Visos jos moka prancūzų kalbą, kurios prisireikia pamaldų metu, tačiau tarpusavyje bendrauja lietuviškai. Nuo pirmųjų vienuolyno įkūrimo dienų Paparčiuose gyvenanti Mariren - vyriausia iš visų, jai - 53-eji. Per 13 metų prancūzė puikiai išmoko kalbėti lietuviškai.
Apsigyvenusios viename vienuolyne, seserys nelinkusios jo keisti. Tik esant tam tikroms aplinkybėms jos lankosi kitose vienuolijose. Pavyzdžiui, mokytis prancūzų kalbos, arba, kaip Mariren, išvažiuoja steigti naujos vienuolijos.
