Kitos moterys iš tikrųjų buvo patyrę kokią nors makšties ar lytinių organų traumą, tokią kaip išprievartavimas, seksualinis išnaudojimas ar operacija, kuri sukelia lytinio suartėjimo baimę. Ir, deja, kai kurioms moterims tokią baimę sukelia pirmoji ginekologo apžiūra. Gydytojo nejautrumas, nesugebėjimas tinkamai paaiškinti pacientei, ko ji gali tikėtis apžiūros metu, gali paversti apžiūrą neigiama patirtimi moteriai ir taip sukelti lytinės sueities baimę.
Kartais santykių su vyrų pobūdis arba moters jausmai vyrui taip pat būna susiję su jos gebėjimu atlikti lytinį aktą. Moterys, kurios fiziškai ar emociškai nesijaučia saugios šalia savo partnerio, gali “užsisklęsti” per savo kūną. Šiais atvejais vaginizmas nėra sąmoningas sprendimas, o troškimo apsaugoti save ir savo kūną pasekmė.
Kai kurios moterys, kurios vaikystėje ir jaunystėje buvo auklėjamos ir mokomos tikėti, kad lytiniai santykiai iki santuokos yra blogai, arba turi neigiamą požiūrį į seksualumą ir seksualinį elgesį, taip pat gali turėti problemų dėl lytinių santykių. Lytinių santykių neturėjimas apsaugo šias moterys nuo veiksmų, kurie, jų manymu, yra blogi. Kai kurioms moterims ta yra galima lytinių santykių (nėštumo, vaiko gimimo, lytiškai plintančių ligų) pasekmė, kuri joms sukelia baimę.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, daugeliu atvejų vaginizmas yra fizinė reakcija, kurią sukelia emociniai faktoriai. Tik labai nedaugeliu atvejų tai yra fiziniai veiksniai (tokie kaip nelanksti mergystės plėvė arba makšties deformacija). Be to, nors fizinė būklė, tokia kaip endometriozė ar makšties infekcijos, nėra tiesiogiai atsakinga dėl moters patiriamo vaginizmo, ji gali prie jo prisidėti netiesiogiai. Tai reiškia, kad jeigu moteris sueities arba ginekologo apžiūros metu patiria skausmą, tai gali sukelti savisauginius makšties raumenų susitraukimus kitą kartą mėginant lytiškai suartėti.
Daugelis moterų, kenčiančių nuo vaginizmo, tiki, kad ši jų problema yra unikali. Jos patiria gėdos jausmą ir jaučiasi sutrikusios, kad negali padaryti to, kas suvokiama kaip paprasta ir natūralu. Didelė dalis moterų, pagaliau besikreipusių pagalbos, pripažįsta, kad jos niekuomet niekam nepasakojo šios savo problemos dėl baimės būti išjuoktoms ar pažemintoms. Santykiuose su savo partneriu moterys, kenčiančios dėl vaginizmo, patiria kaltės ir nepilnavertiškumo jausmus. Dažniausiai, jeigu partneriai vis nesėkmingai mėgina suartėti, galiausiai liaujasi mėginę. Nesugebėjimas palaikyti pilnaverčių lytinių santykių galiausiai pakenkia ir bendriems poros santykiams.
Svarbu žinoti, kad vaginizmas yra sėkmingai gydomas. Tačiau svarbiausias veiksnys yra žinojimas, kur kreiptis pagalbos. Deja, vis dar yra nemažai terapeutų ir ginekologų, kurie į šią problemą nežiūri jautriai ir mano, kad moteriai tereikia “atsipalaiduoti” ir “liautis jaudinusis”. Jeigu jūs susidūrėte su tokiai gydytojais, paieškokite kito, kuris žinos, kas yra vaginizmas. Net jeigu jūsų surastas gydytojas ir negydo vaginizmo, jis turėtų žinoti, kur jus nukreipti. Jums reikalingas seksoterapeutas. Juo gali būti psichologas, socialinis darbuotojas, psichiatras ar medicinos sesuo, kuri specializuojasi gydant seksualines ir seksualinių funkcijų problemas.
Vaginizmo gydymas susideda iš mokymosi atsipalaiduoti bei įvairių elgesio pratimų derinių, kurie padeda išmokti moteriai atsikratyti lytinio suartėjimo baimės. Vyro ar partnerio dalyvavimas gydymo metu ir jo moralinė parama yra labai svarbūs norint pasiekti sėkmingų rezultatų. Kartais be individualaus gydymo rekomenduojama ir poros terapija. Daugeliu atvejų gydymas būna sėkmingas ir poros sugeba žengti pirmyn bei susikurti seksualinius santykius, kurie abiem partneriams teikia malonumą.
