Sertifikuota studijų konsultantė ir kalbų mokyklos „Ames Education“ karjeros specialistė Rasa Juozapavičienė atsiųstame pranešime spaudai sako, kad pasirengimas būsimai profesijai prasideda nuo pat vaiko gimimo ir trunka iki vėlyvos paauglystės, kartais – dar ilgiau, tačiau bet kuriuo etapu tėvų supratimas ir parama yra neįkainojami.
Būtent jie daro milžinišką įtaką vaiko pasirinkimui ir, jeigu veikia teisingai, tai daro ne moralizuodami ar darydami psichologinį spaudimą, bet savo gyvenimo pavyzdžiu.
– Vieni žino, kur norės studijuoti ir kaip formuos savo karjeros kelią jau pradinėse klasėse ir tam atsakingai ruošiasi, o kiti tuo neužtikrinti būna net po baigiamųjų egzaminų. Tačiau ir pastarieji turbūt gali atlikti tam tikrus namų darbus ir išsirinkti sau tinkamiausią profesiją?
– Kaip ir renkantis mylimą žmogų, taip ir renkantis būsimą karjerą, išskaičiavimu pasitikėti nepatarčiau – tik širdis, nuojauta ar visi kūno pojūčiai turi pritarti šiam pasirinkimui, kitaip teks kankintis bent dalį gyvenimo. Žinoma, kaip ir visose mokslo srityse, karjeros planavimas taip pat remiasi tam tikra teorija, kuri šį pasirinkimą įžemina ir suteikia kryptį, todėl ja konsultuodama jaunus žmones ir vadovaujuosi.
Remiantis įvairiomis asmenybės saviugdos ir savęs paieškos teorijomis, karjeros planavimas turi turėti 8 žingsnių sistemą – ją žingsnis po žingsnio su būsimu studentu ir pereiname.
1. Jaunuolis susipažįsta su esama karjeros sričių pasiūla ir sau įsivardija tinkamiausias karjeros sritis.
2. Išsinagrinėjame darbo rinką – kokia yra specialistų paklausa ir kokia pasiūla (tikriausiai ne kartą teko girdėti, kad teisininkų kasmet paruošiama per daug, o pedagogų – per mažai).
3. Išsiaiškiname, kokių savybių ir įgūdžių kokioms sritims reikia.
4. Identifikuojame tas veiklos sritis, kurios geriausiai atitinka jo įgūdžius ir pomėgius (turbūt sunku būtų įsivaizduoti užkietėjusį introvertą matematikos genijų, dirbantį daug bendravimo su žmonėmis reikalaujančioje srityje).
5. Išsiaiškiname, kokių kvalifikacijų ir išsilavinimo reikia norimose dirbti srityse.
6. Pasidomime tokiais praktiniais aspektais, kaip norimos profesijos atlyginimas, karjeros augimo galimybės ir kiti jaunuolį motyvuojantis aspektai.
7. Kartu palyginame atsirinktas sritis, įvertiname jų privalumus ir trūkumus.
8. Sukuriame karjeros veiksmų planą.
Galiu užtikrinti, kad skiriant pakankamai laiko savianalizei ir rinkos nagrinėjimui, teoriniai modeliai praktikoje tikrai veikia.
– Bet jūs pabandykite viena koja savarankiškame gyvenime jau stovinčiam jaunuoliui papasakoti apie kažkokius teorinius aspektus – tikriausiai, durs pirštu į pirmą realiausią studijų pasirinkimą ir tiek.
– Žinoma! Karjeros nepasirenkame nieko apie tai anksčiau negalvoję ir nežinodami, kaip viena ar kita veikla atrodo, tačiau, kad pasirinkimas būtų kuo natūralesnis, reikia nuolat bandyti – improvizuoti ir žiūrėti, kaip viena ar kita sritis rezonuoja su jauno žmogaus vizija ir gebėjimais. Kartais pakanka pridėti papildomą natą – specializuotas praktikas, stovyklas užsienyje, papildomą literatūrą ar kursus, kad būsimos karjeros kelias „suskambėtų“ geriau. O gal sąskambis jau geras, tik jam reikia parinkti platesnę erdvę geresnei asmenybės džiazo sklaidai? Štai taip dirbdami su būsimais studentais analizuojame, ką reikia išbandyti, rekomenduojame, kaip kreipti jų požiūrį ir į ką atkreipti dėmesį, kad studijų vizija taptų artimiausia misija.
Dar svarbus niuansas, kad dalyvavimas susitikimuose, kur yra ir kitų su tokiomis pat dilemomis susiduriančių bendraamžių, įpareigoja kalbėti, dalintis ir atsiskleisti. O tam būtina save analizuoti ir atlikti namų darbus. Ilgainiui įsipareigojimas kažką daryti virsta noru paskaityti, peržiūrėti rekomenduotus vaizdo įrašus, paruošti kažkokią užduočių lentelę, o dar, kai gauni rezultatą, kuris pranoksta lūkesčius, imi tai daryti savaime ir dėl savęs, nes tai įdomu ir padeda susivokti.
– Kada derėtų šitaip džiazuoti renkantis būsimą karjerą?
– Tinkamiausias laikas džiazui su karjera priklauso ne tiek nuo amžiaus, kiek nuo jaunuolio sąmoningumo. Rekomenduojame džiazuoti nuolat ir natūraliai, tačiau didesnės iniciatyvos reikėtų imtis 9–10 klasėje – ypač 10 klasė yra lūžio momentas, nes moksleivis ruošiasi paskutiniam mokyklos etapui ir atsakingai renkasi mokomuosius dalykus dviem paskutiniams mokslo metams.
Kad pasirinkimas būtų apgalvotas, reikia turėti aiškią viziją, kokiai studijų programai ruošia mokomieji dalykai. Žinoma, atskiras programas turime ir 11 bei 12 klasių moksleiviams, tiesiog anksčiau pradėjus ruoštis, yra galimybė daugiau laiko ir dėmesio skirti savianalizei ir konkretiems veiksmams, pavyzdžiui, praktikai ar savanorystei, nes pastarosioms veikloms artėjant abitūrai dažniausiai nebelieka nei laiko, nei noro.
Kadangi turiu ilgametę praktiką su mokiniais ir juos ribojančiais niuansais, rekomenduoju laikytis tokios karjeros kelio pasirinkimo rutinos.
• Su 9-tos klasės moksleiviais daugiausia improvizuojame teoriniu lygmeniu, vizualizuojame, diskutuojame, kuriame situacijas ir drauge ieškome atsakymų. Be to, mokomės kritiškai vertinti informaciją, kurti logika grįstus veiksmų planus, įvardijame savo misiją, viziją ir vertybes, renkamės pirmas savanorystes.
• Su vyresniais moksleiviais jau atsiranda daugiau pragmatinio turinio, todėl šį etapą dažnai pradedame nuo karjeros testo, kad lengviau „atrištume“ bendravimą ir bendradarbiavimą jau pradžioje gebėdami įsivardinti stipriąsias savybes, polinkius, domėjimosi sritis. Procese stebime, ar sutampa moksleivio įsivaizdavimas, jo pateikti atsakymai ir atliekamų užduočių rezultatai su jo asmenybe bei kompetencijomis. Šiame etape daugiau dėmesio skiriame mokomųjų dalykų svarbai, tikslinėms veikloms, kurių rekomenduojama turėti 1–3. Teoriniai klausimai išlieka tie patys, nes asmenybės identiteto paieškos yra ilgalaikis procesas ir mes į juos atsakymų galime ieškoti visą gyvenimą bei, priklausomai nuo situacijos, tos dienos nuotaikos ar energijos, atsakymai į tuos pačius klausimus gali varijuoti. Todėl savistaba vertinama ilgalaikėje perspektyvoje.
• 11-tokai yra jau netoli pilnametystės, todėl, kaip mėgstu pabrėžti, šiuos metus jie turi išnaudoti itin produktyviai ir, kol nevargina brandos egzaminai, atlikti tris darbus: gauti vairavimo pažymėjimą, išlaikyti tarptautinį anglų kalbos egzaminą ir pasiimti savo 100-tuką bei apsispręsti dėl studijų programos. Tada abitūros metu lieka tik mokytis, siekti rezultatų ir teikti paraiškas į norimus universitetus. Su 11-tų klasių moksleiviais labiau koncentruojamės į konkrečias studijų krypties paieškas per bandymus, o su abiturientais jau džiazuojame ruošdami dokumentus paraiškoms – CV, motyvacinius laiškus, portfolio darbus, kūrybinius rašinius, paraiškų formas ir stojamuosius testus.
– Paklausius atrodo, kad moksleiviai dar mokykloje tam tikra prasme turi užbaigti universitetą.
– Ir taip, ir ne. Studijų krypties pasirinkimas „neištinka“ tiesiog nieko nedarant – moksleivis jau ir taip natūraliai domisi tam tikromis veiklomis, kai kurias dėl natūralaus suinteresuotumo nebuvimo atmeta, galbūt tiesiog ne visada sugeba įvardyti, kad tai – jo polinkį formuojančios ir patvirtinančios veiklos. Tačiau taip – studijų krypties pasirinkimas yra ilgalaikis procesas, kuris trunka panašiai, kaip ir bakalauro studijos – daugmaž 4 metus, kitaip tariant – gimnazijos pakopoje.
Šis procesas susideda iš klausimų kėlimo ir atsakymų, pavyzdžiui, jeigu moksleivis galvoja apie sveikatos mokslų srities studijas, jis natūraliai kelia sau šiuos klausimus:
• Kokių mokomųjų dalykų man reikės? Ir lygiagrečiai tikslinasi su mokytojais, karjeros specialistais, skaito universiteto programos aprašą arba kartais pasirenka intuityviai.
• Ar ta studijų programa man tinka? Jis atsiverčia aprašą, skaito programos struktūrą, domisi jos turiniu arba ne.
• Ar aš gebėsiu dirbti tokį darbą? Moksleivis gali vizualizuoti save tam tikrose situacijose, o gali ir išbandyti praktiškai savanoriaudamas, atlikdamas dažniausiai neapmokamą praktiką.
– Kokias dažniausias klaidas pastebite jaunam žmogui renkantis būsimą profesiją? O gal dabar visi yra labai išmanūs ir klaidų nebekartoja?
– Deja, silpnybės ir jų lemiamos klaidos tokios pat amžinos, kaip žmonija. Jos labai paprastos, bet, deja, nuolat kartojamos:
• kai profesijos populiarumas arba jos prestižas tampa svarbiausiu pasirinkimo kriterijumi;
• kai renkantis būsimą karjerą pasiduodama draugų įtakai;
• kai siekiama kuo greičiau pradėti dirbti ignoruojant galimus studijų pasirinkimus;
• plaukimas su masėmis, atsiduodant atsitiktinėms aplinkybėms;
• nusiteikimas, kad pasirinkta profesija yra visam gyvenimui.
Tačiau ne mažiau klaidų daro ir tėvai. Pavyzdžiui, labai dažnas atvejis, kai tėvai nesidomi, kaip vaikas renkasi profesiją, kokios dilemos jam kyla ar su kokiais sunkumais jis susiduria – visa atsakomybė paliekama ant jo pečių. Taip pat ne mažesnė blogybė – spaudimas, kad vaikas pasirinktų bent kažką, nesidomint, ar ta sritis jam iš viso patinka ir ar jo gebėjimai tam tinkami. Na, ir žinoma, klasikų klasika – tiesioginis ar netiesioginis spaudimas pasirinkti tėvams priimtiną profesiją, nes šeimoje profesija paveldima iš kartos į kartą.
Būtų idealu, jeigu tėvai domėtųsi, kaip vaikui sekasi, kuo jis užsiima, kokių jam kyla abejonių ir kokios informacijos trūksta. Visada sakau ir būsimame tarptautiniame „Study the world“ forume tėvams pabrėšiu – kalbėkis su vaiku, kalbėkitės su jo draugais apie tai, kokios profesijos juos vilioja, ką apie tai mano jų tėvai ir ko trūksta, kad būtų lengviau pasirinkti, kalbėkite teigiamai vaikui girdint apie jo gabumus ir pasiekimus su savo draugais ir giminaičiais, aiškinkite apie išsilavinimo svarbą ir profesijos turėjimo reikšmę, pateikdami vaikui pažįstamų giminaičių ar kaimynų pavyzdžius.
Ir svarbiausia – jį palaikykite, pritarkite atsiradusiems pomėgiams, jei reikia, padėkite susirasti veiklą pagal pomėgius, palaikykite pastangas ir sprendimus, net kai nėra apčiuopiamų rezultatų.
– Pabaigai – į ką svarbiausia atkreipti dėmesį gryninant studijų kryptis?
– Pamatinis dalykas yra asmenybės identitetas, vaiko gebėjimai ir jo vizija – svarbu patį moksleivį skatinti analizuoti, vizualizuoti ir vertinti, tačiau negalima gesinti jo potencialo. Kai artimi žmonės jam bando primesti savo nerealizuotas svajones, jaunam žmogui tampa labai sunku girdėti save – gal aš mąstau neteisingai, gal tikrai reikia atsisakyti idėjos apie tarptautinių santykių studijas (nors tai akivaizdžiai yra socialinių mokslų sričiai prijaučianti asmenybė) ir rinktis inžinerijos krypties studijas, nes tėtis kažkada svajojo būti elektrotechniku, o gal geriau odontologija, nes odontologai uždirba daugiau?
Dirbdama su moksleiviais raginu juos būti sąžiningais su savimi ir pasirinkimų procese nuolat užduoti sau klausimą „kodėl“: kodėl man reikia studijuoti, kodėl būtent ši programa, kodėl pasirinkęs šią sritį būsiu sėkmingas ir laimingas? Užduodami tokius klausimus jie atkreipia dėmesį į savo poreikius, polinkius, aplinką ir veiklas, o tai tiesiogiai formuoja jų sprendimus.
Labai svarbu suprasti, kad mokykla ruošia studijoms, bet neruošia gyvenimui – mokykla ir yra gyvenimas, todėl svarbu iš šio etapo pasiimti viską, kas malonu, džiugina, kelia pozityvias emocijas, įgalina veikti ir skatina kūrybiškumą. Sėkmingas ir atviras požiūris mokykloje kuria grandininę reakciją į ateitį – į universitetą jaunuolis taip pat ateis su vizija, polėkiu ir aiškiais tikslais, ką gero nori nuveikti su savo gyvenimu.
Nemokamas tarptautinis „Study the world“ forumas vyks balandžio 1 d., šeštadienį, 10:00–16:00 val. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje. Daugiau informacijos: www.studytheworld.lt.
