Jau vaikų darželiuose išrenkamas atpirkimo ožys vilkams ir liūtams pasotinti: jis ujamas, užgauliojamas, neretai ir apstumdomas. Tas pat vyksta ir suaugusiųjų kompanijose. Net kontorose vieni kitus ėdame, tik, būdami rafinuotesni ir išprusę, kitais būdais - su diplomatiškais padažais: intrigomis, gandais, šmeižtu, informacijos slėpimu. Tai paprastai vadinama mobingu ( iš angl. to mob - pulti visa gauja, pjudyti) - kaip ir gyvūnų instinktas grupe pulti vienišą savo kraujo brolį.
Vokiečiai šiam reiškiniui yra sugalvoję kitą pavadinimą: psichosocialinis teroras. Tai būtų galima vadinti ir tiesiog pjudymu, bet koks gi skirtumas - esmė juk vis tiek lieka ta pati: šio reiškinio tikslas - neatsakingais ir neetiškais santykiais kelti kam nors nuolatinį stresą. Mobingas - solidarumo priešingybė, kylanti iš konkurencijos, keršto, kartais - net neapykantos.
Darbe tave gali persekioti ir aukštesnio, ir to paties statuso kolega, tačiau bet kuriuo atveju tai bus agresyvus, nejautrus žmogus, linkęs manipuliuoti bei dominuoti. Vis dėlto potencialiausi tavo slapti priešai - neformalūs lyderiai ir ne visai pelnytai postą gavę vadovai, įžvelgiantys tavo pranašumus ir dėl to jaučiantys nerimą dėl savo autoriteto bei tolesnės karjeros.
Mes ne šiaip sau parašėme slapti priešai: kampanija prieš tave gali būti ir atvira, tačiau dažniau pikti kėslai dangstomi plačiomis šypsenėlėmis. Taigi skaityk ir svarstyk: ar jau esi patekusi į juoduosius sąrašus.
Atviros atakos
Tomas, tas išstypėlis baltomis blakstienomis, sėdintis prie gretimo stalo, akivaizdžiai tavęs nemėgsta: net menkiausia proga provokuoja kitų bendradarbių konfliktus su tavimi. Esi tikra, jog ne be jo pagalbos ir kompiuteris sugenda, kai parengi svarbų pranešimą, ir svarbūs dokumentai stebuklingai nuo stalo dingsta.
Iš savo geros kolegės net girdėjai, kad tau nesant biure paskambinusiam tavo klientui Tomas pasakė: “Taip, Renata žadėjo pati jums paskambinti, tik jos jau trečia diena kažkodėl nėra darbe”.
Ir tos visos paskalos apie tave - jo darbas. Nė kiek neabejoji: dėl to, kad nevertinami tavo profesiniai gebėjimai, net kad netyčia buvai pamiršta pakviesti į boso gimtadienį, turi kaltinti tik Tomą. O kaip jis šlykščiai išsityčiojo iš tavo naujojo kostiumėlio! Kartais prie Tomo prisideda ir geriausias jo draugas: seksualiai priekabiauja ir šaiposi, kad tu tik vaidini ištikimą vyrui - iš tikrųjų nuolat ieškai pažinčių pokalbių svetainėse arba šmirinėji po pornografijos puslapius. Kaip jo žodžių įrodymas ant tavo stalo, kompiuteryje, net rankinėje kartais nežinia iš kur atsiranda pačios juodžiausios pornografijos: filmų įrašų, nuotraukų.
Tai, kas dedasi tau darbe, vadinama juoduoju, arba tiesioginiu, mobingu. Tokio puolimo intensyvumas bei pavojingumas priklauso nuo persekiotojo (tavo atveju Tomo) kūrybingumo, intelekto ir, be abejo, pareigų. Prie tavo puolimo pamažu gali prisidėti dalis ar net visi bendradarbiai: vieni - iš poreikio prasiblaškyti, kiti - bijodami patys atsidurti persekiojamojo (t.y. tavo) vietoje. Kokia šios situacijos atomazga? Auka po nelygios kovos ir mėginimų įrodyti savo nekaltumą dažniausiai rašo prašymą atleisti iš darbo savo noru.
Tylus sąmokslas
Tavo širdis dainuoja: kaip pasisekė - naujajame darbe patekai tarp mielų žmonių! Visi tokie geraširdžiai, mandagūs, paslaugūs, nuolat šypsosi. Po kiek laiko euforija ima sklaidytis: kad ir ką siūlytum, visos tavo idėjos su šypsena atmetamos, tau arba išvis neskiriama užduočių, arba tik pačios sunkiausios. Paskui oficialiai papriekaištaujama, kad praleidai kažkokį svarbų susitikimą, kad esi nekompetentinga, netgi netinkamai elgiesi. Kolegos ima kuždėtis reikšmingai žvilgčiodami į tave... ir šypsodamiesi. Pasklinda paskalos. Nebeištvėrusi tylaus spaudimo, parašai prašymą atleisti iš darbo. Kolegos išlydėdami pasako mandagią apgailestavimo kalbą ir šypsodamiesi įteikia atsisveikinimo dovanėlę.
Galimas ir kitas variantas. Prieš keletą metų man kaip organizacijų psichologei teko gliaudyti itin kietą riešutėlį: kodėl mano užsakovo, vienos užsienio įmonės vadovo, išsirinkti nauji vadybininkai atsisako dirbti vos laimėję atrankos konkursą. Pasirodo, kai tik naujokas ateina pas buhalterę pasirašyti darbo sutarties, tarpduryje netyčia išdygsta įmonės senbuvis vadybininkas, - pavyzdžiui, tiesiog norėdamas mielą kolegę pavaišinti šokoladu. Žinoma, jis pasinaudoja proga susipažinti su naujuoju bendradarbiu ir kupinas geriausių ketinimų pakviečia jį po darbo išgerti alaus.
Bare jiems šnekučiuojantis lyg netyčia greta prisėda įmonės klientas. Bokalas kitas, liežuvis atsipalaiduoja, ir šis iškloja viską, ką mano apie šią įmonę bei jos paslaugas. Per porą valandų naujokas taip apdorojamas, kad nusprendžia daugiau į tą niektauzų kontorą kojos nebekelti. Kol prisikasėme iki tiesos ir užkirtome tam kelią (konkurencijos bijantis senbuvis buvo paskirtas naujo filialo vadovu 300 km atstumu nuo naujokų), darbdavys prarado dar tris kompetentingus specialistus.
Tokios machinacijos vadinamos baltuoju mobingu. Kaip supratai, jo atomazga galima ir po kelių valandų, tačiau dažniausiai scenarijus primena serialą: tikslo siekiama pamažu, ne vieną mėnesį. Be abejo, tokiu atveju suduodamas rimtas smūgis aukos sveikatai bei savęs vertinimui. Atrodytų, vyrai labiau linkę atvirai demonstruoti agresiją, t.y. griebtis juodojo mobingo, o moterims būdingesnis antrasis variantas: tyliai kasti duobę, pilną žarijų. Tačiau būna ir išimčių.
Kodėl tave puola?
Priežasčių gali būti įvairių, bet dažniausios yra dvi. Pirma, tavo elgesys bei vertybės - ne tokie kaip kitų kolegų. Gali neįtikti vien dėl to, kad ignoruoji kalbas apie dietas bei išpardavimus. Arba vadovas nebenuleidžia kupino susižavėjimo žvilgsnio nuo tavęs, o Birutė norėtų, kad šitaip jis ir toliau žiūrėtų į ją...
Net dėl savo puikios figūros ar išsiskiriančio aprangos stiliaus gali pakliūti į juoduosius sąrašus, nes kaip tik tokios kaip tu kaltos dėl kieno nors nelaimingo gyvenimo! Ir visiškai nesvarbu, kokios tavo pareigos: jeigu nepritampi prie kolektyvo, tave reikia izoliuoti ir išguiti, kad netrukdytum visiems gyventi taip, kaip jie yra pratę. Puolimo intensyvumas priklauso ir nuo tavo būdo savybių. Jeigu nesi tankas, įveikiantis visas užtvaras, jautriau reaguoji į kitų nuomones, jį bus sunkiau atlaikyti. Ypač jei puolėjai sužino apie tavo silpnybes.
Kolegos gali ant tavęs griežti dantį ir dėl to, kad esi gabesnė, aukštesnės profesinės kompetencijos. Tarkim, pateiki visiškai netikėtą idėją: visi burba, kad niekas taip dar nedarė, o ji pasirodo esanti ypač sėkminga! Kai dėl to tave pernelyg greitai paaukština, išsiunčia į prestižinį seminarą, duoda tarnybinį automobilį, pasuka geresnių klientų, suteikia geresnę darbo vietą, jų veidai išvis apsiniaukia. O jeigu dar kas nors sužino, kiek tu uždirbi (žinoma, tu tiek neverta, ir tai labai neteisinga), laikykis!
Nieko gera iš bendradarbių nesitikėk, ir jeigu darbą gavai kieno nors protekcija arba tavo santykiai su kuriuo nors iš vadovų pernelyg draugiški. Jeigu būdama naujokė kėsiniesi užimti šiltas senbuvių vieteles, taip pat atsiras geradarių, kurie pasinaudos menkiausia proga parodyti, kokia esi kvaiša ir nemokša. Vis dėlto iš tiesų tu dažniausiai būni niekuo dėta: tave puola tik dėl to, kad tai įmonėje toleruojama. Įsidėmėk: ne tu pirma, ne tu paskutinė puolama. Kai išeisi, puolėjai kurį laiką pailsės, o vėliau ištroškę lauks kitos aukos.
Dažnas susidorojimo scenarijus
Tavo kantrybė pavydėtina: stoiškai atlaikai patiriamą stresą ir nuolatinius konfliktus, jie nedaro įtakos tavo darbo rezultatams, visi klientai patenkinti. Tačiau ir bendradarbiai nenusileidžia: atsisako padėti, nors vienai tau susitvarkyti su užduotimi tikrai keblu, neperduoda svarbios informacijos, nepraneša apie klientų skambučius, maža to, patikina juos, kad paskambinsi, o tau nieko nepasako. Klientai, žinoma, ima pykti. Iš jų skundų išpučiamas toks burbulas, kad apie tavo prastą darbą išgirsta ir vadovas.
Jeigu jis netikrina faktų, nesuteikia tau progos pasiaiškinti, aklai pasitiki senbuviais ir ima tave kritikuoti jiems girdint, tavo puolėjų daugėja. Atakos darosi vis dažnesnės, ir tu galop palūžti: tampi irzli, gali pratrūkti ašaromis net klientų akivaizdoje. Pradeda kamuoti nemiga, apima depresija. Koks ten dar noras dirbti! Užduotis atlieki vis atsainiau, vis labiau šlyja santykiai su klientais bei kolegomis.
Tavo iš nuolatinio nuovargio paraudusios akys, pajuodę paakiai suteikia pagrindą naujiems gandams: esą tu per naktis trankaisi po barus, nes tavo viršininkas iškeitė tave į kitą meilužę, tad dabar visiškai nepajėgsi atlikti savo darbų. Šnabždesiai ir įdėmūs (gal net užuojautos kupini) žvilgsniai liudija: tau diagnozė nustatyta. Dabar jau greitai pasiprašysi atleidžiama ir nebetrukdysi, kam iki šiol trukdei.
Ką daryti, jei toks puolimas prasidėjo? Pirmiausia apsispręsk: ar nori ir esi pajėgi grumtis viena su visu kolektyvu. Ar tikrai šis darbas vertas tokių milžiniškų pastangų? Nesiplėšyk vien iš principo: paaukojus metus darbui stikliniame biure džiunglių sąlygomis, teks kur nors prabangiai reabilituotis, ryti energijos teikiančių maisto papildų ir migdomųjų, lieti širdgėlą šeimai, o ši, iškankinta tavo permainingų nuotaikų, jau ir taip kone pamiršo, kokia švelni ir atidi kadaise buvai... Galop neigiamos psichologinio teroro patirties negalėsi atsikratyti ir naujoje darbovietėje - dar nė nepuolama imsi gintis ir, žinoma, kolegos iškart pradės tavęs šalintis. Taigi daryk išvadas, kol ne vėlu: juk darbas - ne kalėjimas, gali jį pakeisti.
Kada verta nepasiduoti? Jeigu tave puola pats įmonės direktorius, maža to, tavo kolegomis tampa dar ir jo mokslus baigęs sūnelis, ir iš atostogų vaikui auginti grįžusi jo naujoji žmona, žinoma, neeikvok jėgų. Vilties būtų nebent tuo atveju, jei yra tikimybė, jog tavo pagrindinis puolėjas po pusmečio bus perkeltas į kitą skyrių arba išvis atleistas.
Kas kita, jeigu tavo persekiotojas yra toli ir per savaitę su juo susiduri vos pusvalandžiui: dėl tokio menkniekio net galvos sukti neverta. Štai manoji (beje, vienintelė) priešė dirbo Vengrijoje, tad galėdavo atakuoti mane tik skambučiais arba elektroniniais laiškais porąkart per savaitę. Na, dar per tarptautinius įmonės atstovų suvažiavimus pasiskųsdavo, jog mano lova... traška, todėl ji negalinti išsimiegoti (mums tekdavo gyventi viename kambaryje, nes daugiau moterų tarp suvažiavimų dalyvių nebūdavo). Toks mobingas - tiesiog linksmas gyvenimo paįvairinimas.
Karo veiksmų planas
Jeigu vis dėlto nuspręstum gyventi pagal džiunglių įstatymus, bent jau apgalvok kovos taktiką. Pirmiausia užbėk nemaloniems įvykiams už akių - neatvirauk su naujaisiais bendradarbiais: tu dar jų nepažįsti, todėl viskas, ką pasakysi, gali būti panaudota prieš tave. Niekam neplepėk, kokie kvaili buvo kolegos aname darbe, koks idiotas tavo ankstesnis bosas ir kaip tau sekasi mylėtis su savo vaikinu. Neskleisk paskalų, nesiskųsk. Ir provokuojama valdykis iš paskutiniųjų.
Neparodyk, kad esi silpna, jautri ir lengvai suerzinama: puolama nė nemėgink viešai aiškintis santykių, nes kuo daugiau emocijų, tuo įdomiau aplinkiniams. Prisimink, kada ekshibicionistai pajunta pasitenkinimą: kai netikėtai išgąsdinta auka ima klykti. Nesuteik tokio malonumo, nors ir būtum apkaltinta frigidiškumu.
Kažkuri iš naujųjų bendradarbių tau akivaizdžiai pavydi? Matyt, jaučia, kad esi už ją pranašesnė. Gal jos prastesnis išsilavinimas, gal ji nesugeba verstis pati, nuolat yra išlaikoma vieno ar kito vyro, kuriam pavyksta užsikarti ant kaklo... Taigi kas ji tokia, kad galėtų gadinti tau gyvenimą ir karjerą? Neprarask savitvardos, kalbėk su ja šaltai, ramiai, visus jos priekaištus nuleisk juokais: humoras ir atpalaiduoja, ir nokautuoja! Jeigu persekiotojas - rimtesnis priešininkas, rask progą su juo pasikalbėti akis į akį: iš širdies, nutaisiusi naivų veidą. Jeigu iš jo kalbos nesuprasi, kodėl esi puolama, tiesiai paklausk, ko siekia. Gali išaiškėti, jog tu paprasčiausia trukdai likusi biure po darbo, mat jis pratęs tokiu laiku čia skirti pasimatymus savo slaptoms simpatijoms!
Kad ir kaip ten būtų, pajutusi menkiausią puolimo grėsmę, dar labiau stiprink savo gerą įvaizdį. Nevėluok į darbą, visas užduotis atlik laiku ir nepriekaištingai, būk tiksli, diplomatiška ir greita. Jei tavo bosas nekvailas, tokią darbuotoją jis vertins, nors ir kokios paskalos sklistų. Tiesa, gandai apie tave jo ausų gali ir nepasiekti: dažnai būna, jog vadovai mobingo nė nepastebi arba nekreipia į jį dėmesio. Tokiu atveju gali netgi kreiptis į bosą tikėdamasi užtarimo: jeigu jis išmintingas, tikrai netoleruos įmonėje situacijos, kenkiančios verslui.
Sulauksi viršininko paramos ar ne, vis tiek ieškok sąjungininkų. Iš pradžių tave išdrįs paremti tik vienas kitas - tie, kurie iš tiesų tau simpatizuoja. Bet suartėjusi su jais ilgainiui pelnysi ir dalies kitų palaikymą. Apkalbas pamažu ims keisti geros kalbos apie tave. Neseniai pati buvau vienoje organizacijoje vykusio karo atomazgos liudininkė: per metus susiformavusiai atstumtųjų kastai įgriso nuolatiniai antpuoliai, visi jos nariai tuo pat metu metė darbą ir įkūrė... savo verslą. Tau tokio gynybos aljanso gal ir nepavyks suburti, tačiau bent jau įgysi psichologinę atramą.
Tiesa, pamačiusi, kad persekiotojas jau nebesugalvoja, kaip tau pakenkti, kad jo priekabiavimai visiems kelia tik juoką, nepasiduok pergalės euforijai ir neskubėk pradėti atsakomojo puolimo, nors ir kaip knietėtų atlyginti tam skriaudikui už visas bemieges naktis ir pirmuosius žilus plaukus. Nusiramink, nesileisk su tuo menkysta į ilgas kalbas, bendrauk tiek, kiek būtina darbo reikalais, ir lauk patogaus momento. Saldžiausias - netikėtas kerštas iš pasalų, kai visos aistros atrodo jau nurimusios.
Bendra bėda
Statistika liudija: mūšiai tarp kolegų biuruose vyksta visame pasaulyje!
Italijoje jau užfiksuota apie 1 mln. mobingo atvejų. Vokietijos ekonomika dėl mobingo kasmet patiria per 50 mln. eurų nuostolio, Didžiajai Britanijai dėl jo padaroma žala — apie 2 mln. svarų sterlingų. 10 proc. JAV tarnautojų bent sykį yra tapę psichologinio teroro aukomis. Švedijos draudimo kompanijų duomenimis, 25 proc. darbuotojų, vyresnių nei 55 metų, į pensiją išeina dėl prasto psichologinio klimato darbe.
