Tačiau Stačiatikių bažnyčia laiką skaičiuoja pagal Julijaus kalendorių, o šio kalendoriaus santykis su dabartiniu Grigaliaus kalendoriumi nėra pastovus. Kas 100 metų (praleidžiant kas ketvirtą šimtmetį) skirtumas tarp šių kalendorių pailgėja viena diena. Taigi, stačiatikių bažnyčia Kazanės Dievo Motinos ikonos dieną visada šventė spalio 22-ąją, bet šiandien ši Julijaus kalendoriaus data jau atitinka lapkričio 4-ąją, o ne 1-ąją, kaip buvo 1612-aisiais.
Kalendorine prasme ši Rusijos šventė yra tikras nesusipratimas, nes tapusi Tautinės vienybės diena ji jau švenčiama kaip pasaulietinė, o ne bažnytinė šventė, ir yra siejama su istoriniu įvykiu, o ne su Kazanės Dievo Motinos ikonos padarytais stebuklais... Kita problema yra ta, kad bažnytiniu požiūriu svarbus įvykis nebuvo svarbus istoriškai: lapkričio 1-oji (spalio 22-oji) buvo tik etapas kovose dėl Maskvos – galutinę pergalę rusai pasiekė lapkričio 5-ąją (spalio 26-ąją).
Taigi, Rusija švenčia pusiau mitologinę datą, kylančią labiau iš stačiatikiškos legendos, negu iš realios istorijos. Tiek jau to, palikime šią problemą rusams, nors ir jų istorikai stebisi dėl tokio keisto datos pasirinkimo. Kaip bebūtų, verta trumpai prisiminti, kas vyko tuo metu Rusijoje, kaip Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės įgula atsidūrė Maskvoje ir kaip buvo iš jos išvyta.
Reikia pastebėti, kad dabartinių rusų sąmonėje ši pergalė siejama visų pirma su lenkais: įprasta kalbėti apie „lenkų interventus“ ir jų išvijimą iš Maskvos. Anais laikais buvo atvirkščiai: rusų metraščiai savo priešus dažniausiai vadino „lietuviais“, „lietuviškais žmonėmis“ (litovskije liudi).
Iš tikrųjų Rusija kovojo su jungtine Lenkijos ir Lietuvos valstybe, o tautinė šios valstybės karių sudėtis buvo marga: ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir rusinai (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai) bei samdiniai iš įvairių šalių (vokiečiai, prancūzai, vengrai ir kt.). Masinė sąmonė priešo įvaizdį linkusi apibendrinti: tai arba „lenkai“, arba „lietuviai“, bet ne dvi ar daugiau tautų.
XVII a. rusų sąmonėje apibendrintas priešo ar svetimos šalies simbolis buvo Lietuva, ji įsitvirtino ir folklore. „Stiprią Maskvos carystę Lietuva apgulė iš visų keturių pusių,“ – dainuojama rusų istorinėje dainoje. Apie užsispyrusį žmogų sakydavo: „Kovok su juo, kaip su Lietuva“. Mįslėse žvaigždės vadinamos „lietuviškais galvijais“. Mirtis ar pasakų slibinas nebijo „nei caro Maskvoje, nei karaliaus Lietuvoje“. Apie liaudies dainų herojų, pasižymėjusį tolimomis kelionėmis sakoma, kad jis „keliavo po visas žemes, po visas Lietuvas“. Nepažįstamo svečio klausiama: „Tu kokios ordos, tu kokios Lietuvos?“ Tai vis – istorinės atminties apie kažkada stipriausią Maskvos konkurentą atšvaitai.
1609 m. Maskvos carui Vasilijui Šuiskiui sudarius taiką su Švedija, kuri tuo metu kariavo prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę, karalius Zigmantas Vaza paskelbė karą Rusijai. Rugsėjo pabaigoje jis įsiveržė į Rusijos valdas ir apgulė Smolenską. Rusų įgula Smolenske priešinosi 20 mėnesių, ir tik 1611 m. birželio 13 d., penktojo šturmo metu, Smolenskas buvo užimtas.
Tuo metu dėl Maskvos caro sosto kariavo Maskvos caraičiu apsišaukęs Lžedmitrijus II, remiamas iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės kilusių avantiūristų kariaunos (jie veikė nepriklausomai nuo Lenkijos ir Lietuvos valstybės). Zigmantas Vaza vedė derybas su Lžedmitrijaus II šalininkais dėl savo sūnaus Vladislovo pripažinimo Maskvos caru ir 1610 m. vasario 14 d. pasiekė tokį susitarimą.
Tuo tarpu caras Vasilijus Šuiskis pasiuntė savo brolio Dmitrijaus vadovaujamą kariuomenę į pagalbą Smolensko gynėjams. Jos pasitikti Zigmantas Vaza pasiuntė Lenkijos lauko etmoną Stanisławą Żółkiewskį su nedidelėmis Lenkijos ir Lietuvos pajėgomis. Tačiau 1610 m. liepos 4 d. įvykusiame Klušino mūšyje S. Żółkiewskiui pavyko sumušti žymiai gausesnes priešo pajėgas. Kelias į Maskvą buvo atviras. Maskvoje jau liepos 27 d. bojarinai, vadovaujami Zacharo Liapunovo, nuvertė carą Vasilijų Šuiskį ir pradėjo derybas su etmonu S. Żółkiewskiu. Pastarasis rugpjūčio 3 d. su kariuomene atžygiavo prie Maskvos. Derybų rezultatas buvo rugpjūčio 27 d. bojarinų dūmos pasirašyta sutartis, pagal kurią karaliaus Zigmanto sūnus Vladislovas buvo išrinktas Rusijos caru.
Spalio 1 d. Maskvos vartai buvo atverti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei. Maskvos įgulos vadu S. Żółkiewskis paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorių Aleksandrą Korviną Gosevskį (apie 1575–1639), kuris buvo Veližo (Vitebsko paviete), vėliau – Kupiškio ir Punios seniūnas. Netrukus Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė visus strateginius objektus, ginklų sandėlius, uždraudė maskviečiams nešioti ginklą ir vaikščioti naktį.
Padėtį komplikavo tai, kad Zigmantas Vaza nesutiko patvirtinti S. Żółkiewskio su Maskvos bojarinais sudarytą sutartį. Jis nenutraukė Smolensko apgulties ir dabar jau pats reiškė pretenzijas į caro sostą. Atvykusius tartis rusų pasiuntinius Zigmantas galiausiai suėmė, išsiuntė į Lenkiją ir įkalino Marienburgo pilyje. Ištikimybę Zigmantui prisiekę bojarinai grįžo į Maskvą jau kaip jo agentai. Su S. Żółkiewskiu sudarytos sutarties laužymas, nesiskaitymas su vietos papročiais ir teisėmis netruko sukelti vis didėjantį rusų pasipiktinimą.
1611 m. pradžioje Rusijoje kilo išsivadavimo judėjimas, ėmė formuotis ginkluoti būriai, siekę išvaduoti Maskvą. Kovo 29 d. Maskvoje kilo sukilimas, kurį Lenkijos ir Lietuvos įgula žiauriai numalšino. A. Korvino Gosevskio įsakymu buvo sudegintas Maskvos priemiestis Belyj gorodas. Maskva degė tris dienas. Lenkijos ir Lietuvos įgula įsitvirtino Kitaj-gorode ir Kremliuje, nes balandžio 11 d. Maskvą apgulė ir blokavo sukilėlių kariuomenė. Tiesa, dėl vidaus nesutarimų ir rugpjūčio 1 d. jų stovykloje kilusio maišto sukilėlių pajėgos kuriam laikui pakriko, bet Kuzma Mininas ir kunigaikštis Dmitrijus Požarskis sutelkė naujas pajėgas.
Maskvos apgultis labai apsunkino įgulos aprūpinimą maistu ir ginklais. 1612 m. vasarą Lenkijos ir Lietuvos įgulos padėtis buvo kritiška. Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, Salaspilio mūšio (1605 m.) nugalėtojas, kaip „mūsų Katkus“ apdainuotas lietuvių liaudies dainose, skubėjo į pagalbą Maskvos įgulai, tačiau kelią jam užkirto Dmitrijaus Požarskio vadovaujami pulkai. Rugpjūčio 22–24 d. vyko nuožmios kovos, pasibaigusios Lietuvos kariuomenės pralaimėjimu. Jonas Karolis Chodkevičius buvo priverstas atsitraukti, o Maskvos įgulai vežtos atsargos atiteko rusams. Ši nesėkmė nulėmė apgultos Maskvos įgulos likimą: nepapildžiusi maisto ir šaudmenų atsargų ji ilgai išsilaikyti nebegalėjo.
1612 m. lapkričio 1 d. rusai išstūmė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę iš Kitaj-gorodo (kaip minėta, ši diena „transformavosi“ į lapkričio 4-ąją ir šiandien yra švenčiama), o lapkričio 5 d. buvo užimtas Kremlius ir baigtas Maskvos išvadavimas.
Tam tikrą vietą rusų istorinėje sąmonėje šie įvykiai užėmė visada. 1818 m. Maskvos Raudonojoje aikštėje pastatytas garsus skulptoriaus Ivano Martoso paminklas Mininui ir Požarskiui. Liaudies kariuomenės vadai tiko ir sovietinei ideologijai. 1939 m. buvo pastatytas meninis filmas „Mininas ir Požarskis“ (režisieriai Vsevolodas Podovkinas ir Michailas Dolleris), kuris 1941 m. buvo apdovanotas Stalino premija. Šios tradicijos tęsiamos ir dabar, nacionaline švente paskelbus lapkričio 4-ąją – Tautinės vienybės dieną. Pernai lapkričio 4-ąją Nižnij Novgorode buvo iškilmingai atidengta maskviškio paminklo Mininui ir Požarskiui kopija.
Šiuo metu Rusijoje jau statomas ir patriotinis meninis filmas „1612“ (režisierius Vladimiras Chotinenka), kuriam iš Rusijos biudžeto skirti 6 milijonai dolerių, o dar 4 milijonus davė Rusijos naftos magnatas Viktoras Vekselbergas. Filmas turi būti baigtas iki 2007 m. lapkričio 4-osios. Scenarijaus autorius Arifas Alijevas Lenkijos laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ taip paaiškino filmo reikšmę: „Žinote, juk reikia paaiškinti žmonėms, kodėl jie turi išeiginę lapkričio ketvirtąją, o ne septintąją, per Spalio revoliucijos metines. Reikalingas kūrybinis manifestas.“
Taigi, Rusija vienijasi. Vienytis, kaip žinia, geriausiai padeda bendro priešo įvaizdis. Šiandien juo vėl tampa Lenkija ir Lietuva. Juk dėl šios kovos pozityvaus vertinimo sutarė ir Rusijos imperijos bei Sovietų Sąjungos ideologai. O šiandieninėje Rusijoje yra ir į vieną, ir į kitą imperiją orientuotų žmonių.