Nepatenkintas pasirodymu

24-erių V.Seliuką iš ritmo išmušė per trumpas įsibėgėjimo takelis. "Žiema yra žiema, tokiu metų laiku didelių stebuklų nepadarysi, bet esu neblogos sportinės formos, numetęs daug svorio. Tiesiog kilo šiokių tokių sunkumų dėl įsibėgėjimo - buvo per mažai vietos, nes trukdė šuolių į aukštį sektorius, - pabrėžė jis. - Sumažėjus įsibėgėjimo takeliui nepataikau į ritmą, kurį esu nušlifavęs. Triskart užmyniau ant linijos, nors kartą - tik pusę centimetro. Man labiau patinka sportuoti lauke. Ten visai kitaip gali ir treniruotis, veikia tokie faktoriai kaip vėjas. Žiemą, kai visi miega, ir mes esame apsnūdę. Pagrindinės lengvaatlečių varžybos vyksta vasarą."

Sportininkui nebuvo įskaitytas nė vieno šuolio rezultatas, todėl jis negalės dalyvauti Lietuvos čempionate. "Žinoma, esu nepatenkintas, nes per šias varžybas galėjau įvykdyti normatyvą. Nežinau, kaip dabar bus. Jei LAF leis, dalyvausiu čempionate arba kitose varžybose", - svarstė V.Seliukas.

Mintyse - olimpiniai finalai

Kol kas šuolininkas savo ateitį sieja tik su sportu. "Dėl šuolių į tolį esu ir mokslus užleidęs. Baigiau Vilniaus Ozo sporto mokyklą, ir tiek. Dėl sporto net nepradėjau studijuoti. Man sportas - svarbiausia, esu pasiryžęs būtinai ką nors pasiekti, - kalbėjo V.Seliukas. - Noriu vykti į Pekino olimpines žaidynes. Iš visų jėgų treniruosiuosi, kad ten patekčiau. Bandysiu įvykdyti olimpinį normatyvą - tikrai neapleisiu šio tikslo, kol neištesėsiu sau duoto pažado. Dabar mano sportinė forma gera, reikia tik daugiau padirbėti sektoriuje, iki galo perprasti techniką, nes jėgos ar kitų dalykų man netrūksta."

Didžiausias viltis V.Seliukas sieja su artėjančiomis olimpinėmis žaidynėmis. "Jeigu patekčiau į Pekino olimpiadą, minimalus mano tikslas būtų pasiekti finalą, - visai nekuklius planus vardijo sportininkas. - Jeigu įvykdysiu olimpinį normatyvą ir turėsiu teisę vykti į Kiniją, tikrai nevažiuosiu ten būdamas prastos sportinės formos ir tik tam, kad dalyvaučiau. Nenoriu, jog pasikartotų Geteborgo scenarijus, kai Europos pirmenybėse nepasiekiau net finalo. Nėra ko važiuoti į olimpiadą, jei nesi tikras, kad gali patekti į finalą. Nereikia švaistyti mokesčių mokėtojų pinigų."

Dar didesnes viltis šuolininkas sieja su Londono olimpinėmis žaidynėmis. "Artimiausius 4 metus neketinu pasiduoti, žadu sportuoti toliau. Dabar esu pačiame jėgų žydėjime, manau, iki 27-erių tikrai galiu šį tą padaryti, juo labiau, kad artėja olimpiada. Geresnių rezultatų turėčiau pasiekti ne Pekine, o 2012-aisiais Londone", - tvirtino V.Seliukas.

Konkurencija naudinga

Kol kas didžiausias šuolininko konkurentas Lietuvoje yra Povilas Mykolaitis. "Buvo tokie metai, kai jis negalėjo manęs aplenkti. 2002-2004 metais su Povilu nuolat varžydavomės. Dabar jis daugiau kaip 7,5 metro nenušoka, bet sportininkams pasitaiko duobių. Negali žinoti, kas atsitiks. Pats irgi vis peržengiu liniją, - svarstė atletas. - Mudu esame geri draugai, bet per varžybas jaučiamės kaip konkurentai. Tada ne juokaujame, o susikaupiame."

Tačiau sportininkas džiaugiasi, jog turi stiprų varžovą. "Konkurencija privalo būti, kitaip gerų rezultatų nepasieksi. Jei nebūtų manęs, gal jis irgi taip toli nenušoktų, arba priešingai. Deja, be P.Mykolaičio, daugiau rimtų konkurentų Lietuvoje nebėra, - teigė V.Seliukas. - Man būtų geriau, jei treniruočiausi drauge su Povilu. Dabar sportuoju vienas - mūsų komandoje šuolininkų nėra. Sunkoka, nes reikia kompanijos."

Sportininkais gimstama

Lengvąja atletika V.Seliukas susidomėjo gana vėlai. "Vaikystėje žaidžiau krepšinį, kitų sporto šakų komandinius žaidimus. Lengvojoje atletikoje esi vienas, pats sau šeimininkas, atsakingas už save, ir man tai patinka. Lengvosios atletikos treniruotes pradėjau lankyti vėlokai, tik 15 metų. Tačiau mano rezultatai pradėjo sparčiai gerėti ir iki 20 metų jau buvau gana daug pasiekęs. Manau, sportininku gimstama, o ne tampama, - pabrėžė lengvaatletis. - Sportininkas privalo turėti ugnelę, kuri jį stumtų į priekį. Žinoma, darbo taip pat reikia daug įdėti."

Beje, V.Seliukas, susidomėjęs lengvąja atletika, pirmiausia išbandė šuolius į aukštį, o ne į tolį. "Esu laimėjęs jaunių (iki 18 metų) šuolių į aukštį rungtį Europos čempionate. Deja, vėliau kilo bėdų dėl čiurnos. Kai nebegalėjau rimtai šokinėti į aukštį, pabandžiau šokti į tolį, - prisiminė sportininkas. - Būdamas 17-metis nušokau daugiau kaip 7 metrus. Jau po poros metų Europoje tarp jaunimo buvau penktas."

Neužtenka pinigų benzinui

Šiuo metu V.Seliukas treniruojasi Vilniaus lengvosios atletikos manieže. "Treniruočių sąlygomis esu patenkintas, nes maniežą sutvarkė ir dabar čia šilčiau. Pernai buvo šalta, negalėjau toli nušokti, - kalbėjo atletas. - Dėl šalčio esu patyręs ne vieną traumą. Kai susitraukia raumenys, labai sunku pasiekti maksimalių rezultatų. Dabar svarbiausia, kad manieže šilta, todėl galiu treniruotis iš visų jėgų."

Tačiau sportininkas apgailestavo dėl menko lengvaatlečių finansavimo. "Sunku pragyventi iš sportininko atlygio - net benzinui neužtenka. Moralinė savijauta irgi prasta, nes tam, kad galėtum sportuoti toliau, reikalingi pinigai, - dėstė V.Seliukas. - Norėdamas pasiekti gerų rezultatų privalai gerai maitintis, vartoti papildus, o tai gana brangu."

Sportininką džiugina tai, jog valdžios požiūris į lengvąją atletiką pamažu keičiasi. "Matau, kad pastaraisiais metais finansinė lengvosios atletikos padėtis po truputį gerėja, tik kauniečiams daugiau, o vilniečiams mažiau", - tvirtino V.Seliukas.

Tatuiruotės - jaunystės žaidimai

Lengvosios atletikos manieže V.Seliukas iš kitų sportininkų išsiskiria savo tatuiruotėmis. "Pasidariau jas jaunystėje, kai augau Lietuvos olimpiniame sporto centre. Buvo būrys draugų, o tarp jų - ir vienas dailininkas. Tatuiruotes darėmės visi, juo labiau kad mokėti nereikėjo", - sakė šuolininkas.