Daugelį šių problemų aptaria prancūzų psichologė Francoise Cholette-Perusse savo knygoje „Vaiko psichologija nuo 0 iki 10 metų“.
Psichologai, nagrinėję nekontroliuojamą mokyklos baimę, išsiaiškino, kad visa tai sukelia didžiulis nenoras išsiskirti su mama.
Prisirišimas prie mamos yra natūralus. Taigi visiškai normalu, kad išsiskirdamas su ja vaikas kremtasi. Be abejo, atsisakymas eiti į mokyklą turi neigiamų pasekmių intelektualiniam vaiko vystymuisi, tad tėvai turi dėl ko nerimauti.
Mokslininkai, stebėję baikščius vaikus, nustatė, kad jie labai priklausomi nuo savo motinos. Vien pagalvojęs apie išsiskyrimą, vaikas gali pradėti vemti, skųstis pilvo skausmais, užsidaryti tualete, atsisakyti pusryčių. Jis tiesiog sukrėstas būsimo išsiskyrimo.
Psichologai aiškina, kad vaiko baiminimasis, išsiskiriant su motina, tėra tik veidrodis, parodantis, kad motina nerimauja, išleisdama savo vaiką.
Jei namuose lieka sesutė ar broliukas, vaikas dargi bijo prarasti „savo vietą“. Beje, dažnai tokiose šeimose tėvas būna nustumtas į antrą planą, o visą valdžią savo rankose yra sutelkusi motina.
Be abejo, tokie tėvai, užuot bandę pakeisti vaiką, turėtų išsiaiškinti, išnagrinėti savo pačių elgesį ir jausmus. Daug ką įmanoma pakoreguoti. Jei motina sugebės atplėšti savo atžalą nuo savo sijono ir jeigu tėvui pavyks užimti tinkamą vietą šeimoje, situacija pagerės.
Kita problema, su kuria susiduria tėvai ir auklėtojai, tai pabėgimas iš mokyklos arba neatėjimas į mokyklą.
„Bėglys“ išeina rytais visiškai gerai nusiteikęs. Slampinėja, žiopso į vitrinas, sustoja, stebėdamas kokį paukštį ar debesėlį. Įsijautęs į tokius žaidimus, netenka laiko pojūčio.
Paskui staiga atsimena, kad skambutis jau seniai nuskambėjęs.
Tada ir nusprendžia „nusiplauti“ iš pamokų. Grįžta mokinukas į namus laiku. Tėvai nieko neįtaria. Jis ir kitas dienas bastosi be tikslo.
Tėvai apie viską sužino tik iš mokytojo.
Šiuo atveju tai nėra baimė išsiskirti su motina, o negatyvi priešinimosi mokyklai ir visam tam, kas su ja susiję (mokymasis, namų darbai), reakcija.
O tokios reakcijos priežastys įvairios: gal vaikas jau patyrė vidinio pralaimėjimo kartėlį, gal prarado pasitikėjimą savimi... „Bėglį“ galėjo išvesti iš pusiausvyros nesutarimai su draugais. Vaikas, konfliktuojantis su savo tėvais, taip pat nemėgs mokyklos.
Visais atvejais vengimas eiti į mokyklą reiškia bėgimą nuo tikrovės.
Vaikas gali toli nuklysti net ir nepalikdamas klasės ar suolo: jis užsisvajoja. Mokytojai tai vadina išsiblaškymu ir neatidumu.
Dažnai toji dėmesio stoka, neleidžianti vaikui susikaupti ir dirbti, yra kitų minčių, kylančių dėl emocinių problemų, tėkmė. Ir nieko neduos staigus svajotojo papurtymas ir bandymas jį „nuleisti ant žemės“.
Kartais tokie vaikai, tarsi nukritę iš mėnulio, būna susirūpinę gimimo problema: iš kur aš atsiradau? Dar būna tokių norų, kurie kyla vaiko pasąmonėje, nors jis ir stengiasi tas mintis vyti šalin (pavyzdžiui, seksualinis smalsumas).
Svarbu žinoti, kad daugeliu atveju problemos kyla ne dėl sutrikusio protinio vystymosi. Tai daugiau emocinio sutrikimo padariniai.
Šaltinis: Francoise Cholette-Perusse. „Vaiko psichologija nuo 0 iki 10 metų“.
