Kieno balsas lemiamas?
“Manyčiau, kad didesnį balsą formuojant šeimos biudžetą turi tas, kurio indėlis į jį didesnis. Arba tas, kuris yra taupesnis. Gali būti, kad vyras uždirba žymiai daugiau, tačiau yra labai išlaidus, todėl jam nereikėtų turėti sprendžiamojo balso”, - sako Kauno tarybos narė Janina Petrikienė. Ji teigia, kad jos šeimoje finansų ministro nėra.
“Į šeimos biudžetą daugiau įnešu aš, o Rolandas labiau išlaidauja, bet sprendžiame visuomet kartu. Man gaila išleisti kiekvieną litą, todėl visus pirkinius labai gerai apgalvoju. Jei galima apsieiti, neperku nei naujų drabužių, nei kokių smulkmenų. Apie taupymą dažniau galvoju ir šneku aš. Antri metai kalbame apie naują automobilį, nes mūsiškiui jau dvidešimt metų. Jis važiuoja, yra prižiūrėtas, sutvarkytas, bet keisti jį tikrai laikas. Anksčiau buvome nutarę, kad tai padaryti - Rolando reikalas, bet ketinu prisidėti prie to ir pati”, - pasakoja J.Petrikienė.
Dėl konkretaus tikslo
Automobiliui taupo jie abu, o dukros butui - visi trys. Dukra taip pat turi prisidėti, susitaupyti, pavyzdžiui, vonios kambariui. Tuomet galės jį įsirengti taip, kaip nori.
“Kiekvienas turime savo užduotis, tuomet visi žinome, kad išlaidas reikia “prispausti”. Tenka rinktis, įsigyti stambesnį daiktą ar norėti visko po truputį. Aš galėčiau du kartus per savaitę nueiti į kirpyklą, tačiau nueinu vieną ar nė vieno. Nemirkstu voniose ir nesimėgauju masažais taip dažnai, kaip norėčiau. Todėl ir dukrai, kuri neseniai grįžo iš Ispanijos ir vėl panoro ten nuvykti, pasakiau, kad gali tai daryti, jei turi pinigų. Tada ir jos norai keičiasi. Kartais pagalvoju, kad galėčiau būti dosnesnė, bet juk reikia išmokyti kažko atsisakyti dėl svarbesnių tikslų”, - sako J.Petrikienė. Ji įsitikinusi, kad taupyti abstrakčiai, o ne konkrečiam tikslui yra daug sunkiau. Taupymo režimas kiekvienam įsijungia tik tuomet, kai žmogus žino, dėl ko tai daroma.
“Nenumatytų aplinkybių atsiranda visuomet ir tuomet yra pagundų sakyti, kad taupyti pradėsime kitą mėnesį”, - juokiasi J.Petrikienė. “Manau, kad pinigus tvarkome ir sprendimus priimame abu. Nė vienas neperkame ko tik užsigeidę, skaičiuojame, kaip ir visi. Perkame būtiniausius dalykus - maistą, drabužius, išleidžiame laisvalaikiui. Man dar nemažai reikia muzikai, įrašams, visa tai brangu. Žmona yra taupesnė, ji vis pataria, nuo ko geriau susilaikyti, aš - išlaidesnis. Tačiau dėl išlaidų nesipykstame, susitariam gražiuoju. Ji niekada nėra pasakiusi: “Šito nebus”. Atvirkščiai, būna, kai mane paragina ką nors įsigyti, jei aš ilgai atidėlioju”, - sako dainininkas Rolandas Petrikis.
Pyktis neverta
Kauno dramos teatro aktorė Virginija Kochanskytė ir klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas yra vedę jau 25-erius metus. Per savaitę drauge jie praleidžia tik kelias dienas, nes dirba skirtinguose miestuose, o dėl tokio gyvenimo būdo neturi ir bendro pinigų stalčiaus, į kurį sudėtų visas savo pajamas.
“Bendrą biudžetą mes vis dėlto turime. Nors vienas kito pinigų neskaičiuojame, kažkaip intuityviai jaučiame, kada kuris turi daugiau prisidėti prie bendrų išlaidų. Arūno indėlis į šeimos biudžetą yra didesnis. Abu nesame išlaidūs, o jei aš noriu įsigyti didesnį daiktą, tai ne prašau leidimo, o tiesiog tariuosi. Aš galiu pati apmokėti savo pirkinius, bet jei jis nori padaryti man dovaną - labai apsidžiaugiu”, - sako V.Kochanskytė. Ji visiškai laisvai ir savo nuožiūra disponuoja savo pajamomis, o jos vyras - savo. Moteris sako, kad visiškai pasitiki vyru ir į jo išlaidas nesigilina. Skulptoriui reikia įrankių, medžiagų, ji tų dalykų neišmananti ir laiko tokiems pašnekesiams gaila.
“Pinigų nešvaistom. Neturime pirkimo manijos ir nesame reklamos aukos, neskubame pirkti prasidėjus išpardavimams. Negyvename bohemiškai ir nepamirštame, kad dviejų paltų vienu metu neužsivilksi. Buities techniką ir automobilius keičiame, kai jie susidėvi, o ne dėl to, kad mada keičiasi”, - sako V.Kochanskytė.
Paklausta, kuris iš jų važinėja geresniu automobiliu, aktorė juokiasi ir sako, kad sunku į šį klausimą atsakyti. Arūnas važinėja džipu, nes jam dėl darbo reikia didelio automobilio, o ji pati - mersedesu.
Jeigu vyras jai pradėtų priekaištauti dėl per didelių išlaidų, V.Kochanskytė susirūpintų, gal išties negerai ką padarė. Tačiau taip nėra buvę. “Bent kol kas, nors esame labai skirtingi, randame bendrą vidurkį ir harmoniją”, - šypsosi moteris.
Romantiškų pasėdėjimų restoranuose jų šeimoje beveik nebūna. Ne dėl taupumo, o siekiant privatumo. “Mes taip retai būname namie kartu, kad jei tokia galimybė atsiranda, važiuojame pirkti produktų ir gaminame namie. Man tai didžiulis malonumas, nes mano vyras gamina labai skaniai. Lengvai ir greitai.
Restorane mes netenkame privatumo ir negalime mėgautis vienas kito draugija. Mano vyras yra Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialo dėstytojas, to miesto Dailininkų sąjungos pirmininkas, aš taip pat prisibūnu tarp žmonių ir mes abu labai vertiname namų aplinką”, - sako V.Kochanskytė.
Skulptorius Arūnas Sakalauskas sako, kad jo visiškai nežeistų, jei žmonos pajamos būtų didesnės už jo. “Tegul ji tik uždirba ir į šeimą parneša”, - tikina vyras. “Kai atsigręži atgal, dažnai pamatai, kad kažkokios išlaidos yra nepamatuotos ir buvo netikslingos. Sprendimus mes priimame abu. Dėl smulkmenų galiu nuspręsti ir vienas, ji niekada dėl to nepyksta. Virginija taip pat nėra taip išlaidavusi, kad norėtųsi plaukus nuo galvos rautis. Viskas yra smulkmenos, dėl pinigų mums dar nėra tekę rimčiau susiremti. Gal dėl to, kad ne milijonus leidžiame”, - svarsto skulptorius.
Siekia konsensuso
“Sudarydami šeimos biudžetą visuomet siekiame konsensuso. Dėl to, kaip bus leidžiami pinigai, nepriimu sprendimo vienas, nors mano indėlis visuomet buvo didesnis: dirbu administracinį, mokslinį, pedagoginį ir gydomąjį darbą, o žmona Emilija yra gydytoja. Kita vertus, jai visuomet tekdavo daugiau namų rūpesčių, nes aš stengdavausi daugiau uždirbti ir namuose būdavau mažiau. Žmonos indėlis palaikant šeimos židinį, jos pasiaukojimas vaikams buvo didesnis nei mano”, - sako Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos instituto direktorius profesorius Antanas Norkus. Jis tikina: jei žmona pradėtų uždirbti daugiau už jį, streso nepatirtų, atvirkščiai, džiaugtųsi.
“Žmona nėra išlaidi, bet kaip ir visos moterys mėgsta puoštis. Savo pirkinius ji visada su manimi suderina, bet aš dažniausiai ir neprieštarauju, manau, vyras turi suprasti moters norus. Juolab kai žmona yra saikinga”, - šypsosi profesorius.
Maistą jie perka drauge, kartą per savaitę. Važiuoja į turgų ir parduotuves, o šiokiadieniais įsigyja tik greitai gendančius produktus. “Jei žinome, kad pietauti ateis sūnūs su šeimomis, išleidžiame daugiau, bet kiek, negaliu pasakyti. Bet kuriuo atveju skrupulingai neskaičiuojame, perkame tai, ko reikia, ir galvojame, ar užteks savaitei. Tos išlaidos nėra didelės, nes abu nesame išrankūs, biudžetininkų atlyginimai niekuomet nebuvo dideli”, - sako A.Norkus.
Nenumatytoms išlaidoms tenka pasitaupyti. Suma, kiek kiekvieną mėnesį turi likti santaupoms, nėra griežtai fiksuota, tiesiog stengiasi, kad pinigų liktų. Profesoriaus šeima gyvena nuosavame name, todėl ką nors remontuoti ar išleisti tvarkant aplinką prireikia nuolat. 1968-aisiais susituokusi pora užaugino du sūnus. Mindaugas yra architektas, o Gediminas - informatikos specialistas. Vaikai dabar gyvena atskirai.
“Moku staliaus darbus, išmanau apie elektrą, galiu įvairius prietaisus pats pasitaisyti. Dabar tai nėra problema, meistrą galima nesunkiai rasti, bet anksčiau labai praversdavo”, - prisimena dar vieną būdą papildyti šeimos biudžetą A.Norkus.
