Įdomios ir kalnų džiunglės, kuriose beveik be paliovos lyja, o šimtamečiai medžiai stūkso, žavėdami 70-80 metrų aukščiu. Šalia – plačiausios kavos plantacijos, o viena iš jų vadinasi „Alto de lino“. Smagu buvo atsigerti „Lino“ kavos...
Vakarais dažnai tenka pagroti su keliaujančiais muzikantais tose vietose, kur apsistoju. Gimsta įdomių kompozicijų, kurias vieną dieną norėčiau įrašyti studijoje.
Jei Boquete pasidaro kiek vėsiau, nejauku nuo pastovaus vėjo, žmonės vyksta į kalnuose esančias vietoves, kur rūksta ugnikalnio sušildyti vandenys (apie +35/40 C laipsnių). Čia tvarkingai įrengtuose, iš akmenų ręstuose baseinėliuose už juokingą sumą (net 1 dolerį!) gali būti nors ir visą dieną ir pasijusti savotiškoje „pirtelėje“.
Visur kontrastai (kokie jie žavūs...) – įvairi gamta ir skirtingas žmonių mentalitetas įvairiuose Panamos regionuose.
Vėliau pasiekiau Ramųjį vandenyną šalia Las Lajas, kur 100 metrų nuslūgstančiu vandeniu ir didelėmis bangomis pasimėgavau kelias dienas, o naktis praleidau siūbuojančiame hamake ant vandenyno kranto po palmėmis ir žvaigždėtu dangumi. Apie 70 kilometrų paplūdimys, kuriame tikrąja to žodžio prasme esi vienas ir gali eiti ir eiti, klausydamas vandenyno ošimo, yra kažkas tokio...
Po poros dienų, vėlyvą vakarą, pasiekęs Los Santos miestą Pedasi pagalvojau, kad, matyt, būsiu apsirikęs... Miestelis mažiukas, pustuštis, trenkiausi keliais autobusais beveik visą dieną, tikėdamasis pamatyti įspūdingas pakrantes, labiausiai išsikišusioje Ramiojo vandenyno pusėje, o čia tik miestelis, nutolęs porą kilometrą nuo vandenyno.
Kelionėje dažnai nutinka, kad nusigrūdi į kokią „be ryšio“ vietą, bet aš klydau... Sakau tai nuoširdžiai. Šalia esanti negyvenama Iguanos sala pasirodė labai įspūdinga. Joje tikrai knibždėte knibžda iguanų ir įvairiausių paukščių. Išlipęs į šios mažutės salos krantą ir apsidairęs pagalvojau, kad realybė tarsi filmuoja scenas iš Robinzono gyvenimo. Baltas smėlis, palmės, į krantą išmesti įvairiausi koralai ir didžiulės kriauklės, o vanduo toks skaidrus, kad paviršinis nardymas visiškai suvalgo laiką (nugara saulėje taip pat nežmoniškai nudega).
Atitrūkęs nuo realybės trumpam vis dar pagaudavau save, kad norisi lėkti ir kuo daugiau pamatyti, sužinoti apie Panamos žmonių gyvenimo sąlygas, papročius, muziką, virtuvę ir t.t. Patraukiau į sostinę Panamą.
Miestas didžiulis, suskirstytas į 3 skirtingas teritorijas, kurios taip pat labai kontrastingos. Dar 1670 metais piratų sugriauto pirmojo miesto griuvėsiai stūkso, tarytum leisdami prisiliesti prie laiko tėkmės.
Įspūdingas ir antrasis senamiestis, kuris buvo perstatytas po pirmojo Panamos sutriuškinimo. Namai senoviniai, kai kurie visai sugriuvę. Žmonės prašo pinigų iš turistų, o policijos pareigūnai ant kiekvieno kampo perspėja būti atsargiais, nes senamiestyje gyvenančios banditėlių gaujos svarina turistų kišenes, atiminėja kameras ar fotoaparatus. Kažkaip neteko susidurti su tais banditėliais, nors laiko taip vadinamame Casco Antiquo praleidau nemažai.
Susipažinau su lietuvaite Rūta, kuri senamiestyje turi savo puikią galeriją su jos ir kitų žymių dailininkų darbais. Po dviejų savaičių tylos gimtąja kalba Rūta buvo kažkas nerealaus. Kalbėjome nesustodami. Daug žmonių kelionės metu prisipažino, kad pirmą kartą gyvenime sutinka lietuvį.
„Žinoma, kad mūsų nedaug, bet mes turime ką pasakyti ir apie save“, - galvojau žiūrėdamas į Rūtos darbus.
Na, o centrinė miesto dalis – visiškai modernus ir dangoraižiais apstatytas Ramiojo vandenyno krantas. Žmonės sako, kad daugiausiai nekilnojamo turto čia prisipirkę ir prisistatę, spėkit, kas? Žydai. Kaip yra iš tiesų tepasigilina tie, kam išties įdomu. Čia yra tikrai kuo pasidomėti ir be to, sakau tai nuoširdžiai ir be jokio melo.
Panamos kanalas – įdomi vieta tiek savo technologija (kaip vanduo nuleidžiamas apie 10-15 metrų ir kaip įleidžiami ir išleidžiami laivai), tiek istorija (juk statant šį Šiaurės ir Pietų Ameriką jungiantį kanalą, žuvo tūkstančiai žmonių), tiek ir tuo, kad šis kanalas plėtoja Panamos industriją.
Vietiniai juokauja, kad Panamoje būti grynakrauju indėnu – nemadinga, todėl išties čia klesti kosmopolitizmas tiek kontrastinguose žmonių veiduose, tiek jų požiūryje į gyvenimo vertybes. Žmonės persimaišę ir jaučiasi puikiai net ir nežinodami savo šaknų, savo praeities kartu. Hmmm... įdomu ir tai, bet. bet. bet.
Nenurimau net ir aplankęs keletą salelių šalia Panamos – jos iš tiesų pasirodė gražios, tačiau per daug turistinės. Norėjau surasti tokių vietų, kur gyvena tikrieji šių žemių žmonės, nesigėdijantys esantys grynakraujai indėnai, kurie gerbia savo tradicijas ir papročius.
Kol kas tiek.
Susirašysim po poros savaičių,
visiems nuoširdūs linkėjimai,
Linas
P.S. Kitame dienoraščio laiške papasakosiu, kaip jau 10 dienų gyvenu su šimtaprocentiniais indėnais be elektros, šviesoforų ar asfaltuotų gatvių. Ta vieta vadinasi Comarca de Kuna Yala, o mano sala, kurioje viso labo 200 salos gyventojų, vadinasi Yan-tupu. Papasakosiu apie jų tradicijas, valdymo struktūrą, namų statybą, vandenį, ugnį, muziką, filosofiją, maistą ir t.t. Pasistengsiu apibūdinti koks žavus yra tikrasis indėnų pasaulis, nepakitęs kelis šimtus metų.
Nuotraukose užfiksuoti įspūdžiai