Žinoma, per pirmus pasimatymus ji atrodė labai graži, pasipuošusi, su makiažu, ir nešiojo tam tikrą kaukę - dažniausiai žavingą, draugišką ir patrauklią. Gyvendama su vyru ji nebegali nešioti kaukių, o vietoj to, pasirodo vyrui tokia, kokią ją sukūrė gamta: iš ryto be makiažo, su chalatu, vakare - su sportinėmis kelnėmis.
O kartais ji turi įvairių fiziologinių reakcijų, kurių niekad jam nerodė: kaip ir visi normalūs žmonės, ji vaikšto į tualetą, kartais knarkia, turi savų žalingų įpročių ir netgi mažyčių fizinių trūkumų. Be to, jai irgi būna bloga nuotaika ir ji turi savo reikalavimų vyrui. Žinoma, santuokoje atsiskleidžia ir jos teigiamos vidinės savybės: pavyzdžiui, ji skaniai gamina, yra rūpestinga, motiniška, turi humoro jausmą. Arba kitokia: pastabi, dalykiška, ryžtinga.
Vyras nebegali nuolat žavėtis jos išore, tačiau atleidžia jai trūkumus, prisiriša prie jos vidinių savybių ir būna patenkintas. Tačiau štai bėda: ilgainiui jis ima nebepastebėti savo žmonos vidinių savybių, laikydamas jas savaime suprantamomis. Jūs gi nesidžiaugiate kiekvieną dieną, kad atsukus čiaupą bėga vanduo, o paspaudus jungiklį užsidega šviesa! Jums tai savaime suprantama.
Ir štai horizonte pasirodo kita moteris. Ji turi tokių savybių, kurių neturi žmona. Ji vėl pasipuošusi, su makiažu, nešioja žavingą kaukę. Jos turi skirtingas ir vidines savybes, tarkime, jei žmona – dalykiška draugė, tai ši moteris - mielas namų kačiukas. O jei žmona buvo motiniška kulinarė, ši - vaikiškai naivi mergaitė. Ir, žinoma, skiriasi jų seksualiniai temperamentai.
Taigi, vyras susižavėjo šiomis savybėmis ir ėmė susitikinėti su nauja moterimi. Kokiu atveju jis sugrįžtų pas žmoną?
Pirma: jis turi nusivilti nauja moterimi.
Antra: jis turi iš naujo įvertinti kažkada savaime suprantamas geras žmonos savybes.
Trečia: Jo žmona gali išvystyti savyje tas savybes, kurios jį nuviliojo nuo kelio.
Pirma užduotis pakankamai paprasta: tik dėmesio!- išmintinga žmona gali leisti vyrui žavėtis nauja meile. Žinoma, ji išgyvena nuoskaudą, pavydą, tačiau pasiryžusi vyrą susigrąžinti. Jai neverta reaguoti su ironiškomis pastabomis ir pagieža. Jokiu gyvu nereikia jo spausti grįžti. Šalin scenas su ašaromis. Jį tai tik atstums. Vietoj to ji gali pasakyti: „Žinai, aš mačiau tavo naują moterį. Ji tikrai už mane gražesnė, turint omenyje, kad aš namuose visai nesiprižiūriu. Ji apsiskaičiusi. O ir seksas tarp mūsų tapo monotoniškas... Žinai, pagyvenk tu su ja - pasidžiauk kad ir ta savo laimės dalimi, kurios tau su manimi trūko. Kiek to gyvenimo žmogui skirta...“
Būtų neprošal, jei žmona parašytų konkurentei ramų laišką, kur aprašytų, kokie yra vyro reikalavimai: tarkime, kad ji plautų indus, kad vakare virtų arbatą, o savaitgaliais lygintų jam marškinius.
Vyras to nelaukia. Tačiau jei leidžia, tai leidžia - jis, žinoma, išeis. Ir štai tuomet žmona gali kantriai laukti. Reikalas tas, kad gavęs leidimą, vyras nustoja matyti naujoje meilėje iššūkį. Nuotykio skonis sumažėja. Ir jis ima, kaip ir kažkada žmonoje, atrasti naujos moters būdo trūkumus. Jis ima žiūrėti į naują moterį blaiviai ir ilgainiui pripranta prie jos puikių vidinių savybių. Ir ima ilgėtis tų, kurias turėjo jo žmona. O jo nauja moteris nebūna labai sužavėta jo reikalavimų sąrašu. Jie ima pyktis. O namuose jo laukia pakantus tolerantiškas žmogus.Tiksliau, nelaukia. Tai dar labiau traukia.
Juk žmona tuo metu nesnaudžia. Ji stebi savo naują konkurentę, studijuoja, taip sakant, priešą, ir atranda, ko ji turi tokio, ko jai vertėtų pasimokyti. Jei konkurentė graži, žmona puošiasi. Jei ji intelektualesnė, žmona skaito ir mokosi. Tobulėjimui ribų nėra.
Ir štai ateina diena, kai vyras sugrįžta! Tai ne teorija. Tai medicininis faktas.
Ir viskas? Ne. Dabar svarbiausia dalis - ar jūs pati norėsite su juo gyventi toliau.
Jūs gi tokios pat, mielos moterys. Jus irgi žavi tai, ko neturite. Todėl pagalvokite: ar tikrai vyrui išėjus jūs daug praradote? Ar nėra tai likimo ženklas?
Kita vertus, ji jis jau grįžta, tai irgi gali būti likimo ženklas! Likimas jau toks: vis mums kokius nors ženklus siunčia...
