– Inga, papasakokite, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, įprasta darbo diena, atsiradus sūneliui?
– Pasikeitė į gerą (šypteli). Nežinau, kam turiu dėkoti – Dievui, likimui ar vyrui, kad pirmasis vaikas gimė gana ramus ir neapsunkina mano kasdienybės bei per daug nevargina, todėl galiu su juo keliauti be didelių problemų, nudirbti daugumą įprastų darbų, kuriuos darydavau ir iki vaikelio.
Žinoma, nenuginčijamas faktas, kad pasikeitė gyvenimo ritmas bei dienos režimas. Dažniau būnu namuose, o dėl daugelio dalykų galvoje įsivyravo ramybė, nes į įvairias smulkmenas pradėjau žiūrėti kur kas paprasčiau, suvokdama, kad visas savo mintis ir rūpestį turiu skirti savo sūnui.
– Kiek jūsų mažyliui laiko ir kaip išrinkote jam vardą?
– Gabrielius jau tuoj pradės skaičiuoti ketvirtąjį mėnesį. Turėjome tris variantus besirenkant vardą, tačiau tiek man, tiek vyrui Gabrieliaus vardas buvo arčiausiai širdies, nes kėlė tik labai geras, angeliškas asociacijas.
– Ar šiuo periodu užtenka laiko sau? Kaip išeina suderinti tinklaraščio kūrimą ir motinystę?
– Kol kas užtenka. Kai labai nori – viskas įmanoma. Be to, gimus vaikui, nenorėjau prarasti ir savęs, apleisti savo veiklos ir pomėgių. Nors, tiesą pasakius, aš tikrai esu laiminga, kad mano sūnus yra dėkingo charakterio. Turbūt tik dėl to, kad jis yra nekaprizingas kūdikis, o mano vyras yra mylintis ir rūpestingas tėtis – jie man leidžia toliau sėkmingai save realizuoti bei atrasti laiko ne tik vaiko priežiūrai ar namų ruošai, bet ir kitoms veikloms.
Tačiau ne paslaptis, kad dažnai nutinka ir taip, kad sulaukus tam tikro vaikelio amžiaus – viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, tad, iš tiesų, per anksti džiaugtis man yra kiek nedrąsu.
– Ar laukdamasi kūdikio, ko nors vengėte? Teko skaityti vieną jūsų įrašą apie tai, kad nėštumo metu stengėtės nesiklausyti "bobučių pasakų" ir darėte tai, kaip jautė jūsų širdis...
– Aš tikrai savęs neapkroviau nereikalingais gandais ir, manau, akivaizdu, kad tai buvo teisingas sprendimas (šypteli). Iš tikrųjų, kol kas, motinystė, mano atveju, yra visiškai kitokia, nei aplinkiniai šnekėjo, kad ji bus.
– Kaip šiuos gyvenimiškus pokyčius priėmė jūsų mylimasis?
– Jau minėjau, koks Adomas yra tėtis. Mano mama yra labai teisingai pasakiusi: “laimė ir pinigai mėgsta tylą”, todėl manau, kad daugiau plėtotis šiuo klausimu būtų neprotinga. Pati tapusi mama ypač pradėjau vertinti tai, ką man sako mano pačios mama (šypteli).
Inga DELFI sutiko atsakyti ne tik į klausimus apie motinystę, bet ir išdrįso išbandyti iššūkį, kuriame jai buvo užduodami netikėti vaikų klausimai. Mažųjų mūsų skaitytojų mintys ne tik nustebino, bet ir privertė rimtai susimąstyti, todėl pašnekovė išdavė, kad keliems vaikučių klausimams ji vargiai randa atsakymą.
– Kodėl kai būna gėda, paraudonuoju?
– Aš atsakymo į šitą klausimą iki šiol nesužinojau (juokiasi).
– Ar tiesa, kad jei daug meluosiu – man užaugs ilga nosytė?
– Kartais gyvenime vienintelė protinga išeitis yra melas, tačiau šiuo klausimu aš nemeluosiu – nosytė ilga neužaugs (šypteli).
– Kodėl tėveliai savo kambaryje turi atskirą televizorių, o mes su sese jį galime žiūrėti tik svetainėje?
– Tam, kad su sese dažniau išlįstumėte iš savo kambario.
– Kur dieną dingsta mėnulis?
– Jis apsikeičia pamainomis su saule.
– Kodėl, kai mamytė labai džiaugiasi, ji dažnai apsiašaroja – ar jai taip greitai tampa liūdna?
– Kai užaugsi, suprasi (šypteli).
– Kam reikalingas pragaras?
– Tam, kad žmonės būtų geresni ir sąžiningesni, bijodami į jį patekti.
– Kodėl kai sergu, mano nosytė kalba?
– Nes tik susirgus jai atsiranda proga su tavimi pasikalbėti.
– Ką daryti, jeigu mama su tėčiu galvoja man padovanoti sesę, o aš noriu brolio?
– Bijau, kad čia jokie patarimai gali nepadėti...
– Kodėl žmonių ūgiai ir svoriai skiriasi?
– Todėl, kad pasaulis būtų įdomesnis ir įvairesnis.
– Kam reikėjo sugalvoti keiksmažodžius, jeigu jų negalima sakyti garsiai?
– O Dieve.. ką tik supratau, kad aš dar visai nepasiruošusi atsakyti į daugybę klausimų, kai mano vaikas paaugs (juokiasi).
– Kodėl būtinai reikia tvarkytis, jeigu namuose ir vėl viskas apsijaukia?
– Nu va, aš tą patį kasdien sakau (šypteli).
– Kodėl kai bėgu, mano širdelė plaka greičiau?
– Tam, kad nepervargtum bėgdamas ir jaustum, kada jau metas sustoti ir pasiilsėti.
– Kodėl tėtis į mamą kreipiasi vardu, o man ją vadinti galima tik “mama”?
– Nes mama būna labai laiminga, kuomet ją vadini būtent taip (šypteli).
– Kodėl pienas baltas?
– Kiek aš dar daug šiame gyvenime, pasirodo, nežinau (juokiasi).
– Kodėl Kalėdų eglutė negali namuose stovėti visą laiką ir ją reikia nupuošti?
– Tam, kad atėjus Kalėdoms galėtum vėl išgyventi tą patį džiaugsmą ją puošiant.
