Tik pasirodžius supuola dešimtys su pasiūlymais ir „geriausiais“ kursais. Atrodo, kad net nepaėmę eurų duos krūvą savo ougujų. Tik finansinės operacijos proceso metu aiškėja, kad jam reikia ir komisinių, ir per maža suma keitimui, ir eurų kupiūros ne tos, kurių tikėtasi. Supranti, kad jei nesilaikysi savo, gali dar tekti ir primokėti.
Derybos užsitęsia, bet galų gale abi pusės laimingos. Meistriukas gauna savo pinigus, nusileidęs dar dešimčia litų, o Jonas per atvirą langą dar išgirsta naują ir kol kas - dosniausią pasiūlymą: už jo „mersedesą“ jau nepagailėtų ir 2 tūks. eurų. Niekis, ne to važiuojame. Laukia Malis.
Vakare vietiniame DVD nuomos punkte-bibliotekoje išsinuomojame kažkokį filmą. Vis rutiną praskaidrins. Deja, mūsų PC niekaip jo neiššifruoja, nors kantriai bando prisitaikyti. Galų gale pareiškia, kad nesupranta, ką mes ten jam įbrukome. Grąžinus filmą šeimininkams, šie nenustemba: ne mes pirmi....
Sausio 11, ketvirtadienis. Dvidešimtoji kelionės diena
Naktį jau neduoda gyventi uodai. Pridusę, tokie nelietuviški. Bet vis vien tolerancijos jiems daug neturime.
Ryte paliekame savo kempingą ir vykstame į „spec. užduotį“: bandysim nufilmuoti turgų ir parodyti pagrindinės gatvės vaizdus. Atrodytų, kas čia tokio? Tik ne Mauritanijoje. Turizmas čia dar embriono stadijoje, žmonės su bet kokiomis kameromis ir dar balti atrodo daugiau nei įtartinai ir tokių dalykų čia nemėgsta. O policininkams tokiu atveju atrodai tikriausiu šnipu, bandančiu įamžinti slaptus valstybės objektus. Tenka filmuoti slaptai, iš po skverno, nusisukus į kitą nuo objektyvo pusę.
Mikrofoną prisisegu ir kažkaip judame. Pasiseka: įamžinam pinigų keitimo operacijas, nusiperkam netikrą „roleksą“, pagaunam ir tikrą gatvių kasdienybę. Tik pareigūnai įtartinai dirsčioja, vengiame stoviniuoti vienoje vietoje. „Ačiū“ dar ir Hokšilai, pasisakiusiam, jog pačiam už tokius mūsų atliekamus veiksmus teko ir kalėjime pasėdėti. Nenuramina.
Gauname Malio vizas. Ramu. Netrukus vyksime į oro uostą Vee su Živile pasitikti. Tik kažkodėl prasidėjusi smėlio audra nerimsta. Nesinori tuo tikėti, bet jau moraliai nusiteikiam, jog dar vieną naktį gali tekti nakvoti Nouakchotte. Tokiomis sąlygomis per dykumos kelią važiuoti – beprotybė... Matysim, kas bus...
Mauritanijos pagrindinis oro uostas – mažesnis, nei Karmėlavos. Ir į vidų įleidžiami tik tie, kurie turi bilietus artimiausiam reisui. Laukiantieji turi stovėti kitoje gatvės pusėje priešais pagrindinius vartus. Šiaip logiška: niekur tas atvykėlis nedings – vis tiek pateks į pasiilgusiųjų glėbį. O ir tvarkos daugiau.
Tik štai niekur nerašo, kada koks reisas atskrenda, vėluoja ar ne. Viską žino aplinkiniai. Ir gerai – su žmonėmis daugiau bendrauti reikia. O reisai vėluoja. Gerai, kad Vee su Živile turi pasirodyti tik valanda vėliau. Smėlio audra nerimsta. Bet niekas net nekalba apie orą, netinkamą skraidymui: čia tokiomis aplinkybėmis kilti ar leistis yra tas pats, kaip atvykėliams vis kažką siūlyti. Žodžiu, normalu. Ir garbinga.
Problemos dėl Živilės vizos. Tiesiog ji jos neturi. Mauritanijos. O laikas ją gauti jau nebetinkamas. Svarbus vizų įspaudėjas ką tik paliko darbo vietą. Pavargo. O dar tas oras... Teks grįžti rytoj. O tai reiškia, kad klausimas, važiuoti ar ne 300 km per audrą, dingo: grįžtame jau papilnėjusia sudėtimi į tą patį Auberge Menata kempingą. Pasiseka. Mūsų kambarys su gultais dar neužgrobtas. Vis daugiau čia Dakaro ralio organizatorių, o tuo pat metu – ir mažiau padoresnių vietų nakvynei.
Smagu sutikti draugą iš Lietuvos po tiek laiko. Daug kalbos. Ir Vee atsipalaiduoja nutrūkus pašėlusiam tempui: įtemtas koncertinis grafikas, remiksų albumo įrašai ir specialaus koncerto filmavimas, kuris DVD pavidalu pasirodys pavasarį... Back to the roots...
Audra nurimo. Smėlio nepasiilgsim dar ilgai...
Sausio 12, penktadienis. Dvidešimt pirmoji kelionės diena
Kažkaip nepavyksta visą laiką keliauti visiems drauge. Jono ir Silvos ekipažai pajuda iš įgrisusio Nuaokchotto ir juda Alego link. O mūsų ekipažas, kuris pasipildė dviem naujokais, lieka laukti Mauritanijos pareigūnų malonės: Vee draugės Živilės paso dar negrąžina.
Tik po nemenko kyšio ir pamatę Diawaros Mali pasą, vaikinai su uniformomis pradeda judėti, pabrėždami, kad yra priversti dirbti išeiginę dieną, kažkam skambinti, kažkur nuvažiuoti. O dar pietų metas artėja. Vienas vargas. Niekaip nesupranta, kodėl mes jų nuostabioje sostinėje negalime luktelti dar tris dienas... Labai tikimės, kad pasisvečiavome pakankamai ir po pietų problema bus išspręsta. Oficialūs asmenys žino, kaip atrodo eurai, juos atskiria ir net mėgsta.
