Pirmąjį romaną parašęs panevėžietis Bronius Urbonas kalbėjo, kodėl rašė šio žanro kūrinį, o ne dokumentinę knygą apie sudėtingą pokario laikotarpį Lietuvoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui:

„Jei rašyti - tai romaną. Kodėl gi ne? Buvau priverstas rašyti. Draugai įkalbėjo, žmona Gintautė bei vaikai patarė. Nors ir pats gyvenau tuo laikotarpiu, parašęs knygą nesuradau atsakymo, kodėl tuolaik tiek daug nesutarimų, pykčio buvo. Kodėl Lietuvos kaime artimi kaimynai, giminės tapo priešais? Kodėl vieni tapo išdavikais, kiti nutautėjo, treti, nors ir būdami varguoliai, mokėjo džiaugtis ir išgyveno? Klausimų daug, atsakymų tiek pat. Nesusipratimų ir šiandien daug. Dvasinis skurdas tarpsta ir dabar. Romane gvildenamos problemos aktualios ir šiandien“.

Pasiteiravus, kodėl romanas pavadintas „Gyvosios kapas“, B.Urbonas aiškino:

„Tai romano herojaus Aurelijaus kančia, kad nesugebėjo išgelbėti nuo tremties mylimos merginos. Ji mirė tremtyje, o jis liko gyventi priekaištaudamas sau, kankindamasis dėl to. Perskaičiusieji romaną turėtų suprasti ir jo pavadinimą. Sudėtinga aiškinti, nes kiekvienas supras kitaip. Jei bandyčiau tai daryti, tai jau būtų mano tiesa, mano supratimas. Galima sakyti, kad romanas „Gyvosios kapas“ yra kaip ir mūsų tautos kapas“, - sakė jis.

Parašė per tris mėnesius

Anot pirmosios knygos autoriaus, romaną parašė 1991 metais. „Parašiau per tris mėnesius. Rankraštį nuvežiau į Kauną ir palikau. Paskui paprašiau sūnaus, kad parvežtų. Rankraštis taip ir gulėjo, kol užaugo anūkai ir kompiuteriu atspausdino.

2005 metais parašiau straipsnį į Lietuvos istorijos laikraštį „Voruta“ apie 1945 metų kovo 27 dienos Ažagų kautynes netoli Pušaloto. Tai ir paskatino pabandyti išleisti prieš 15 metų parašytą romaną. Panevėžio spaustuvė jį išleido 2006 metų birželio mėnesį“, - pasakojo B.Urbonas.

Rašo antrąją knygą

Knygos tiražas nedidelis - 500 egzempliorių. Leidybai išleido 7 tūkstančių litų.

„Lėšų paaukojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Vitas Matuzas ir šeima. Tiražas nedidelis, bet gal daugiau ir nereikia. Skubu rašyti antrą knygą. Per sausio mėnesį privalau baigti. Ji bus apie žydų tautos likimą Lietuvoje. Turiu rašyti, kitaip negaliu. Ateina žiema, galvoje siaučia mintys. Rašymas - išsigelbėjimas. Antrąją knygą norėčiau išleisti greičiau, nes laiko neturiu daug. Balandžio mėnesį sueis 81-eri. Nedaug čia man liko šioje žemėje gyventi“, - ramiai kalbėjo energingas vyras.

Nepardavinės

B.Urbonas tvirtino, kad pirmosios knygos nepardavinės.

„Pabandysiu pasiūlyti knygynams. Gal susidomės. Didžiąją dalį knygų išdalinsiu. Nesiruošiu uždarbiauti. Ne man tai. Jau ir dabar pažįstamiems įteikiau po egzempliorių. Tegul skaito. Ir žmona net du kartus romaną perskaitė, o perskaičiusi pasakė, kad įdomu buvo. Tai didelis įvertinimas“, - švelniai žiūrėdamas į žmoną pasakojo jis.