Ilgai gyveno tik tie, kurių organizmas sugebėjo sukaupti riebalų pavidalu pakankamai energijos, kad jos užtektų priverstinio pasninko laikotarpiu. Šiuos genus mes ir paveldėjome.
Kiti mirdavo, pasirodžius pirmiems bado požymiams. Taigi, praeityje išgyvendavo tik tie, kurių fizinė forma būdavo geriausia. Dažnai likdavo gyvi tie, kurie buvo...storesni...
Pasirengę suvalgyti visą jautį?
Šiuolaikinis žmogus "šerno medžioklei" dažnai išnaudoja tiek fizinių pastangų, kiek jų pareikalauja kelionė į artimiausią parduotuvę. Šiandien žmogus turi milžinišką kiekį blogos kokybės maisto. Tas maistas yra pigus ir skanus. Tenka apgailestauti, kad mes dabar daug rečiau valgome tuos produktus, kuriais žmonija mito milijonus metų.
Dabartinio žmogaus racionas ir daugybė mūsų pastangas taupančių įrengimų tarsi sudarė "suokalbį" prieš natūralų evoliucijos vyksmą. To rezultatas akivaizdus - mes nesulaikomai storėjame.
Jei anksčiau reikėjo šimto žmonių, kad būtų galima išmaitinti vieną storą vada, šiandien, panašu, reikia visos dietologų ir sporto trenerių komandos, kad būtų galima išspręsti vieno žmogaus viršsvorio problemą.
Dėl visko kalti genai
Kitaip tariant, jeigu jūs niekaip negalite įsisprausti į prieš metus pirktus džinsus, dėl to bent iš dalies yra kalta motina gamta. Mūsų organizmas yra sutvarkytas taip, kad reikalautų didelio kiekio maisto. Priešistoriniais laikais 68 kg sverianti moteris išnaudodavo 1600 kalorijų. Tam, kad maitindamasis mažai kaloringu maistu, žmogus galėtų patenkinti didelį kalorijų poreikį, jo organizme susikūrė sudėtingi mechanizmai, apsaugantys mus nuo svorio praradimo.
Gilioje senovėje buvo pakankamai maisto, turinčio daug angliavandenių, ląstelienos ir baltymų, todėl mūsų kūnams nereikėjo sudarinėti šių medžiagų atsargų. Net šiandien mūsų organizmas gali sudarinėti tik vienai dienai glikogeno (angliavandenių) atsargą ir dar mažesnę - baltymų, o ląsteliena jame iš viso neužsilaiko.
Kūnas - tai riebalų gaudyklė
Senovėje riebaus maisto, atvirkščiai, trūko - pirmykštės moters racione riebalai tesudarė 20% , o cukraus buvo tik vaisiuose ir meduje, kurių buvo galima gauti toli gražu ne ištisus metus. O energetinis riebalų vertingumas yra trigubai aukštesnis, nei baltymų ir angliavandenių. Organizmas greitai "suprato" situacijos esmę ir ištobulino sugebėjimą sudaryti neriboto perteklinių kalorijų kiekio atsargą.
Ir šiandien žmogus turi "talentą" kaupti riebalus: pačiam riebalinių medžiagų kaupimosi organizme vykdymui išeikvojama tik 3% kalorijų, buvusių suvalgytuose riebaluose, tuo tarpu kai glikogeno atsargų sudarymui išeikvojama 23% "prarytų" kalorijų.
Gamta apdovanojo mus ne tik nepaprastu sugebėjimu kaupti riebalus. Organizmas turi daugiau nei 50 įvairių medžiagų, sukeliančių mums norą valgyti būtent riebų maistą ir netgi sukuria euforijos pojūtį po nesaikingo prisirijimo.
Net mūsų smegenys dievina riebalus!
Tarp ekspertų yra paplitusi nuomonė, kad riebus maistas mus traukia todėl, kad organizmui reikalingos kai kurios gyvybiškai būtinos rūgštys, kurios, pavyzdžiui, linolino (jos esama daržovėse) ir omega-3, esančios žuvyje. Jos yra būtinos normaliam smegenų darbui ir panašių į hormonus medžiagų - prostaglandinų - kūrimo reguliavimui. Šios medžiagos įtakoja įvairius organizme vykstančius procesus (tame tarpe ir mažina galimybę susirgti širdies-kraujagyslių ligomis.
Storėjame...dietos dėka
Atrodytų, išeitis labai paprasta: reikia mažiau valgyti. Tada tiesiog ištirpsime, tarsi priešistorinių laikų natūraliosios atrankos aukos. Tačiau ne taip viskas paprasta... Nors badavimas ir riboti maisto kiekiai ir gali sukelti laikiną svorio praradimą, paprastai vėliau prarasti kilogramai vėl užauga.
Visa tai vyksta dėl to, kad mūsų organizmas turi daugiau nei 30 mechanizmų, gludintų tūkstantmečiais, kurie kliudo vykti liesėjimui ir įtakoja riebalinių telkinių kaupimą. Kiekvieną bandymą sumažinti maisto kiekį organizmas priima kaip ženklą: "gresia badas" - ir, kad apsisaugotų, sulėtina medžiagų apykaitą. Žmonės nepersivalgo, kad sumažintų sunaudojamų kalorijų kiekį, tačiau greitai juos ima persekioti mintys apie visokius skanėstus. Rezultatas - eilinis apsivalgymas.
