Žygių entuziastas drąsina neieškoti sniego mieste, o tiesiog keliauti. Antai Žemaitiją jau seniai nuklojo storiausi sniego patalai. Šis Lietuvos kampelis jam ypač patinka. Ten stūkso patys aukščiausi ir gražiausi Lietuvos kalnai: Šatrija, Moteraitis, Girgždutė, Sprūdė, tik keltuvų nėra, bet juk kartais smagu ir pačiam paplušėti. Maršrutas vyniojasi tarp piliakalnių, todėl kelionė tai lygumomis, tai kalnais neprailgsta.
Netrukus atsiras naujas slidinėjimo centras tarp Telšių ir Šiaulių, kur bus įrengti keltuvai. Tado žiemos savaitgalių maršrutai jau seniai suplanuoti, kai kurie iš jų tradiciniais tapę. Vasario pradžioje planuojama jau ne pirmą kartą slidinėti Neringoje, ten, kur Negyvosios kopos, nuo Juodkrantės į pietus, Pervalkos link. Vietos unikalios, ypatinga atmosfera. Kad tik sniego būtų.
Vasario 16-ąją tradiciškai organizuojamas šventinis slidininkų žygis į Medininkų aukštumą.
Kovo mėnesį, per Kaziuką, traukiama į Ažvinčių girią, esančią Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ten dideli miškai, žmonių reta. Statūs Tauragnų ežero krantai su tramplinais suteikia ekstremalių pojūčių. Žygeiviai ne kartą yra leidęsi slidėmis ir nuo Pakalnių piliakalnio, esančio netoli Balčių kaimo, Utenos rajone. Ši vietovė Lietuvos „Sibiru“ vadinama. Čia sniegas nutirpsta vėliausiai Lietuvoje, kartais net balandį vykstama paslidinėti.
Entuziastų mažai
Tadas Šidiškis – Vilniaus universiteto auklėtinis, geografas, turintis daug specialybių, šiuo metu darbuojasi Lietuvos kultūros paveldo centre. Kelionės po Lietuvą su šviesios atminties profesoriumi Česlovu Kudaba dar studijų metais paskatino jį, baigusį tris matematikos kursus, perstoti į gamtos fakultetą. Užsidegęs kelionių aistra jis įkūrė Vilniaus universiteto žygeivių klubą, jam daugelį metų vadovavo ir dabar yra pagrindinis žygių įkvėpėjas ir organizatorius. Jis vienintelis iš buvusių klubo veteranų veda jaunimą į gamtą ir perteikia žygeivių tradicijas. Didelė laimė tenka tiems, kurie keliauja su savo didžiuoju mokytoju. Jie iš jo lūpų sužino apie kiekvieną Lietuvos piliakalnį, alkakalnį, girias, upelius, ežerus, net akmenis.
Per visas Lietuvos upes
Tadas Šidiškis jaunystėje buvo užsibrėžęs perplaukti visas Lietuvos upes. Teko nemažai paplušėti. Universiteto žygeiviai pirmieji atvėrė kelią plaukikams užvirtusia medžiais Visinčios upe. Pirmieji dar 1978 m. įveikė Dūkštelę. Pradėjo šliauždami pilvais ledu, paskui – į baidares ir pirmyn per kunkuliuojančius vandenis. Kas nori gauti gerą porciją adrenalino, anksti pavasarį budi prie Dūkštelės. Su pirmaisiais polaidžio ženklais vasarą rami upelė pavirsta tikra kalnų upe. Griaudėja ir verčiasi putojančiais kūliais kokias tris dienas, paskui aprimsta.
Universiteto žygeiviai vandens turizmo sezoną pradeda tradiciniu žygiu baidarėmis Musės upe. Šis žygis skiriamas žygeivės Kristinos Bumelytės, 1999 m. žuvusios Altajuje, atminimui.
Vandens kelionės turi savų tradicijų. Prieš slidžių žygį po Ažvinčių girią per Kaziuką tradiciškai plaukiama baidarėmis pavasarine Vilnele, kuri taip pat įkrečia nemažai adrenalino.
Vandens turizmo sezoną užbaigia Naujųjų metų išvakarėse – plaukia Nerimi po septyniais tiltais.
Kad studentai pravėdintų savo apsunkusias nuo mokslų galvas, jie suagituojami dviejų naktų žygiui baidarėmis Luknės upeliu, kuriame vandens mažiau nei baidarės plotis.
Į tradicinį rudeninį valčių žygį Aukštaitijos nacionaliniame parke susirenka apie 100 žmonių. Kelionės tikslas – išvalyti upelius, ežerus, upes ir jų pakrantes nuo vasarą susikaupusių šiukšlių. Įspūdingi kalnai jų susidaro.
Baltų kultūros pėdsakais
Tadas Šidiškis – aistringas baltų kultūros puoselėtojas. Apie baltų ainio dvasią byloja ir išvaizda: ilgi, jau pabalę plaukai, ilga balta barzda, visad linksmos akys ir kalnas energijos. Be kelionių, jis turi ir kitos širdžiai mielos veiklos – dalyvauja apeigų folkloro grupėje ,,Kūlgrinda“.
Pagal baltų papročius jis šventė ir savo vestuves Nadruvos šventame ąžuolyne, kur Jogaila ir Vytautas užgesino paskutinę šventąją ugnį. Du šeimos sūnūs pakrikštyti baltiškais vardais: Agnius ir Auktumas (prūsiškas vardas). Žmona irgi puoselėja baltišką kultūrą, dirba Istorijos institute, išleido keletą knygų.
Tadas Šidiškis kartu su žygeiviais yra aplankęs visas išlikusias Lietuvos alkavietes, žino visus apeiginius dubenėtuosius akmenis. ,,Labai stiprus meditacinis akmuo yra Švenčionių rajone Mėžionių kaime. Ten dažnai nuvykstame pamedituoti su studentais”,– pasakoja jis. Yra pamėgęs ir žmonos gimtinę Punią, kur auga gražiausi ir seniausi Lietuvos ąžuolai. Turi ką pamintyti vaikščiodamas po ąžuolyną aplink Punios piliakalnį, ant kurio pagal jau beveik neabejotinus šaltinius susidegino pilies gynėjai, bet nepasidavė priešui.
Baltų apeigos prisimenamos ir trumpiausios dienos bei ilgiausios nakties momentu. Puošiamas sodas lauke. ,,Reikia parodyti jaunimui gimtinės gamtos grožį, senovės baltų, mūsų protėvių apeigas, kad jie žinotų ir savo vaikams galėtų tai perduoti“, – sako mokslininkas, turintis nemažą būrį savo sekėjų.
Labanoro giria – populiariausia
Tadas Šidiškis pastebėjo, kad lietuviai ypač mėgsta Labanoro girios miškus, upes ir ežerus. Čia draustiniuose dar galima aptikti žmogaus mažai lytėtų kampelių, tačiau įvairiausių gėrybių dosnūs miškai vasarą pilnut pilnutėliai automobilių.
Jis Švenčionių rajone turi sodybą, su žygeiviais dažnai lankosi šiame krašte, puikai žino kiekvieną jo kampelį ir žmones.
Retas žino, kad Švenčionių rajone yra ola, kuri žiemą pasipuošia įvairių spalvų stalaktitais ir stalagmitais. Ten jais pasigrožėti vienas po kito lenda žygeiviai.
Vasarą plaukia upėmis, upeliais, leidžiasi į žygius. Įspūdingos ežerų ir ežerėlių grandinės, upelių vingiai, gervių klyksmai rytais, piliakalniai, alkakalniai, dubenėtieji akmenys, prie kurių pamedituoti ateina kartu su žygeiviais. Vakare užsikuria pirtelę savo arba draugų, kurie išsibarstę po visą Lietuvą, sodyboje.
Saulės namų dvasia
Per keliones teko pažinti daug puikių kaimo žmonių. Minčios apylinkėse gyveno auksinių rankų meistras Klemensas Ragauskas, kuris buvo pasistatęs saulės namus iš rąstų, į kuriuos nebuvo įkalta nė viena geležinė vinis. Jo namuose langai buvo sudėti taip, kad ir kur pasisukdavo saulė, jos spinduliai visada įspįsdavo pro trobos langą. Iš pradžių jis buvo nekalbus, atsargus, tik vėliau pradėjo su Tadu draugauti.
Daug linksmų istorijų yra papasakojęs ir Minčios malūnininkas, kurio taip pat jau gyvo nėra. Kol malūnas dar buvo nerestauruotas, smagiai Tada pasiausdavo su studentais, kaip grūdų maišus paleisdavo juos po vandens srove.
Aplankydavo ir tautodailininką Stanislovą Riaubą, palaidotą Beržoro kapinaitėse.
O Musteikos kaimo medžiotojas Petras Averka buvo pakvietęs kurtinių tuoktuvėmis pasigrožėti.
Tadas turi gražią tradiciją Naujuosius metus sutikti žygyje, o su juo kartu ir nemažas būrys sekėjų. Jis kaip magnetas traukia mėgstančius keliauti žmones: kas nors kartą su juo plaukė, čiuožė ar pėsčiomis ėjo, to kelionių aistra neapleis niekada.
Geografė Nijolė Balčiūnienė prisimena, kad keliauti, pažinti Lietuvą išmokė jis. Nors klube būdavo planuojami keli savaitgaliniai maršrutai, tačiau didžiausias būrys, kartais net šimtai studentų eidavo su Tadu. Žavėjo puikus krašto pažinimas, pagarba Lietuvos senovei, meilė kaimo žmonėms ir nepaprasta energija. Vakarais prie laužo Tado vedamos dainos įtraukdavo visus ir dienos nuovargis išgaruodavo.
Jaunimui visada sako: pirmiausia reikia gerai pažinti savo gimtinę, o tik paskui keliauti į kitus kraštus. Šiam principui jis ištikimas visą gyvenimą, jį pažįsta dažname kaime, pienu pavaišina, širdį atveria, nakvynėn pakviečia.
„Lietuva gražiausia. Ir vasarą. Ir rudenį. Ir žiemą. Joje gali rasti visko: gražių miškų, gūdžių girių, upių ir upelių, kalnų ir kalnų upių, ežerų, pelkių ir net stalagmitų ir stalaktitų olų. Jeigu čia gimei, reikia viską pažinti ir puoselėti“, – šypsosi Tadas, skubėdamas į VU žygeivių klubą.
Naujame numeryje skaitykite:
Igno Staškevičiaus kasdienybė ir šventės
Svečiuose pas Vilniaus puodžius, stiklius ir kalvius
Eglė Mikulionytė apie save ir Kaziuko pyragus
Ko žmonės važiuoja į Šri Lanką
Pirmyn į vyrus Etiopijoje
Lietuvės įspūdžiai iš didžiausios induistų šventės Kumbha Mela
Turistų nenutrintais maršrutais po Meksiką
Bepu pragarai arba japonų ilgaamžiškumo paslaptys.
