psichologe Dalia Simončikiene.
Ką reikėtų žinoti šeimai, kurią išdykėlis gandras aplanko praėjus metams ar pusantrų po pirmo vaikelio gimimo?
Kai aplanko gandrai ir dar kartą, mama priversta daugiau dėmesio skirti naujagimiui. Todėl neretai vyresnėlis ima jaustis atstumtas, pritrūksta mamos meilės. Bėda ta, kad metų ar pusantrų vaiko neįmanoma paruošti tokioms permainoms, tad dažnai jį apima nuoskauda ar pavydas. Šio amžiaus vaikas sparčiai vystosi – pradeda kalbėti, vaikščioti, tad jam reikia tikrai laiko daug paskirti.
Kartais tėvai pirmagimiui pasako, kad yra vyresnis, todėl turi pakentėti. To tikrai daryti nevertėtų. Be to, vis dažniau vyresnis sūnus ar duktė klausia: „ Ar tu myli mane?“ Namuose atsiradus kūdikiui, būtina vyresnėlį kuo dažniau priglausti, apkabinti, pamyluoti.
Pirmieji dveji metai auginant pametinukus ir yra sunkiausi, tėvai turi ypač pasistengti, kad meilės ir dėmesio abu mažyliai gautų po lygiai. Kai vaikučiams sukanka dveji ir treji, tėvai gali truputėlį atsipūsti – vaikų raida supanašėja. Tad jie mielai vienas su kitu žaidžia ir linksminasi.
Sakote, kad antro vaiko gimimui pirmojo paruošti praktiškai neįmanoma. Bet gal įmanoma bent ką nors padaryti, kad stresas pirmagimiui būtų kuo mažesnis?
Būtinai sakykite, kad greit jis turės broliuką ar sesytę. Kad bus ir sunkių, ir džiugių akimirkų, bet tėveliai niekada nenustos mylėti jo taip stipriai, kaip ir mylėjo. Pasak psichologų, labai svarbu, kad tas mažas vaikutis gautų kuo daugiau gerų emocijų, todėl kuo daugiau laiko praleiskite su juo: apkabinkite, padrąsinkite, pastebėkite laimėjimus ir įvertinkite. Tik tuomet, kai jausis mylimas, vyresnėlis gebės draugauti ir su mažesniu broliuku ar sesute bei nekonkuruos dėl tėvų dėmesio.
Gimus antram vaikui, dažnai pasisiūlo pirmagimį kurį laiką pagloboti giminaičiai. Gal tai išeitis?
Fiziškai mamai gal būtų ir lengviau. Tačiau taip elgtis nevertėtų. Juk pirmagimis ir taip dabar yra sutrikęs dėl naujos nepažįstamos būtybės namuose bei nėra tikras, ar tėtis ir mama jį myli kaip anksčiau. Atidavę sustiprinsite įtarimus, kad kai atsirado kūdikis, tėvai nusprendė pirmagimio atsikratyti.
Pirmagimis turi išmokti bendrauti su visais šeimos nariais. Negalėdamas būti savo šeimoje su naujagimiu, rizikuoja tapti atsiskyrėliu, nutolusiu nuo savo šeimos, toks likti ir suaugęs. Jeigu galite, geriau pasamdykite auklę ar paprašykite, kad seneliai padėtų apsiruošti namuose ar lauke pavežiotų mažylį. Pati kuo daugiau laiko skirkite vyresniajam. Tada vaikas supras, kad ir kokios permainos vyktų, mama visada bus kartu.
Gimus mažiukui, vyresnėlis nebegali miegoti tėvų lovoje. Kaip jį kuo neskausmingiau „išprašyti“ iš miegamojo?
Geriausia išeitis – vaikų kambarys (jei šeima negyvena vieno kambario bute). Reikia paaiškinti, kad mažas broliukas ar sesutė labai neramiai miega ir verkia, kad tėveliai yra pavargę nuo naktų, prarymotų prie mažylio, kad nenori, jog ir pirmagimis būtų pervargęs, todėl įrengė vaikų kambarį. Čia gali degti šviesa, tėveliai turi ateiti paskaityti pasakėlių, padainuoti lopšinių. Tačiau geriau, kai vaikas jau iš anksto būna atpratintas miegoti su tėvais viename kambaryje.
Kaip elgtis, kai vyresnysis ima verkti, nes neturi tokio žaisliuko, kurį kaip dovaną gauna naujagimis?
Perkant žaisliukų mažiausiam, negalima pamiršti ir kito vaikučio. Kartais tėveliai, dar belaukdami antrojo, iš anksto pasirūpina žaislų „atsargomis“. Net tada, kai ateina svečių sveikinti naujo šeimos nario, geriausia, kad po dovanėlę gautų abu vaikai. Tokiu atveju ir praverčia dovanėlių „atsargos“.
O jei vyresnysis nenori dalytis su mažyliu savo žaislais?
Versti dalytis negalima. Juk ir suaugusieji turi savo daiktų, savo pomėgių, kuriais dalytis nenori. Jeigu matote, kad būtina ko nors griebtis, geriau nupirkite mažyliui naują barškutį ir vyresnįjį palikite ramybėje – broliška meilė ateis vėliau.
Ir jaunėliui šiek tiek paaugus jokiu būdu nesakykite vyresnėliui: ,,Atiduok broliui žaisliuką! Tu juk vyresnis!“ Geriau sakyti: „Matai, kokie gražūs tavo žaisliukai. Broliukas tokių neturi, tad gal leisk jam truputėlį su jais pažaisti. O man parodyk savo piešinį, kurį nupiešei. Jis man labai patinka.“
Ką daryti, kai metų panelė ar ponaitis gimus naujagimiui staiga pradeda elgtis kaip kūdikis?
Vaikai, prašydami, kad mama juos maitintų šaukšteliu, užsegtų sauskelnes (nors jų jau nebereikia), nuolat imtų ant rankų, sūpuotų, reikalauja daugiau dėmesio. Šiuo atveju nesakykite: „Tu jau didelis, viską gali padaryti pats.“ Geriau kartais nusileisti ir vaikas, įsitikinęs, kad jūs jį tebemylite, nustos apsimetinėti bejėgis. Taip pat galite leisti pasėdėti nešynėje ar prie vežimėlyje. Pamatęs, kad čia nieko įdomaus, vaikutis leisis ieškoti įdomesnių „nuotykių“.
Jeigu vyresnėlis dar nemoka pasiprašyti ant naktipuodžio, gimus antrajam, atidėkite šias pamokas keliems mėnesiams. Šiuo metu ne mokslai galvoj, taip elgdamiesi galite paskatinti pirmagimio pavydą. Priešingai, parodykite, jog suprantate, kad jis tikrai dar labai mažas, kad nenorite, jog kuo greičiau užaugtų ir taptų visiškai savarankiškas.
Maitinant kūdikį krūtimi reikia slėptis nuo vyresnėlio?
Jeigu užsidarysite kitame kambaryje arba liepsite išeiti, vaikas ir vėl pasijus atstumtas bei skriaudžiamas. Neatstumkite jo. Net jeigu paprašys mamos pienuko, nereikėtų atsakyti, nes juk mamos dabar dažnai vaikučius maitina iki dvejų metų. Gali būti ir taip, kad paragavęs mažylis pats nuspręs, jog dabartinis maistas skanesnis. Be to, maitindamos kūdikį su vyresniuoju galite nemažai nuveikti, pavyzdžiui, paskaityti knygelę, pažaisti pirštukų žaidimus arba išsirinkti keletą ypatingų žaislų, su kuriais bus žaidžiama per žindymą.
Ar galima prašyti, kad vyresnėlis padėtų prižiūrėti mažylį?
Jeigu vyresnysis pats to prašo, jokiu būdu neatsakykite. Juk vaikas ims jaustis niekam tikęs ir nereikalingas. Leiskite pirmagimiui atnešti mažylio buteliuką, pabandyti užsegti sauskelnių lipdukus, pasūpuoti vežimėlį ir panašiai. Tačiau ir neverskite to daryti, kai jis pats nenori. Antraip rūpinimasis jaunėliu taps nepakenčiama prievole.
Dažnai matome vienodai aprengtus pametinukus, jiems perkami vienodi žaislai, jie lanko tuos pačius būrelius. Ką apie tai manote?
Jeigu vaikų pomėgiai ir skonis sutampa, tai nėra blogai. Tačiau negalima pamiršti, kad kiekvienas vaikas – asmenybė, todėl negalima versti daryti ko nors prieš jų valią. Tiesa, kai kalbama apie vaikų darželį, svarbu paminėti, kad mums labiau turi rūpėti ne ugdymo kokybė, o vaiko psichologinis patogumas. Jeigu mama mato, kad vienas ar abu vaikai sunkiai prisitaiko naujame kolektyve, juos abu galima leisti į vieną grupę. Tačiau jei mažyliams tokių rūpesčių nekyla, geriau, jei jie bus tarp savo amžiaus vaikų.
Pirmagimis neretai ima labai pavydėti mažėliui ne tik mamos dėmesio, bet ir žaislų, daiktų, netgi drabužių. Ar įmanoma išvengti tokio pavydo?
Vaiko pavydas – natūralus reiškinys. Juk jis ir kyla dėl to, kad vaikas myli savo tėvus ir sunku jais dalytis. Padėkite jam išvengti kaltės jausmo, kylančio dėl pavydo, ir priešiškumo naujam šeimos nariui. Tiesiog vyresniajam skirkite dėmesio kaip mažajam.
Žaiskite su vyresnėliu tuos pačius žaidimus, būtinai atraskite laiko pasikalbėti – vaikams labai patinka, kai su jais kalbamasi kad ir „apie orą“. Su vyresniuoju galite sukurti savo lopšinę, įrašyti ją ir paleisti, kad pasiklausytų mažėlis. Jeigu pagiriate ar pamyluojate mažąjį – būtinai pagirkite ir pamyluokite vyresnįjį.
Ar tikrai pametinukai užaugę būna artimesni?
Tam tikru amžiaus tarpsniu pametinukams būna lengviau. Pavyzdžiui, paauglystėje juos sieja panašios bėdos ir jie gali vienas su kitu pasitarti. Tačiau ar bus artimi suaugę, priklauso ne tik nuo vaikų amžiaus skirtumo, bet ir nuo šeimos, kurioje užaugo.
Pametinukų pliusai ir minusai
Privalumas tas, kad vaikai yra panašaus amžiaus. Tėvai gali pasinaudoti sukaupta patirtimi, kai augino pirmagimį. Be to, vaikučiai bendrauja tarpusavy, o tai padeda jiems abiem tobulėti. Trūkumas toks, kad tėveliams labai sunku išlikti žvaliems, energingiems, kantriems, nepervargti ir gebėti patenkinti savo vaikų poreikius. Tėveliams nelieka laiko savo asmeniniam gyvenimui. Jų mintys paprastai užimtos beveik vien vaikų auklėjimu. Neretai jaučiasi sutrikę ir neramūs.
