Rugsėjo vienuoliktąją
E. Atkočiūnas iš Los Andželo į Lietuvą išskrido rugsėjo 11-ąją. „Tik tai dienai ir gavau lėktuvo bilietą”, - paklaustas, kodėl kelionei iš JAV pasirinko tokią daugeliui baimę keliančią datą, sakė pašnekovas. Netrukus pridūrė – kelionė buvo labai patogi, nes iki Niujorko lėktuvas dar buvo pilnas, o skrendant į Helsinkį jame buvo šimtas laisvų vietų. „Žmonės įsibaiminę, bet keliavau saugiai”, - teigė E.Atkočiūnas.
Augina vaikus
Lietuvą pašnekovas paliko prieš vienuolika metų ir per tą laiką JAV jau spėjo ne tik įsikurti, bet ir pagausino šeimą. Dabar joje dešimtmetė Ėlėja, metais jaunesnė Noatė bei septynerių Dorėja. „Žmona Germinata dirba vadybininke kino studijoje, o aš auginu vaikus, mokau skambinti pianinu bei dirbu kompiuteriu”, - apie gyvenimą anapus Atlanto pasakojo E.Atkočiūnas.
Tai, kad atžalas prižiūri vyras, JAV yra įprasta – ši dalia Amerikoje paprastai atitenka tam, kuris iš tėvų turi blogiau apmokamą darbą. „Bet, jei lietuviai manęs paklausia, kodėl aš nieko nedirbu, pavardiju: verdu sriubą, skalbiu, džiovinu rūbus, superku maistą, mokau vaikus skambinti pianinu ir dar dirbu kompiuteriu. Tai įtikina”, - juokėsi ponas Edmundas.
Jaučiasi laimingas
Prisiimti visą namų buities naštą nėra paprasta, juo labiau kai vaikai dar nėra dideli.
Paklaustas, kaip jaučiasi prižiūrėdamas atžalas, pašnekovas teigė esąs laimingas. „Su laiku įsigyvenau į tą rolę. Pirmuosius metus nebuvo kada apie tai nė pagalvoti. Su žmona susilaukėme, auginome vaikus, bendradarbiavome. Pradžioje buvo sunkus laikas, bet jį jau „prašokome”, - apie savo gyvenimą kalbėjo E. Atkočiūnas.
Išpirks per naktį?
Į Lietuvą buvęs palangiškis atvyko aplankyti mamos bei sesers kapų, taip pat – susitikti su giminaičiais bei surinkti medžiagą savo būsimai knygai. Ir nors dar neaišku, kada pavyks ją išleisti, pašnekovas neabejoja – tiražas išpirktas bus per vieną naktį. Kodėl? Tuo, anot E. Atkočiūno, pasirūpinti turėtų Lietuvos katalikų Bažnyčios vadovai, nenorėdami, kad knyga pasiektų platųjį skaitytoją. „Knygoje aprašysiu, kaip Mergelė Marija Lurde man leido tuoktis”, - intrigavo ekskunigas.
Savo knygoje E.Atkočiūnas teigė pažvelgsiąs į gyvenimą per paties patirtus išgyvenimus, o šie yra visiems aktualūs ir bendražmogiški. „Grįžęs į JAV, sėsiu rašyti. Bet prieš tai reikia apmąstyti stilių, apimtį”, - sakė pašnekovas.
Mano nesuklydęs
Kai įsimylėjęs jaunas kunigas stovėjo ties apsisprendimo slenksčiu, mąstydamas, kuriuo keliu – kunigystės ar šeimos – pasukti, pranciškonų vienuoliai jam pasiūlė nuvykti į Lurdą pasimelsti. „Išsimaudžiau stebuklinguose vandenyse, atlaikiau pamaldas Lurdo grotose ir supratau, kad man reikia kurti šeimą”, - pasakojo E. Atkočiūnas.
Tokį apsisprendimą, anot pašnekovo, galima vertinti taip, lyg Mergelė Marija patvirtino, kad apsispręsta gerai. Tai, kad pasirinkdamas gyvenimo kelią jis nesuklydo, pašnekovo nuomone, dar kartą patvirtino kunigų luome kilusi pedofilijos problema.
Sistema sumaterialėjo
Jauno kunigo abejonės dėl pasirinkto kelio kilo šaliai atgavus Nepriklausomybę, kai, pašnekovo teigimu, Bažnyčia pasuko ekonominiu ir komerciniu keliu. „Tai ir sukėlė esminį konfliktą, nes mano pašaukimas – ne turtas, - sakė pašnekovas – O Bažnyčia pradėjo rūpintis atgauti nuosavybę, ją išlaikyti. Sistema sumaterialėjo – ateini pas kunigą, o matai vadybininką”.
Kunigų seminariją baigęs pranciškonas, vėliau kunigystę iškeitęs į šeimą, teigė nesigailintis dėl tokio anuomet daug prieštaringų ir skausmingų vertinimų sukėlusio žingsnio. Žmogus, E. Atkočiūno nuomone, negali gyventi be prasmės. „Man atėjo Dievo prasmė pratęsiant gyvybę”, - teigė pašnekovas, savo laiku atlaikęs netrumpo buvimo visuomenės dėmesio centre išbandymą ir skandalo naštą.
Išvyko į JAV
E. Akočiūnas prisipažino, jog ir pasirinkdamas kunigo kelią, ir palikdamas jį, turėjo tą patį tikslą – dovanoti kitiems laimę, gyvenimą, Dievą. Tačiau materializacija atšaldo žmonių santykius. Tuomet E. Atkočiūnas suprato, jog yra ir kitas kelias – pašaukti į gyvenimą žmogų. „Tada ir meilė atėjo”, - kalbėjo pašnekovas.
Apsispręsti, kuriuo keliu žengti toliau, E. Atkočiūnui buvo labai sunku. „Supratau, kad esu ne materialistinis kunigas. Bažnyčios hierarchams pasakiau, kad noriu išeiti, jie bandė mane atkalbėti nuo žingsnio mesti kunigystę. Norėdamas savo pašaukimą suderinti su šeima, išvykau į JAV – ten net ir vedę bei šeimas turintys katalikų kunigai be Vatikano sutikimo tęsia savo darbą”, - sakė pašnekovas.
Kiti slepia
Tąkart, prisiminė pašnekovas, Lietuvoje kilo įvairiausių diskusijų. „Tada dar reakcija buvo baisi, dabar jau daugelis atvėrė akis. Juk ne paslaptis – yra ir Lietuvoje kunigų, turinčių šeimas, nors Bažnyčia to neleidžia. Jie slapta turi vaikų, o šie nežino, kas yra jų tėvas”, - kalbėjo E. Atkočiūnas.
O štai JAV yra dvylika šeimas turinčių vyskupų, ir jie į savo parapijas priima visokius kunigus – ir besilaikančius celibato, ir turinčius šeimas, ir netgi moteris kuniges. Visi gali tarnauti Dievui.
Daugelis grįžtų
Anot pašnekovo, tradicinė katalikų Bažnyčia jau skaičiuoja dvasininkų stoką ir tuo pačiu metu pati užkerta jiems kelią. E. Atkočiūno nuomone, labai daug katalikų kunigų vėl grįžtų į bažnyčią, jei jiems būtų leidžiama kurti šeimas.
„Šeima yra Dievo pašaukimas. Sukurdamas ją aš išlieku ir žmogus, ir kunigas – toks, kokį Dievas mane nori matyti, o ne Bažnyčia padaryti. Meilė yra varomoji jėga, norint pasiekti gerų dalykų. Be meilės nėra ir žmogaus”, - teigė E. Atkočiūnas.
Pašaukimas – žinoti
Kai pasaulį sukrėtė kunigų pedofilijos skandalas, E. Atkočiūnas parašė laišką Los Andželo kardinolui R. Machoni: „Nesu pedofilas ar gėjus, esu vedęs tik vieną kartą ir norėčiau tęsti savo kunigystę su šeima Romos katalikų Bažnyčioje”. Po kurio laiko grįžo trumpas atsakymas: „Mes jūsų laišką gavome”.
Pašaukimas, anot ekskunigo – žinoti, kad yra Dievas ir su juo bendradarbiauti. Šia prasme, pašnekovo nuomone, mes visi turime būti kunigai.
Amžinas ieškojimas
Tačiau kunigystės už Atlanto E. Atkočiūnas netęsė. Kaip pats teigė, prireikė net penkerių metų, kol „išvalė religinį opiumą” iš savo galvos. Ekskunigas pasinėrė į gilius apmąstymus, kaupė žinias, nes, kaip pats teigė, besimokant kunigų seminarijoje žinios buvo pateikiamos labai vienpusiškai.
Kodėl reikėjo, kaip pats teigė, „išvalyti smegenis”? „Nė viena religija nepajėgi atsakyti į klausimą, kas yra Dievas. Įvairių religijų atstovai ginčijasi, bet realiai negali nupasakoti, kas tai yra”, - teigė pašnekovas.
E. Atkočiūno nuomone, Dievas yra amžinas ieškojimas, sąveikaujant su filosofija, fizika, kosmoso atradimais ir kitais mokslais. „Tai – amžinas klausimas. Tokia religija yra tolerantiška, ji neįstato į jokias formas”, - sakė E. Atkočiūnas.
Tarpininkas nereikalingas
Pašnekovas, nors ir baigęs kunigų seminariją, nekrikštijo savo vaikų. Jo įsitikinimu, šis ritualas, kaip ir bažnytinė santuoka, yra visiškai nereikalingas. „Išeinant į bendražmogiškąją religiją – jei tėvas ir mama pradėjo ir pagimdė vaiką, tai ir yra krikštas. Tarpininko čia nereikia, nes du žmones sujungė Dievas, ir būtent Jis davė gyvybę”, - mano ekskunigas.
Tokios pat nuomonės E. Atkočiūnas laikėsi ir tada, kai draugai, švenčiantys 25 metų vestuvių sukaktį, paprašė juos palaiminti. „Sutikau, bet ir paaiškinau, kad jie patys vienas kitam suteikė šią palaimą – rūpinosi, statė namus, augino vaikus. Aš čia – nereikalingas”, - neabejojo E. Atkočiūnas.
Nieko neatsako
Ekskunigas įsitikinęs – Bažnyčios teiginiai, kad Kristus gimė Betliejuje, yra netikslūs. „Visa katalikų Bažnyčia tai žino. Pagal pranašystes Kristus yra Gyvoji Duona, o išvertus iš hebrajų kalbos žodis „Betliejus” reiškia „Duonos miestas”. O kur iš tikrųjų Kristus gimė, niekas nežino”, - kalbėjo pašnekovas.
„Kai tai sužinai, Romos katalikų Bažnyčia nieko neatsako apie Dievą. Ir, jei nebūtų protestantizmo revoliucijos, katalikybė būtų tapusi tokia pat agresyvi kaip musulmonizmas”, - mano ekskunigas. Tokios mintys, anot pašnekovo, bus išdėstytos ir jo būsimoje knygoje.
Ne tiki, o žino
„Aš nesu tikintis, aš esu žinantis, - šventojo Augustino ištartus žodžius sau prisitaikė ekskunigas. – Aš žinau, kad yra Dievas, ir jis žino, kad esu aš”.
Paklaustas, iš kur žino, kad Dievas tikrai yra, pašnekovas juokėsi: „Turiu žydų kraujo – mano prosenelė buvo šios tautybės. Tad atsakysiu žydiškai: o iš kur žinote, kad Dievo nėra?”.
Pastatė širdį
Mėnesio pradžioje Lietuvoje viešėjęs pašnekovas užsuko ir į kapines – aplankyti motinos ir sesers kapo. „Iš lauko akmens pats padariau mamai paminklą – akmeninę širdį. O ant kapo buvusį kryžių atidaviau meistrui”, - kalbėjo pašnekovas.
Tačiau, kaskart aplankęs kapus, E. Atkočiūnas vėl pamato ten įsmeigtą kryžių. Jį ištraukia, nors sulaukia kaltinimų, neva išniekino motinos kapą. Ekskunigas su tokia nuomone nesutinka: „Aš uždėjau jai širdį. Tegu kryžiai būna ant tų žmonių kapų, kurie kitiems gyvenime kryžius dėjo. Mano mama to nedarė, tik visiems rodė širdį”, – kalbėjo pašnekovas.
Ir apskritai, anot E. Atkočiūno, visus kryžius reikėtų išgabenti į Jeruzalę – ten, kur kadaise buvo kryžiavimo tradicija.
Nublanksta prieš gėjų paradą
Gyvenimas JAV, pašnekovo teigimu, jo nepakeitė – tik „išvalė”, sudarė sąlygas tapti tokiu, koks, E. Atkočiūno nuomone, jis ir turi būti.
Paklaustas, ar norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, pašnekovas atsakė teigiamai. „Turiu svajonę – grįžti ir imtis kultūrinio darbo. Po didžiosios emigracijos čia – visai kitokie žmonės. Ateina modernūs dalykai, demokratija, tolerancija. Nuo to nepabėgsi – žmonių sąmonė plečiasi. Vedęs kunigas jau nublanksta prieš gėjų paradą”, - sakė pašnekovas.
Skirtinga patirtis
E. Atkočiūnas, viešėdamas Lietuvoje, teigė susitikęs ir su vietos kunigais, su jais nuoširdžiai pakalbėjęs. Kaip šie vertina buvusio kunigo gyvenimą bei įsitikinimus? „Per penkiolika metų jie ir patys atvėrė akis, tačiau mūsų patyrimo skirtumas yra didžiulis – jų yra likęs katalikiškoje Lietuvoje, mano – kitoks. Jie ugdo tą tradiciją ir bando prie jos derinti, keitimo galios jie mano neturį. Bet, jei keistųsi popiežius, keistųsi ir jie – čia vis dar vyrauja vergovinė santvarka”, - mano pašnekovas.
Galėtų pasikeisti
Ekskunigas pasakojo, jog iš jo rankų Šventąją Komuniją yra priėmusi Motina Teresė – paprasta, visiems padėti siekusi moteris. Anot pašnekovo, apmaudu, kad tuo metu, kai ji rūpinosi likimo nuskriaustaisiais, ne vienas bažnyčios hierarchas „žaidė golfą”. „Esu prieš religinę mafiją – jei visi kardinolai elgtųsi kaip Motina Teresė, pasaulis gal ir pasikeistų”, - kalbėjo pašnekovas.