Išbandymą šlove ir visuomenine padėtimi ji išlaikė nepriekaištingai, nes nėra žmogaus, galinčio apkaltinti puikybe, arogancija ir valdingumu pirmąją šalies ponią - Prezidento žmoną.
- Kaip atrodo Kalėdos Prezidento namuose?
- Turbūt tokios pat kaip visuose kituose namuose. Viskas tradiciškai. Valgome kūčių vakarienę, džiaugiamės, jei galime būti visi kartu. Iki šiol visuomet ir būdavome - jei ne visi, tai bent jau dauguma šeimos narių. Šiemet Kalėdos liūdnesnės. Pirmą kartą jos be mamos. Bet nieko nepadarysi, gyvenime yra dalykų, kurie neišvengiami. Reikia išmokti priimti viską.
- Kieno rankos šventiškai papuošė šalies vadovo rezidenciją Turniškėse?
- Na... turbūt daugiausia mano (nusišypso).
- Ir tai ne vien eglė, tiesa?
- Man patinka ant durų Kalėdų vainikas, jis pas mus visada pakabinamas. O paskui puošiame visą namą, išvedžiojame lempelių girliandas, apšviečiame pastatą... Man tai labai gražu. Kalėdos apskritai nepaprastai graži šventė. Turbūt pati gražiausia.
O savo senąją gerąją dirbtinę eglę, kurią puošiame prieš kiekvienas Kalėdas, turime jau daug metų. Turbūt daugiau nei dvidešimt! Mes ją atsivežėme iš Amerikos, kai kraustėmės į Lietuvą. Kažkada ją nutarėme nusipirkti todėl, kad mūsų namų lubos buvo labai aukštos, reikėdavo didelės eglutės, o kiekvienais metais kirsti tokį gražų gyvą medį buvo gaila.
Man visada suspaudžia širdį pagalvojus, kiek eglių iškertama dėl trumpos šventės. Po poros savaičių jas smulkina, mala, degina... O juk per Kalėdas svarbi pati eglutės idėja. Todėl mes nusprendėme, kad bus labai gerai ir dirbtinė. Po ja padedu gyvų pušies šakų, nes pušis kvepia labiau nei eglė. Ir namuose apsigyvena kalėdinė nuotaika.
- Ar Jūs Kalėdų rytą po egle randate dovanų? Ar Kalėdų Senelis ką nors atneša ir Valdui Adamkui?
- Dovanas dėdavome po eglute tik vaikams. Savų neturime, tai jos būdavo skirtos mano sesers vaikams, su kuriais visi kartu anksčiau valgydavome kūčių vakarienę ir švęsdavome Kalėdas. Suaugusiesiems dovanų mūsų šeimoje niekas nedovanodavo. Ir mes su vyru vienas kitam nedovanojam kalėdinių dovanų. Bet visuomet ką nors pasidovanodavome bendrai, mūsų šeimai. Nusipirkdavome kažką gražaus - paveikslą, skulptūrą.
- Kalbate būtuoju laiku. Ar tai reiškia, kad šiemet šeima liks be dovanos?
- Šiemet dovanos turbūt nebus. Sakiau, šios mūsų Kalėdos kitokios, liūdnesnės. Net negalvojome apie dovaną. Buvome abu užsiėmę, vyras turėjo daug rūpesčių... Tokie dalykai atsiliepia šventinei nuotaikai. Šeimoje jie labai jaučiasi.
- Kokius Prezidento rūpesčius turite galvoje?
- Kalbu apie problemas vyro darbe, dėl kurių išgyvenome mes abu: ir jis, ir aš. Ir kažkaip nebeliko nuotaikos dovanoms. Rinkimasis, pirkimas - visa tai dabar atrodo nereikšminga. Nebeteikia džiaugsmo.
- Kas susirenka Jūsų namuose prie šventinio stalo?
- Visaip būna, bet jeigu kalbame apie kūčių stalą, tai šiemet prie jo mes dviese - aš ir vyras.
- O jei nebūtinai apie Kalėdas? Ar dažnai be ypatingos progos susėdate dviese ir susikuriate mažą savo šventę?
- Taip, kartais mes švenčiame dviese. Dažnai taip švenčiame gimtadienius, turime ir kitų progų. Man iš viso kiekvienas savaitgalis, beveik kiekvienas, yra kaip šventė, nes pagaliau galime pabūti namuose kartu, turime daugiau laiko. Aš labai mėgstu pavalgius dar nekilti nuo stalo, po kavos ar po vyno dar pasėdėti, pakalbėti... Tada kažkaip labiau atsiveri, išsiaiškini visas prabėgusios savaitės problemas, kurioms paprastą dieną nelieka laiko.
- Ar per tokius pokalbius Prezidentas prašo Jūsų patarimo kokiu nors jam svarbiu klausimu?
- Ne, patarimo jis neprašo. Niekada. Mes tiesiog kalbamės, diskutuojame. Nebūtinai apie jo problemas, tai gali būti tiesiog mums, kaip ir visiems kitiems žmonėms, rūpintis dalykas. Nors, žinoma, kalbamės ir apie reikalus, susijusius su vyro darbu. Taip besikalbant kartais kyla kokia nors idėja - jam pačiam arba man.
- Ar Valdas Adamkus yra žmogus, kurį galėtumėte pavadinti ne tik vyru, bet ir geriausiu savo draugu?
- Taip. Tai pats artimiausias man žmogus. Jis man yra viskas - ir draugas, ir vyras, ir ramstis.
- Kaip manote, kas poros santykiuose svarbiausia?
- Kitąmet bus 56 metai, kai mes vedę. Tai ilgas laikas... O pažįstami mes dar ilgiau. Per tiek metų jau žinau: svarbiausia vyro ir žmonos santykiuose yra atvirumas ir nuoširdumas. Nes jei žmonės nėra nuoširdūs, jei nėra atviri, jei jų santykiuose yra vaidybos, noro manipuliuoti, nei tokia draugystė, nei santuoka ilgai netvers.
Pasitikėjimas vienas kitu yra pats svarbiausias dalykas. Ne vien vedybose - apskritai gyvenime. Esi laimingas, jei šalia tavęs yra žmonių, kuriais gali pasitikėti. Dėl kurių gali būti tikras, kad jie tave teisingai supras. Juk kaip dažnai gyvenime būna: atrodo, pasitiki žmogum, o jis staiga nuvilia. Todėl, kad nesupranta tavęs. Arba nenori suprasti.
- Šalia Jūsų yra žmonių, kuriais galėtumėte besąlygiškai pasitikėti?
- Taip, tokių žmonių mano gyvenime yra. Yra būrys žmonių, su kuriais bendraujame, kuriuos pažįstame jau gana seniai. Jais tikrai galiu pasitikėti. Žinau, kad nebūsiu suprasta kitaip, negu pasakiau ar padariau.
- Ar tokių žmonių Jūsų gyvenime daug?
- Gaila, bet ne.
- O turite bent vieną asmeninį priešą?
- Ne (juokiasi). Tikrai neturiu. Labai džiaugiuosi, kad niekada gyvenime neturėjau priešų ir, tikiuosi, neturėsiu. Vieni žmonės man artimesni, kiti - ne tokie artimi, vieniems jaučiu didesnę simpatiją, kitiems mažesnę, bet kad egzistuotų žmogus, kurį galėčiau pavadinti savo priešu... Ne. Man labai pasisekė.
- Kaip reaguojate į įvykius, įvėlusius Prezidentūros vardą į gana skandalingai nuskambėjusias istorijas? Ar tokie dalykai žeidžia Jus kaip Prezidento žmoną?
- Ne. Nes aš žinau teisybę, žinau, kaip yra, kaip buvo iš tikrųjų. Triukšmas, kurio paskutiniu metu buvo sukelta nemažai, manęs nežeidžia. Stebina, bet tikrai nei nervina, nei pykina. Man tik gaila, kad klaidinami žmonės, bet aš į tai stengiuosi žiūrėti filosofiškai. Visi mes žinome, kad pasaulis labai margas, kad žmonės - be galo įvairūs ir skirtingi. Taip visada bus. Reikia su tuo susitaikyti ir tai priimti. Kito kelio nėra.
- Kai Jūsų vyras pareiškė kandidatuosiąs antrai Prezidento kadencijai, tokį jo sprendimą sutikote ne itin entuziastingai, ar ne?
- Aš visai nenorėjau, kad jis keltų savo kandidatūrą antrą kartą. Tikrai. Maniau, kad savo darbą jis jau atliko, ir jau užtenka, pakaks vienos kadencijos. Buvau įsitikinusi, kad metas pradėti gyventi sau, nes jis niekada nėra to daręs. Gyventi savo malonumui - ne, mano vyras sau to neleido. Niekada neturėjo tam laiko. Pasibaigus pirmajai jo Prezidento kadencijai aš sakiau, kad toks laikas, mano manymu, kaip tik ir atėjo.
- Bet vyras Jūsų nepaklausė. Jis nusprendė taip, kaip atrodė jam.
- Be abejo.
- Ar po panašių įvykių, kaip daug aistrų sukėlęs Prezidentūros tualeto remonto skandalas, Valdo Adamkaus balse neišgirstate nusivylimo gaidelių, liudijančių, kad vis dėlto buvote teisi?
- O ne. Jis yra toks žmogus, kuris, kartą apsisprendęs ką nors daryti, darys iki galo. Ir stengsis padaryti geriausiai, kiek tik pajėgs.
- Kokia Jūsų ir vyro bendra svajonė? Pati didžiausia.
- Ramiai gyventi (nusijuokia). Nežinau... Kartais pagalvoju, kad nesuprantu žiniasklaidos. Ar ji bet kokia kaina nori atkreipti dėmesį į save, ar, kaip Amerikoje sakoma, parduoti sensaciją? Ta prekė, sensacija, gaminama, sakyčiau, ne visada sąžiningais būdais.
Mūsų šeimoje buvo vienas žurnalistas, mano sesers sūnus. Jis baigė universitete žurnalistiką, tik ilgai ten neužsibuvo, pakeitė darbą. Tarp kitko, ir vyras kažkada labai svajojo studijuoti žurnalistiką, vos atvažiavęs į Ameriką. Tačiau tuo laiku neturėjo jokių galimybių. Bet žurnalistika jam visą laiką buvo prie širdies.
Todėl dabar ir jis, ir aš kartais stebimės, kodėl vienaip ar kitaip traktuojami kai kurie faktai, kodėl jie pakreipiami taip, kad prasilenktų su tiesa, bet sukeltų triukšmą. Aš svarstau, kad galbūt tiesiog pasikeitė laikai, ir nieko čia nepadarysi.
- Koks jausmas apima, kai televizijos laida “Dviračio šou” parodijuoja Prezidentą? Kaip reaguojate Jūs, Prezidento žmona?
- Aš visai nereaguoju, nes nežiūriu. Visiškai. Kai tik pamačiau, kad laida, kurią anksčiau mėgau, kuri kažkada turėjo daug sveiko, gero humoro, kurio labai trūksta gyvenime, tapo pilna patyčių, daugiau jos nebeįsijungiu. Juk tai jau nebesmagu, nebelinksma. Tai užgaulu. Mūsų namuose niekas nemėgsta užgauliojimo. Tokius dalykus mes paprasčiausiai ignoruojame.
- O kas Jūsų šeimos gyvenime teikia daugiausiai džiugesio?
- Buvimas kartu. Kai galime bendrai praleisti laiką, kažkur drauge išvažiuoti. Arba paprasčiausiai sėdėti namuose, klausytis geros muzikos, užsidegti židinį, išgerti taurę vyno, pavakaroti. Tai tokie maži dalykai... Bet jie mūsų gyvenimą pripildo džiaugsmo.
- Ar dviese Jums nebūna nuobodu?
- Niekada.
- Tikriausiai žinote, kad esate pati stilingiausia Lietuvos ponia? Taip ne kartą nusprendė tūkstantinė TV ir įvairių spaudos leidinių auditorija. Kur, pas kokį mokytoją Jūs išmokote elegancijos?
- Man regis, kad tokių dalykų neįmanoma išmokti. Kažkas gali padėti, patarti, bet išmokyti - ne. Aš manau, kad žmogus tiesiog turi arba ne kažkokią vidinę nuojautą, kas tuo metu tinka, ką ir kaip viena ar kita proga apsirengti. Tai - labai aiškus suvokimas, kas tu esi, kur tu esi ir kaip turi atrodyti.
- Jūs neturite asmeninio stilisto?
- O ne, niekada gyvenime neturėjau. Net nežinočiau, kaip su juo bendrauti. Galbūt toks specialistas man net trukdytų... Juk pats, žmogau, geriausiai jauti savo stilių, aplinką ir kaip reikia atrodyti tą dieną ar tą vakarą. Niekas už tave patį to geriau nepajus.
- Kai išsirengiate kur nors eiti, ar pasisukiojate prieš vyrą, klausdama jo nuomonės apie savo išvaizdą?
- Visada. Jo nuomonė man labai svarbi.
- Ir ką Jums dažniausiai sako Prezidentas?
- Mūsų skoniai turbūt sutampa. Per tiek kartu nugyventų metų aš gerai žinau, kas jam patinka ir kas - ne. Jis irgi žino, kas patinka arba nepatinka man. Pavyzdžiui, aš norėčiau, kad vyras rengtųsi laisviau, sportiškiau. Bet suprantu, kad tam jis beveik neturi progų!
- Kaip turėtumėte apsirengti, kad Valdas Adamkus nepritardamas papurtytų galvą?
- Kad jam nepatiktų?.. Atvirai pasakius, net nežinau. Gal tai būtų labai rėžiantys akį, ekstravagantiški drabužiai? Taip, manau, kad tokia mano apranga jam nesukeltų didelio susižavėjimo. Ir jis tai būtinai tiesiai pasakytų.
- Neįsižeistumėte?
- Atvirumas ir nuoširdumas manęs negali įžeisti.
- Jei būtumėte Lietuvos prezidentė ir Jums reikėtų viešai pasveikinti šalį Kalėdų proga, ko palinkėtumėte?
- Pirmiausia - ramybės. Ir sutarimo, tarpusavio supratimo. Mano manymu, tai patys svarbiausi dalykai. Šiandien jų mums labai trūksta.
