Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiuo metu: rudeninės depresijos ar prieškalėdinio džiaugsmo?
Ruduo — mėgstamiausias mano metų laikas, o lietaus barbenimas į langus — pats romantiškiausias ir labiausiai raminantis garsas. Ruduo man — ramybės metas, kai nebūtina kažkur lėkti apsitempus trumpą sijonuką kaip pavasarį, organizuoti iškylą ar palapinių žygių kaip vasarą ar skubėti iš vakarėlio į vakarėlį, kaip kad būna per nesibaigiančias žiemos šventes. Rudenį galima ramiai dirbti, o po darbų atsipūsti ir paprasčiausiai panuobodžiauti. Mano manymu, rudens depresija apima tuos, kurie pasiduoda mitui, jog nuolat reikia džiaugtis. O juk žmogui, kaip gamtos dalelei, reikia ir pamąstyti, nurimti, pabūti su savimi, o kartais net ir paliūdėti. Tam yra ruduo.
O į kalėdinį prekybos šurmulį stengiuosi dar neįsitraukti — pasižadėjau nepirkti nieko, kas skirta Kalėdoms, bent jau iki gruodžio pradžios.
O kaipgi rudeniniai nemalonumai: sloga ar kosulys? Jūsų dar nepričiupo?
Sloga ir kosulys — nuolatiniai mano kankintojai šaltuoju metų sezonu. Jau ir šiemet filmuojant vieną labai aktyvų pagalbos siužetą sušilau ir išėjusi į šaltą orą „pasigavau“ savo „firminį“ kosulį. Prisipirkau įvairių preparatų iš žolelių ir bandau kovoti, nes, laimė, sirgti nėra kada.
Gyvenanti rūpesčiais kitų
„Gelbėtoja“ dirbate neseniai. Ką jums reiškia šis darbas?
Labai daug. Visų pirma — ta išskirtinė galimybė būti labai arti tų, kuriems reikia pagalbos ir galėti padėti. Antra — proga būti kartu su šaunia laidos komanda. Galiu nė kiek neperdėdama pasakyti, kad didžiuojuosi visa laidos kūrybine grupe.
Kokį įdomiausią nuotykį teko patirti darbe?
Kiekvieną kartą būna tas pats įdomiausias ir svarbiausias iškvietimas. Juo gyvenu tol, kol pasineriu į naują pagalbos istoriją. Nuolat galvoju ar priėmiau teisingą sprendimą, ar tikrai pagalbos ieškojęs žmogus gavo tai, ko tikėjosi, pagaliau, ar atskleidžiau viską taip, jog ir žiūrovams būtų aišku ir įdomu. Kitas pasakytų, kad per daug giliai viską imu į širdį. Tačiau manęs tai nevargina. Man patinka pamatyti gyvenimą iš arti, išgyventi tai, ko kitu būdu negalėčiau patirti, suprasti, kad labai dažnai ne taip paprasta atskirti, kur yra tiesa, o kur — melas, kad kartais iš dviejų blogybių tenka rinktis mažesnę. O labiausiai mane „veža“ žinojimas, kad reikiamu momentu galėjau atsidurti ten, kur labai reikia ir suteikti pagalbą, kurios kitu atveju tas žmogus tikriausiai nebūtų sulaukęs.
Kaip darbas pakeitė jūsų gyvenimą?
Susiradau šešiolika būsimų vyrų, nusipirkau vilą Maljorkoje ir šaldytuvą, inkrustuotą briliantais. O jei rimtai, tai, tapus „gelbėtoja“, gyvenimas nepasikeitė niekaip. Gal tik sunkiau planuoti savo laiką, nes kartais tenka viską mesti ir važiuoti į skubų iškvietimą. Tačiau toks yra mano gyvenimo būdas, kitaip aš ir nemoku.
Kodėl, jūsų manymu, pagalbos žmonės kreipiasi į televiziją?
Vieni į televiziją kreipiasi iškart ištikus bėdai, kiti įsidrąsina tik neradę pagalbos kitur. Tačiau ir vieni, ir kiti kreipiasi todėl, kad tikisi jog jų problema bus sėkmingai išspręsta.
Mama, kurią sapnuoja
Esate ne tik „gelbėtoja“, bet ir mama. Kokie rūpesčiai jus kamuoja namie?
Namai man — tikra atgaiva. Čia nekamuoja jokie rūpesčiai — vaikus prižiūrėti padeda mano mama, porą kartų per savaitė ateina namų tvarkytoja, vyro nėra, tad atkrinta 50 proc. namų ruošos darbų. Mano namai — tai tikra oazė, kur pasiilsiu, bendrauju su vaikais, susitinku su išskirtiniais, pačiais artimiausiais savo draugais.
Kaip lepinate savo mažuosius?
Viena vertus, mano vaikai labai išlepinti — išmaišę visą pasaulį su tėčiu arba su manimi, todėl jiems geriausia pramoga — praleisti ramų savaitgalį namie, nes retai tuo gali pasimėgauti.
Kokių ypatingų ritualų turi jūsų šeima?
Vienas iš smagiausių — pasakų rytai šeštadieniais. Vakarais dažniausiai nebeturiu jėgų sekti pasakas, nors tą daryti labai mėgstu. Todėl šeštadienio rytais vaikai su storiausia pasakų knyga įsiropščia į mano į lovą, ir aš seku pasakas tol, kol jiems nusibosta.
Šiokiadienių vakarais taip pat turime ritualą — prieš ištardami vienas kitam „Labanakt“, pasakome, ką ruošiamės sapnuoti. Žinoma, kiekvieną vakarą ruošiamės sapnuoti vieni kitus — aš savo sūnelį ir dukrytę, dukrytė — brolį ir mamą, o brolis — mamą ir sesę. Taigi kas vakarą išsiskiriame pažadėję sapnuoti vieni kitus.
Kiekvieną netektį lydi atradimas
Kokių turite pomėgių? Gal tai maisto gaminimas, sportas ar dar kas nors?
Maisto gaminimas tikrai nėra hobis. Tai tiesiog būtinybė nors retkarčiais palepinti skrandį naminiu maistu. Sportas — taip pat labiau ne pomėgis, bet būdas gerai jaustis. Tikrasis mano hobis — knygos ir bendravimas su įdomiais žmonėmis. Įdomūs žmonės — tai nebūtinai tie, kuriuos rodo televizija, apie kuriuos rašo spauda, o tie, kurie įdomūs būtent man. Bendraudama su tokiais žmonėmis, pati turtėju ir tobulėju.
Esate stipri moteris. Gyvenime tai padeda ar trukdo?
Manęs dažnai šito klausia. Tada ir pati susimąstau, kokia aš — stipri ar silpna. Manau, kad nesu nei ištižusi medūza, nei kažkokia ypatinga stipruolė. Tiesiog kai būna labai sunku, tvirtai žinau — neįmanoma gyvenime ką nors prarasti ir drauge neatrasti naujų dalykų, naujų galimybių. Tai nėra saviapgaulė ar laikina paguoda, taip yra iš tikrųjų. Nuolat turiu svajonių, naujų sumanymų, nuolat matau kokį nors tikslą. Jei kas nors nepavyksta, nepuolu į neviltį, nes nesėkmė tik pasuka mano gyvenimą nauja linkme. O ten jau laukia nauji horizontai ir naujos galimybės.
Kas jums padeda, kai užklumpa rūpesčiai?
Kiekvienas kasdien turime vienokių ar kitokių rūpesčių. Man savotiškai smagu juos įveikti per trumpą dieną — tai tarsi sėkmingai sužaisti šachmatų partiją. Tačiau jei matau, kad nespėsiu — pagalbos visada galiu kreiptis į draugus arba į mamą.
Atrodo, niekada nepristingate optimizmo. Ką patariate tiems, kuriems pritrūksta jėgų kabintis į gyvenimą?
Jeigu žmogui atrodo, kad jam pritrūko jėgų, yra tik du variantai — arba gyvenime jis eina ne tuo keliu, daro ne tai, ko širdies gilumoje trokšta. Todėl yra taip svarbu visų pirma suvokti, kas tu esi, atrasti patį save. Tada nereikia „kabintis“ į gyvenimą, o paprasčiausiai rasti jame savo vietą ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori.