Ikebanų menas

Daugiau kaip prieš 800 metų Japonijos poezijoje atsirado naujas stilius. Rikka (jap. – eilėraščio eilutė) atspindėjo pagrindinį eiliavimo ciklų principą. Rikka kūrime dalyvavo keletas poetų, kurie po eilutę kurdavo vieną eilėraštį.

XX a. pabaigoje ikebanos mokyklos “Sogecu” vadovas Chirosi Tesigahara senųjų poetų eiliavimo stilių išreiškė gėlių kalba. Kompozicijų meistras pasiūlė savo mokiniams sukurti gėlių kompozicijų ciklą, kuriame kiekvienas kūrinys, turėdamas savarankišką estetinę reikšmę, tuo pat metu įsilieja į vieningą gėlių kompoziciją. Taip atsirado nauja mokyklos “Sogecu” kryptis “Rikka” (gėlių eilė).

Ikebana ir eiliavimas, nuo senovės japonų kultūroje esantys kaip puiki laisvalaikio praleidimo forma, dar labiau suartėjo. “Rikka” stiliui pavyko įkūnyti klasikinį japonų grožio suvokimą ir charakteringą šiuolaikiškumo tendenciją – skirtingų menų sintezę.

Priemonės, gėlių kompozicijose japonų pradėtos naudoti jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus, ypač aktualios šiandien yra europietiškoje floristikoje – tai popierius ir kompozicijos sutvirtinimas be jokių dirbtinių laikiklių.

Sabi (grakštus paprastumas) ir Wabi (kuklumas) supratimas, pirmapradis japonų kultūroje, padarė didelę įtaką ikebanos menui. Minimumas kūrybos priemonių – maksimumas išraiškos.

Vazos idėja – jos siluetas, faktūra, “nuotaika” atsispindi ir kompozicijoje. Dauguma čia pateiktų indų yra sukurti kompozicijų meistro Chirosi Tesigahara.