Kopėte į Everestą, dabar į rekordinį aukštį kilote oro balionu. Kodėl ieškote vis naujų iššūkių?
Ekstremalių pojūčių neieškau, tačiau pakeliavęs pajutau, kad galiu daugiau pasiekti. Everestas buvo prasmė. Buvau pirmas mūsų valstybės pilietis, įkopęs į aukščiausią pasaulio kalną – tai pasaulyje labai reikšmingas dalykas. Net Sovietų Sąjungos pirmąją ekspediciją į Everestą užsakė partijos politinis biuras, tuomet sprendęs kone viską.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę kopimas į Everestą buvo tas darbas, kurį aš galėjau daryti. Buvau savo vietoje – dirbau tuometiniame Vilniaus turistų klube. Į kitas aukščiausias žemynų viršūnes kopiau norėdamas užnešti ant jų mūsų vėliavą, pagrindinį valstybės simbolį. Buvau aštuntos valstybės žmogus, įkopęs į Everestą. Prieš mus tai padarė Japonija, Kanada, Italija – ekonomiškai stiprios valstybės.
Sugalvojate iššūkį, jį įveikiate. O nusileidžiate iš aukštumų ir patenkate į Lietuvą, kur nacionaliniu iššūkiu pavadinamos žūtys keliuose.
Apie tai daug galvojau. Esu įsitikinęs, kad dėl to, kas vyksta, kaltos mūsų visuomenės vertybės. Štai mes po bandomojo skrydžio nusileidome kaimelio pakraštyje, atlėkė moteriškės, maži vaikai, vyrai, ir jų svarbiausias klausimas buvo: „Ar jus rodys per televiziją? Kada?“ Mat jei parodys, galės girtis visiems, kad savomis akimis matė, čiupinėjo.
Kodėl vyksta karas keliuose? Mūsų vertybės paskui išlenda mums pro šonkaulius. Esame surobotėję ir nuo to kenčiame. Juk kelyje – jau ne mes, o automobiliai: kokiam nors limuzinui greta važiuojanti „Honda“ yra ne žmogus su automobiliu, o automobilis. Net kultūroje pasireiškia antikultūra. Konkrečiai neminėsiu, bet nuėjęs į vieno spektaklio premjerą pamaniau: kur aš patekau? Vulgarumas – per švelnus žodis tam, ką jie ten rodo. Štai kas nuo scenos keliauja į mūsų protus. Kokiosvertybės, taip ir gyvename. Jei šiandien mus vienija alus, tai gal rytoj vienys narkotikai?
Argi Lietuvoje viskas taip blogai?
Kartą po susitikimo mokykloje rytą man paskambino mokytoja. Galvojau, gal kas negerai, o ji sako: „Per aptarimą vienas mokinukas manęs paklausė: kodėl mes prieš pamokas Lietuvos himno negiedame?“ Buvau sukrėstas. Maniau, jaunimui kompiuteriniai žaidimai, diskotekos terūpi, prasmingesni, patriotiniai dalykai jiems gali būti nesuvokiami. Stengdavausi juos į saldainio popieriuką vynioti, o tada supratau, kad galiu kalbėti apie tokius dalykus, privalau tai daryti. Taip ir su tuo balionu: norėjau atkreipti žmonių dėmesį į nekasdieniškus dalykus. Vien tai, kad žmonėms dažniau kyla noras pasižiūrėti į dangų – yra gerai. Tegu į debesis žiūri, kad ir be jokių gilių minčių, jau tai yra svarbu.
Vis dėlto Lietuvoje sunku nutolti nuo kasdienių dalykų. Štai ir Jūsų skrydį balionu koordinavo oreivis Gintaras Šurkus, vis dar atsargiai vertinamas dėl darbo Rolando Pakso komandoje. Ar nebijojote pakenkti savo įvaizdžiui?
Skridau įmonei „Kauno grūdai“ priklausančiu oro balionu. Tai ne politika, ne verslas ar reklama. Jie man pasiūlė tą skrydį. Manau, jei yra galimybė padaryti svarbų bei reikšmingą ne man, o kitiems darbą, būtų nuodėmė jo atsisakyti. Jei reaguočiau į visokius su tuo susijusius komentarus, nebūtų buvę nei Everesto, nei skrydžio oro balionu. Amžiną atilsį monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas niekada su niekuo neatsisakydavo bendrauti, pasikalbėti, laidoti. Tarp jų buvo garsių žmonių, apie kuriuos ne kaip kalbėta. Tačiau ant monsinjoro nekrito jokio šešėlio, nes jis pats buvo švarus ir skaidrus.
Tapo įprasta visuomenės gerbiamus žmones vilioti į politiką. Ar Jūs negavote tokių siūlymų?
Politikoje tiesiogiai nedalyvavau, nes mano darbas man yra svarbesnis. Nors buvo momentų, kai svarsčiau į ją eiti – galėčiau sėdėti vienoje tų „išrinktųjų“ kėdžių. Tam tikru metu dauguma partijų kvietėsi pas save, kai kuriuos politikus šiek tiek palaikiau. Bet vėliau supratau, kad man kur kas svarbiau yra mano nekasdieniai darbeliai. Manau, svarbiausia politika yra darbai, kuriais parodoma, kas esi.