Tomas Vilius Kajokas pripažįsta, kad pastaraisiais metais valstybė skiria gerokai daugiau dėmesio priklausomybių ligų gydymui. Tačiau norinčiam gydytis žmogui gydymas nėra lengvai prieinamas, o nenorintys gydytis ir aplinkinius terorizuojantys girtuokliai palikti likimo valiai.
Tačiau demokratijos etalonu laikomoje Amerikoje į juos nežiūrima taip tolerantiškai kaip gėrimo mastais garsėjančioje Lietuvoje. Gydymą nuo alkoholizmo apsunkina ir tai, kad Lietuvoje neprieinami efektyviausi vaistai. Be to, pastaruoju metu iš rinkos dingsta net elementarūs būtiniausi medikamentai.
Turintiesiems bėdų – gydytis kartu su visais
Pasak T. V. Kajoko, gydymo nuo alkoholio prieinamumas nelengvas dėl kelių priežasčių. Specializuotų priklausomybių ligas gydančių klinikų Lietuvoje yra vos keletas, dar galima kreiptis ir į kai kurias bendresnio pobūdžio klinikas. Tačiau privačiose įstaigose tenka mokėti nemažus pinigus, todėl jose dažniausiai gydosi pakankamai pajamų turintys žmonės. O valstybės remiamo gydymo sistema nėra gerai išvystyta.
Lietuvoje priklausomybių ligų gydymas finansuojamas ne iš ligonių kasų, o iš biudžeto, dažniausiai – savivaldybių, todėl priklauso nuo savivaldybių galimybių. Didžiuosiuose miestuose galima kreiptis į priklausomybių ligų centrus, mažesniuose – į psichikos sveikatos centrus.
„Tačiau abejoju, ar priklausomybių ligų gydymo finansavimas turėtų būti išskirtas iš bendro krepšelio, ar turintys tokių bėdų žmonės turėtų kreiptis į specializuotas įstaigas. Šitaip atskirti žmonės patenka į nepatogią padėtį. Dauguma norinčių gydytis, turinčių šeimą, darbą žmonių vengia kreiptis į priklausomybių ligų centrus dėl padidėjusio gėdos jausmo ir kitų priežasčių. Priklausomybių centrams tenka žmonės, kurie jau yra už tam tikros ribos, į juos neretai ateina žmonės, nebeturintys ko prarasti, ir jų gėdos jausmas jau visiems akivaizdus. Bet kol tai yra žmogaus paslaptis, nueiti į centrą ir kalbėti apie savo bėdą yra sunku“, – mano T. V. Kajokas.
Jo nuomone, tokiems žmonėms būtų drąsiau, jei galėtų kreiptis dėl gydymo kartu su kitomis ligomis sergančiaisiais. Visada galima padaryti taip, kad žmogus nebūtų paviešintas, būtų gerbiamas jo privatumas.
T. V. Kajokas pasakoja, kad pasaulyje tokių paprastų dalykų kaip abstinencijos būklės gydymą linkstama atiduoti bendros praktikos gydytojams. Tokiu atveju šioms ligoms gydyti nereikėtų specialaus finansavimo, o bendrosios praktikos gydytojams – slėpti šią būklę „diagnozuojant“ ūminį gastritą, hipertenzinę krizę, padidėjusį nerimą, apsinuodijimą maistu ir t. t.
Be to, mediko manymu, naudos duotų, jeigu priklausomybių ligų gydymas būtų pavestas mažesnėms įstaigoms, privatiems kabinetams. „Taip pat svarbu sudaryti galimybę egzistuoti ir alternatyviems detoksikacijos metodams, bendruomenėms. Dabar kažkieno nustatytas standartas tampa mirties tašku, iš kurio neįmanoma pajudėti.
Lietuvoje finansavimas skiriamas tik tada, kai dirbama pagal vieningą modelį. Tačiau reikėtų remti pavykusius projektus, o valstybės parama turėtų būti gaunama paprastesniais būdais“, – mano T. V. Kajokas.
Kodėl JAV rezultatai geresni?
Medikas kaip pavyzdį rodo JAV egzistuojančią priklausomybės ligų gydymo praktiką. Beje, čia egzistuoja ir tam tikri apribojimai, kad gydymu nebūtų piktnaudžiaujama: tam tikra žmonių dalis pagalba gali pasinaudoti tik vieną kartą. Pavyzdžiui, žmogus gali rinktis detoksikaciją arba kelių savaičių reabilitaciją, bet pagal vieną programą negali gauti abiejų iškart. Žmogus skatinamas jausti atsakomybę už savo gydymo efektyvumą.
„Bet JAV egzistuoja ir kita sistema, kokios labai stinga Lietuvoje bei visoje Europoje. Nusižengęs arba vairavęs išgėręs žmogus nelaikomas paprastu teisės pažeidėju, kurį pakanka nubausti pinigine bauda. Jis vertinamas kaip keliantis pavojų visuomenei, galimas žmogžudys. Jei nusižengimai kartojasi, žmogus priverstas rinktis gydymąsi arba kalėjimą. Sprendimus priima priklausomybių teismai. Pasirinkus gydymą, už jį reikia susimokėti pačiam. JAV visuomenė nemano privalanti geriantįjį nešioti ant rankų. Žmogus yra priverstas susirasti kur gyventi, dirbti, kad dalį pinigų galbūt atiduotų gydymui. Šitaip pasiekiama realių rezultatų. JAV programos, susijusios su alkoholiu ir narkotikais, duoda geresnių rezultatų negu Lietuvoje“, – tvirtino T. V. Kajokas.
Lietuvoje priklausomybė laikoma tik liga. Tačiau žmogaus pasirinkimas keistis gydant ligą labai svarbus. „Jei geriantis žmogus, neturintis pinigų, gyvenantis pas senutę motiną, ją mušantis, atiminėjantis pensiją, prisipažįsta esąs ligonis ir leidžiasi gydomas, o paskui vėl viskas – kaip buvę, tokiam žmogui turi būti aiškiai parodytos ribos“, – mano medikas. Jo teigimu, mūsų ir visos Europos visuomenei šis požiūris yra naujas. Europiečiai dar įpratę žiūrėti į šį reikalą pernelyg demokratiškai.
Nėra efektyviausių vaistų
Gydymas medikamentais yra būtina gydymo nuo alkoholizmo dalis. „Deja, tampame šalimi – senų produktų vartotoja, nes nesiimame nieko, kas yra nauja, o kiekvienas bandymas peržengti standartą reikalauja begalės pagrindimų“, – sako toksikologas. Paradoksalu, bet Lietuvoje neregistruotas per 20 metų Europoje naudojamas vaistas „Akamprosatas“, pagrindinis ir neturintis analogų medikamentas, mažinantis norą išgerti. Jį įvežti galima tik pagal specialų vardinį sąrašą, o vienintelėje jį turinčioje sostinės „Vokiečių“ vaistinėje mėnesio dozė kainuoja 480 Lt. Lenkijoje „Akamprosato“ yra kiekvienoje vaistinėje ir kainuoja apie 200 Lt. „Šis mažinantis norą gerti vaistas Lietuvoje turėtų būti lengvai prieinamas. Kaip vaistai nuo pagirių, kurių yra visur, nors, mano galva, jie labiau skatina vartojimą, nei stabdo“, – sakė T. V. Kajokas.
Valstybė nusiplauna rankas
„Laikas“ ne kartą jau rašė apie tai, kaip pastaruoju metu iš Lietuvos rinkos dingsta būtini medikamentai. Ne išimtis ir priklausomybių ligų sritis. T. V. Kajokas minėjo, kad jau kurį laiką nebėra disulfiramo, kainuojančio 10–15 Lt, užkertančio galimybę vartoti alkoholį. Šis vaistas padėjo tūkstančiams Lietuvos žmonių. Toksikologų prašymu jį įveža viena farmacinė kompanija, bet tai yra sudėtinga. O šis vaistas turėtų būti lengvai prieinamas. Be to, prieš mėnesį pusantro dingo klasikiniam opioidinės abstinencijos gydymui naudojamas klonidinas, kuris buvo efektyvus ir kainavo vos keletą litų.
„Valstybė nusiplauna rankas, – jei kokio nors vaisto neįveža privatininkai, dėl to galvos jai neskauda. Kai kurių vaistų patekimas į Lietuvą keistai ribojamas, nors turėtų būti sudarytos sąlygos, kad pakaktų ir jie būtų prieinami. Valstybė turėtų rūpintis, kad tam tikrų vaistų Lietuvoje būtų. Žmogus suinteresuotas tuo, kad jo sutuoktinis negertų, o ne tuo, kad šis būtų apsaugotas nuo kokio nors vaisto“, – teigia T. V. Kajokas.
„Aišku, pasukę galvas, gydysime tuo, ką turime. Mūsų pacientus palyginčiau su žmonėmis, kurie valgo ne tai, ką galėtų valgyti geriausia, o tai, kas yra. Jei yra tik bulvių, vieną dieną valgo plokštainį, kitą – cepelinus ir t. t. Situacijai medicinos srityje būdinga tai, kad vienu vaistu gydome daug ligų. Mums sakoma, kad tai įmanoma. Žinoma, galima maitintis tik bulvėmis ir nenumirti. Bet gal galėtume mūsų žmones gydyti vaistu, kuris skirtas būtent jų ligai?“, – klausia pašnekovas.
