Jeigu manyčiau, kad šypsosi kiekvienam, bet akivaizdžiai ne! Štai vienas mano pažįstamas, tai tikrai nesveikai įtarus, net išprotėjąs, sakyčiau. Nuo ryto iki vakaro savo žmoną persekioja, kankina kvailiausiais klausimais, koneveikia visokiausiais žodžiais, reikalauja kiekvienos minutės ataskaitos. Visiškai nesveikas tipas.
Tokiais pavyzdžiais eilinį kartą sau įrodau sveiko proto sugebėjimą skirti beprotybę nuo normalaus, patirtimi pagrįsto įtarumo. Ji, patirtis, man nuolat primena, kad visos jos TOKIOS. Ir remiuosi aš ne vien patirtimi, bet ir sociologiniais tyrimais, žiniasklaida, draugų ir pažįstamų vyrų pasakojimais. Jie savo ruožtu remiasi amžių patirtimi.
William Shakespeare ne veltui „Otelo“ parašė. Tik Otelo niekas nesuprato. Kalta Dezdemona buvo! Kalta! Ir ta nuskambėjusi istorija Smetonos laikais apie karininką, nušovusi savo žmoną ir jos meilužį! Ir mūsų laikais vyras, sukapojęs kirviu žmoną ir vaikus, nes kaimynai viską apie ją papasakojo... O kaimynai turbūt nemeluoja? Ir Vika iš filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“. Prieš visą žiūrovų salę krušosi su tuo apsimetėliu kunigėliu. Jos vyras kaip tik dėl to ir išėjo iš proto.
Ir tos, anos “herojės“, kaip ji ten, analogiškas elgesys su benamiais, su bepročiu patologoanatomu krušosi. Vyras ją ir paliko. Į snukį reikėjo! Į snukį jai reikėjo! Vėl dilgtelėjo. Laikau save inteligentu, o kalbu lyg būčiau tą heroję prievartaujantis benamis. Ne, netiesa! Niekas jos neprievartavo. Pati norėjo. Visos jos pačios nori. Tik paskui bėga policijon skųstis, neva jas išprievartavo. Juk reikia savo idiotui vyrui kažkaip pasiaiškinti. Ir tie jomis tiki.
O aš netikiu! Nes turiu tam rimtą priežastį. Vienas mano „draugas“ – rašau kabutėse, nes anksčiau išties maniau, kad draugas -, atėjęs pas mus į svečius, padovanojo mano merginai didžiulę chrizantemą. Pagaunat mintį? Laidotuvių gėlę! Jis ką, mano mirties užsinorėjo?
O mano mergina neišvarė jo lauk, bet atvirkščiai, šypsodamasi tą gėlę priėmė. O dar vieną kartą jis padovanojo „mums“ orchidėją. Su priežiūros instrukcija. Tai dabar ji rūpinasi ta orchidėja nuo ryto iki vakaro. Ryte į saulėtą vietą neša, o vakare į kiek vėsesnę. Vis apie tą gėlę čiulba! Ir su ja šnekasi... Mane visiškai pamiršo!
Bet žudytis nesiruošiu. Kaip ta romė Panevėžio moterų kalėjime. Ją, mat, paliko jos meilužė, tai ta paėmė ir nusižudė. Nesulauksi, tai yra jūs nesulauksite! Pagausiu jus abu už rankos, taip sakant, ir tada išdidžiai, su panieka, su niekinančia šypsena veide, arogantiškai mesiu: „Nelaukėt? Idiotu mane laikėt? Che, che, che! Nepavyko ant piršto apvyniot! Ne ant to užšokot!“.
Staiga mane perskrodė mintis... O jeigu už kojos pagausiu? Atsivėręs vaizdas iš karto sugniuždė mano sielą. Melodramiškos eilės pačios ant liežuvio užšoko: „Ir aš stoviu šalia, kai svetimo vyro rankų glamonės kaitina jos dūsavimą, ir matau jos raustančius skruostus - dabar jau pats niekam nereikalingas, nematomas ir užmirštas, atseikėjęs medaus trupinėlius nuo metų metais priekaištais nuodytų dienų, po liežuviu padėjęs užsimerkiu ir smaguriauju, nesulaikydamas ašarų šypsausi, kad, neduok Dieve, neišsiduočiau, skausmo raižomas neprasitarčiau, gerklėje įstrigusius meilės žodžius ir raudą - apie vis besikartojančią lyg metų laikai išsiskyrimo beprasmybę, bandau jai šaukti…“
Neblogai ar ne? Bet tas vaizdas „svetimo vyro rankų glamonės kaitina jos dūsavimą“ taip prie tinklainės ir prisiklijavo! Matau ją lanku išsilenkusia, o „draugas“ tuo tarpu prigludęs prie jos apačios liežuviu išsidirbinėdamas kad čepsi, kad seilėjasi! Svoločius! Mano vietą užėmė!
Stebėdamas ją per kavinės langą, pagalvoju, kad čia tikriausiai ne ji sėdi, gal tik panaši į ją, todėl lekiu namo visiškai įsitikinęs, kad ją su „draugu“ mūsų naujoje dvigulėje plačioje lovoje surasiu. Drebančiomis rankomis atsirakinu, sulinkusiais keliais vidun įropoju, besprogstančia širdimi atveriu miegamojo duris...
Tuščia. Lova tuščia, namai tušti... Viskas... Paliko, reiškia... Pabėgo su tuo iškrypėliu. Jaučiu, kad mažėju, traukiuosi, raukšlėjuosi, tampu beverte būtybe... Noriu bėgti, bet bijau išeiti gatvėn, nes esu įsitikinęs, kad praeiviai mane, nevykėlį, kiaurai permato. Ir savo prakeiktose sielose iš manęs kvatoja! Tyčiojas! Velniai juos griebtų!
Girdžiu spynoje raktą. Pasijuntu lyg žaibo vidur dienos trenktas. Įeina ji ir tiesiai prie manęs. Šypsosi, mano supratimu, nešvankiai. Apkabina mane. Šnibžda ausin, jog geidžia manęs, jau visą dieną taip manęs išsiilgusi, tik apie tą akimirką ir svajojo.
Bandau užuosti svetimus kvapus, bet jaučiu tik mano dovanotus Jean Paul Gaultier kvepalus. Noriu paklausti, bet ji mano burną sava apžiojo. Ir sako, kad norėtų su manimi kaip tame sename filme „Tango Paryžiuje“ arba „Paštininkas skambina du kartus“. Arba, bala jau nematė, kaip ta pati Vika iš to nelemto lietuviško filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ su kunigėliu prie altoriaus! Tik įtikinamiau tą vaidmenį atliktų!
Taip ir daro! Bandau jai atšauti, kad mes bute, o ne bažnyčioje... Jai nesvarbu, leisk jai įsivaizduoti! Leisk jai šaukti ant mano stovinčio, prie durų staktos užsėdus! Ji taip ir daro. Mintyse, kol ji manimi naudojasi, priekaištauju jai, kad tuose jos išvardintuose filmuose aš lyg ir nevaidinu...
Noriu jai, tai neištikimai ištvirkėlei, pasakyti, kad herojus esu aš ir kad vien tik apie mane pagalvojus jai keliai turėtų sulinkti. Kur tau! Nė motais! Nusprendžiu palaukti pabaigos. Tada viską jai išsakysiu! Tai kekšei!
