Messiah. Nors lietuviškai reikėtų sakyti – mesijas, bet nenoriu būti siejamas su kažkokiais religiniais motyvais, todėl vadinuosi – Mesijus.
Mesijas yra Dievo pasiuntinys. Kodėl taip pasivadinai, jeigu nenori, kad Tave sietų su religija?
Tai savotiška ironija, maištas prieš atlikėjų sudievinimą. Noriu dėmesį nukreipti nuo sudievintų atlikėjų į jų kuriamą muziką. Juk ne įvaizdis svarbiausia. Ne jis turi formuoti nuomonę apie atlikėją, o jo kūryba. Žmonės vaikosi etikečių, todėl ir nukenčia visas liaudies supratimas apie muziką.
Tuomet ar pats jauti, kad pavyksta nukreipti dėmesį nuo paviršutiniškų dalykų, reklamos ir žmonės domisi tik Tavo muzika?
Būtent su savo muziką aš tapau mažiau ar daugiau žinomas. Kol nepasirodė debiutinis albumas „Antimaterija“, nebuvo nei vieno straipsnio, nei vieno pranešimo – nieko nebuvo. Buvo tik mano muzika: muzika internete, koncertai, apsilankymai radijuje.
Beje, į radiją pakvietė išgirdę mano muziką internete. Taigi viskas atėjo iš muzikos ir aš visą laiką laikiausi šio principo bei nežadu jo apleisti. Žinoma, kažkokia reklama reikalinga, pavyzdžiui albumui, kad žmonės žinotų, jog jis egzistuoja. Tai nėra paties atlikėjo ar jo prodiuserių specialiai kuriamo įvaizdžio dalis. Mano prodiuseris esu aš pats. Galite susipažinti – atlikėjas Messiahus, o prodiuseris Žygis (aut. past. - toks Messiahaus vardas įrašytas pase).
Kas Tau yra pranašas, mesijas?
Tai neapibrėžto amžiaus personažas, kuris, stereotipiškai mąstant, turėtų sėdėti apšviestas dangiškos šviesos ir iškėlęs savo rodomąjį pirštą visiems diktuoti amžinąsias tiesas.
Būtent to aš ir nelinkiu: kad žmonės sektų paskui tokius žemiškuosius veikėjus. Jie netgi iškėlę tą savo pirštą sako kitų primestą nuomonę, jau nekalbu apie „žvaigždžių“ interviu su paruoštais klausimais – atsakymais.
Nebijai, kad žmonės pagalvos, jog esi pasipūtėlis?
Aš taikau į tą auditorijos dali, kuri perpranta mano pseudonimo ironiją, nes tik tada jie supras ir mano tekstus.
Tai iššaukiantis Tavo pseudonimas veikia kaip savotiškas filtras?
Taip, juk visada malonu groti auditorijai, suprantančiai tavo muziką. Mano nuomone, kūrybinė veikla gali būti sėkminga tik tada, kai malonu tai daryti. Muzika Lietuvoje niekada nebus normalus verslas. Ir nereikia į muziką žiūrėti, kaip į darbą.
Aš pats dirbu visai kitoje sferoje, o muzikai skiriu labai daug laiko. Jeigu muzika taptų pragyvenimo šaltiniu, tai kūrybos procesas būtų apribotas, atsirastų kažkokie laiko terminai. O suvaržymų kūryboje visiškai nesinori.
Ką Turi omeny, sakydamas muzika? Ar, pavyzdžiui, „Yva” Tau yra muzika?
Tai yra darbas. Jeigu muziką norite laikyti darbu, tai prašom: turi grafiką, laiko terminus, iki kada albumą išleisti. Juk taip labai greitai kūrybiškai išsikvėpsi. Bet „Yva“ ir gimė kaip verslo idėja, o ne pamažu „nupapsėjo“. Kažkas norėjo praturtėti, užčiuopė silpnąsias lietuvių vietas ir opa!
Ar religija turi įtakos Tavo tekstams?
Ne. Albume pateikiamas pasaulio modelis žvelgiant iš filosofinės perspektyvos. Yra sukurti keli sluoksniai: žmogaus vidinis pasaulis, jo socialiniai ryšiai su aplinka bei galiausiai – antimaterija, kuri yra virš viso to.
Savyje susipratusiam ir sugebėjusiam savo įgūdžius bei vidinį pasaulį suderinti su aplinka žmogui atsiveria trečias kelias – į antimaterija, kur yra visiška palaima. O ta palaima gali būti ir kavos puodelis. Paprastas pavyzdys: jeigu kas nors negerai asmeniniame gyvenime, tai joks kavos puodelis net su trimis šaukšteliais cukraus nepasaldins gyvenimo. Mano religija yra optimizmas.
Kas Tave įkvepia?
Šiuo aspektu radau daug panašumų su Jonu Meku – tai mažos smulkmenos kasdieniame gyvenime. Juk paveikslas nesilaikys ant sienos, kad ir koks genialus būtų. Jį laiko kelios vinukės, todėl visi jį pastebi. Kitaip paveikslas gulėtų ant žemės ir gal niekas jo nepastebėtų, galbūt net sumindžiotų praeidami. Smulkmenos yra atraminiai dalykai – maži, bet priverčiantys žavėtis. Ir tai yra optimizmo šaltinis. Rašant tekstus, verta susimąstyti apie smulkmenas, tuomet randi turiningumą.
Mano kūrybai įtakos turi 5-eri metai chore „Ąžuoliukas“, kur susipažinau su muzika. Taip pat daug skaičiau. Rapas, hip-hopas visa tai sujungia į vienumą. O noras eksperimentuoti paskatino ieškoti kažko originalesnio. Originalesnio už bet ką, ką gali apibrėžti tam tikro žanro ribos. Tai savo muzikos nevadini hiphopu?
Abstract, experimental hip-hopas – taip galima būtų pavadinti. Bet savo muzikos konkrečiam žanrui nepriskirčiau ir kuo toliau, tuo labiau stengsiuosi nukrypti nuo bet kokių žanro normų. „Antimaterija“ dar turi nemažai repo prieskonių, bet ir tas repas, mano galva, kitoks.
Kaip atsiranda tekstai, ar jie gimsta iš tavo paties išgyvenimų?
Nepalaikau tų, kurie išlieja savo jausmus dainų tekstuose. Išsilieti ant lapo, parašyti gražiai, šiltai – tai Maironio laikų poezija. Perdėtas jausmingumas tekstuose man nepatinka. Verčiau nagrinėti dar nenagrinėtą temą, o ne apraudoti savo nevykusias meiles ar kitokius gyvenimo akibrokštus.
Man patinka ieškoti naujų temų, naujų būdų perteikti pojūčiams. Gauni impulsą iš aplinkos ir jį materializuoji konkrečia tema. Pavyzdys – kūrinys apie kavą, kuriai jaučiu didelius sentimentus. Šiame tekste nagrinėjau dualizmo teoriją, kad žmogui reikia priešingų dalykų: norisi ir rašyti, ir kurti muziką. O šios dvi sferos skiriasi.
Kai rašau, norisi ramybės, sėdėti su ta rašliava. Kai kuriu muziką, norisi vakarėlių, garso, veiksmo. Taip ir gimsta vos ne Putino „Altorių šešėlyje“ tekstai (aut. past. Messiahus labai smagiai nusijuokia). Svarbiausia, nenuvalkiota tema ir nenuvalkiotas jos pateikimas.
Savo dainoje „Antimaterija“ sakai, kad kartais reikia nugalėti žemės trauką. Kada jautiesi nugalėjęs gravitaciją?
Tuoj įsidėsiu cukraus, išmaišysiu ir nugalėsiu žemės trauką Tai yra citata iš „Antimaterijos“ kūrinio. Čia nebuvo tiesioginė aliuzijos į kavos gėrimą, tiesiog pailiustravau gravitacijos nugalėjimą.
Tas džiugesys, kai išvysti mažą detalę aplinkoje ir žinai, kad tokių dar bus daug, todėl kiekvieną kartą galėsi smagiai nustebti. Tai aš vadinu antimaterija: kai nustoji būti materialistu, nustoji daiktus vertinti tokius, kokie jie yra iš pirmo žvilgsnio, ir pastebi tai, ko kitomis aplinkybėmis nepastebėtum.
Išleidai albumą, prie kurio dirbo daug garsių ir vardą užsitarnavusių reperių. Kaip juos įkalbėjai dirbti su tavimi?
Prieš trejus metus, kai pradėjau įrašinėti studijoje ir supratau, kad iš to kažkas išeis, aš laikiausi principo – neiti pas garsius reperius, nemaldauti bendrų projektų. Galvojau – kursiu tol, kol jie patys susidomės, patys prieis ir mes rasim bendrą kalbą. Atrodė absurdiška dar neatradus savęs lįsti pas juos ir tikėtis prastūmimo į viešąsias erdves.
Aš noriu, kad žmonės klausytųsi ne dėl vardo, o dėl pačios muzikos. Todėl kūriau muziką ir niekam nelindau į akis. Su žmonėmis, kurie prisidėjo prie albumo, kuo puikiausiai bendraujam ir turim apie ką pasišnekėti, nes mus suvedė muzika. Palaikau tuos, kurie muzikoje yra asmenybės ir į kitus žvelgia, kaip į asmenybes.
Apie ką yra pirmoji daina „Somethin dat nobodys got“?
Tai buvo pirmasis bandymas repuoti angliškai. Tada dar negalėjau įkirsti principo, kaip reikia repą rimuoti lietuviškai. Iš ideologinės pusės aš visiškai nevertinu to pirmojo įrašo. Tai buvo pabandymas repuoti, sąskambių žaismas.
Tai buvo prieš ketverius metus, buvau dar jaunas, todėl dainoje jautėsi kažkokios individualizmo apraiškos – „turiu tai, ko niekas neturi“. Po pirmosios dainos dar buvo kokia 15 bandymų, kol pradėjau įsivažiuoti ir tik po 25 kūrinių pajutau, kad judu tinkama linkme. Dabar aš jaučiu, kad atradau tai, ko ieškojau, ir galiu sau leisti eksperimentuoti.
O ko ieškojai?
Ieškojau netradicinio skambesio, muzikalumo. Prieš tai muzikalumo buvo nedaug, nes dar ne visai mokėjau elgtis su savo balsu. Išblanko chore išdainuoti metai, užmiršau, kaip pianinu groti, todėl reikėjo visa tai atgaivinti. Albume taip pat yra kūrinių, kur žaidžiama intonacinėmis variacijomis. Man nepatinka vien sausas repas. Patinka, kai jis sumaišomas, kad ir su intonaciniu rečitatyvu.
Kuo išsiskiri iš Lietuvos hiphoperių?
Tuo, kad naudoju intonacijas ir žaidžiu su ritmikomis. Yra ir kitų atlikėjų, kurie žaidžia su ritmikomis, bet tai pateikia gana šabloniškai. O aš kiekviename įraše ieškau ko nors naujo. Repuoju ne tik repo, bet ir drum‘n‘bass sferoje. Esu „Metro promo“ narys – drum‘n‘bass propaguotojų komandos su Astralu priešaky. Taigi neapsiriboju vienu stiliumi ir bandau repą pateikti naujomis formomis.
Užkūriau naują projektuką „LiVe goes on“ – tai kompanija, grojanti gyvais instrumentais: būgnai, dvi gitaros, bosinė gitara, trys pučiamieji, dj‘us ir papildomi vokalai. Tai bus naujas žanras, kurio pavadinimo krikštatėvis esu aš – „Future Jazz“.
Tai apibūdina kur link aš judėsiu toliau: šiuolaikinė, urban muzika – elektronika, sumaišyta su gyvais instrumentais ir neapribota šiuolaikinių žanrų rėmų.
Mes vadiname šį „UrbaNation“ skyrių „Jam priklauso ateitis“. Ką manai apie Lietuvišką sceną, į kurią atėjai?
Aš likau maloniai nustebintas. Pavyzdžiui, radijo stotis „Zip FM“ groja „Antimateriją“. Man tai yra geras ženklas, nes pats kūrinys buvo kuriamas taip, kaip mes norėjome, o ne kaip nori radijas.
Pasirodo, Lietuva su savo skoniu juda į priekį. Žinoma, galima likti skeptiku, galvojant apie pop muziką, bet manau, kad ir čia padėtis taisosi. Savo muzikos nepriskiriu prie pop, nes aš taikau ne į plačiąsias auditorijas, o į tas, kurios perpranta mano vardo ironiją. Vien jau tas filtravimas mane išbraukia iš galimų pop muzikantų sąrašo.
Aš kursiu tai, kas man patinka ir linkiu, kad visi atlikėjai taip darytų ir nesitaikstytų prie auditorijos, o ją brandintų. Šiandien jie taiko į pigiausius ir trumpalaikius auditorijos instinktus, nes nori pinigų iš karto. Gal kaip plaktuku kalamas ritmas tūlo lietuvio, ką tik išlipusio iš arimų lauko, ausį ir kabina, bet auditorija ilgainiui išprustų, jeigu atlikėjai grotų subtiliau. O jie galėtų, jie galėtų...
Gerai, kad į Lietuvą atėjo MTV su šviežiomis idėjomis. O ir pogrindis turi gerų ir profesionalių grupių, tik gaila, kad ne visos suranda vietą Lietuvoje, todėl kūrybą leidžia užsienyje.
Kaip save apibūdintum?
Tai pats sudėtingiausias klausimas kiekvienam žmogui. Hmm... Aš esu svyruoklis. Aš svyruoju nuo apačios į viršų – neapsistoju vietoje, nes man patinka aktyvumas, produktyvumas.
Man patinka veikti ir iš gyvenimo imti tai, kas jame yra bei atrasti naujus gyvenimo malonumus. Mėgstu įvairias emocijas. Esu nuolat kintantis, bet vis tiek turiu epicentrą, kurį laikau. Leidžiu sau svyruoti, bet jeigu neturėčiau tvirto atramos taško, tai besvyruodamas nulūžčiau ir nulėkčiau ne tais keliais. Dabar aš tvirtai žinau, ko laikausi, bet tuo neapsiriboju ir leidžiu sau suktis. Nuolat noriu pamatyti kažką naujo.
Sausio mėnesio „UrbaNation“ numeryje skaitykite:
Andriaus Mamontovo ir Algirdo Kaušpėdo pokalbį apie tai, kad Lietuvos muzikai reikia maištininkų;
Susipažinkite su techno stiliumi ir iš proto vedančiais „Gnarls Barkley“;
Atraskite lietuvius „Dublicate“;
Apsilankykite Nick Cave ir atgimusios baltiško metalo grupės „Andaja“ koncertuose;
Sužinokite viską apie aktorių Jack Nicholson,
Gaukite patarimų, kaip įsigyti snieglentę ir raskite krūvą kitos įdomios informacijos.
