Visų šių savybių gausiausiai turi tik su lupena virtos bulvės. Jeigu bulvės perverdamos, iš jų daromos „pliūrės“ - atimama gamtos dovana. Šviesaus atminimo sveiko gyvenimo propaguotoja, gyvenusi Klaipėdoje, Tatjana Mironova taip mums liepia elgtis su bulvėmis.
Bulvių neskusti, o švariai nuplauti po tekančiu vandeniu, dėti į verdantį vandenį. Nesūdyti. Prieš baigiant virti, įmesti žalumynų, šaknelių – kaip į sriubą. Tinka švarios salierų, morkų lupenos. Šis nuoviras bus naudingas.
Kai bulvės išvirė, nusunkti į švarų indą, perkošti ir prieš valgį išgerti puodelį šio šilto nuoviro.
Kas liko – nusiprausti veidą, nusiplauti rankas, pakaitinti kojas – minkština, švelnina odą. „Tokias kojytes ir išbučiuoti galima“, - primena Tatjana savo žmogaus pastebėjimą.
„Pusmarškonė“ košė
Aleksandro Pakalniškio etnografiniame leidinyje „Žemaičiai“, išleistame Čikagoje, nurodyta, kad populiarioji žemaitiška „pusmarškonė“ košė buvo verdama iš bulvių su lupenomis. Išvirdavo, nusunkdavo, sugrūsdavo, atskiesdavo vandeniu, išplakdavo, tada perkošdavo per sietą į kitą puodą. Nuo to košimo ir būsiąs kilęs vardas „košė“. Į perkoštą baltą bulvių tyrę (lupenos lieka siete) deda miltų, dažniausiai stambiai maltų ruginių, verda ant nedidelės ugnies, plaka menturiu, kol gerai sutirštėja. Štai ir visa košės paslaptis. Prie jos dar būtina padaryti „mirkalą“, kas šiandieną būtų „padažu“ vadinama. Su svogūnais paspirginami rūkyti lašinukai, nusemiami taukai, įberiami ir pakepinami miltai, užpilama pieno, užverdama, perpilama į molio dubenį (ilgiau neatvės) įmetamas lauro lapas, supilami nusunkti taukai.
Bulves visada reikia dėti į verdantį vandenį – išlieka daugiau naudingųjų medžiagų.
Verdant neskustas bulves, įpilti truputį pieno – bus baltesnės. Kad verdamų bulvių vanduo nepultų iš puodo – įpilti truputį aliejaus.
Bulvėms skusti reikia nerūdijančio plieno skutuko, grūsti tik mediniu grūstuvu.
Keptos bulvės netenka vitaminų.
Sunką gerti sveika
Bulvė – gera daktarė. Žalių bulvių sunka turi daug vitamino C. Laimėsite daug daugiau sveikatos, jei gersite sunką, negu kad valgysite cepelinus.
Bulvių sunka gydo virškinimo traktą, sutvarko gleivinę, padeda žmonėms, kurių oda yra su pigmentinėmis dėmėmis.
Bulvių sunka teigiamai veikia periferinę nervų sistemą, skydliaukę (sergantiems „struma“).
Bulvių sunka nėra maloni gerti. Tačiau, ko žmogus nepadarai, kai ligos verčia.
Svarbi pastaba: nusprendus gydytis (ar tik pasistiprinti ir taip neblogą sveikatą) bulvių sunka, savaitę prieš tai ir gydymosi kurso metu maitintis tik vegetariškai: nevalgyti mėsos, žuvies, pieno produktų, kiaušinių – tik augalinį maistą. (Minėtoji „pusmarškonė“ košė tuomet valgoma be įprasto mirkalo, tik su aliejumi.)
Bulvių sunką gerti po pusę stiklinės du kartus per dieną. Kiekvieną kartą sunkti šviežias, laikyti netinka. Būtina nusėsdinti krakmolą. Tarkuoti neskustas bulves.
Žalių bulvių sunka – geriausia sklerozės profilaktika. Jeigu nuo 40 metų amžiaus kas rytą prieš valgį išgersite stiklinę ką tik išsunktos bulvių sunkos ir tvarkingai maitinsitės, sklerozė jūsų nevargins iki 100 metų.
