Jo CV – įspūdingas. Hannu dirbo mokytoju pradinėse, vidurinėse mokyklose, pastaruosius 20 metų vienai tokių vadovavo, o šiandien jis – po pasaulį keliaujantis Suomijos ugdymo sistemos praktikomis besidalinantis ekspertas. Pasak jo, suomiško ugdymo paslaptis – dėmesys individui ir nebijojimas keistis, rašoma pranešime spaudai.
– Hannu, kaip jūs paaiškintumėte fenomenalią Suomijos švietimo sistemos sėkmę?
– Mes nebijome keistis ir nuolat tobulėti – pavyzdžiui, ugdymo programas mes atnaujiname kas 10 metų. Visuomenė nuolat tobulėja ir mokyklos taip pat turi tą daryti. Kai turime naują mokymo planą, ne vieneri metai praeina, kol visi jam pasiruošia. Vyksta daug diskusijų tarp mokytojų, universitetų, įvairių organizacijų atstovų – visi pateikia savo nuomonę ir galiausiai gauname gerą rezultatą, kuris vadinamas suomišku švietimu.
Beveik 40 metų dirbu švietimo srityje ir mėgstu pasakoti apie Suomijos pavyzdį. Esu buvęs Latvijoje ir Estijoje, tačiau Lietuvoje aš – pirmą kartą. Švietimo sistemos yra skirtingos, po apsilankymo konferenciją rengusioje mokykloje buvau nustebęs lietuviška, iš gerosios pusės. Nuostabu, kad Lietuvoje mokytojai mąsto toli į ateitį ir sieja save su ta pačia mokykla. Aš daugelio jaunų, karjeras neseniai pradėjusių mokytojų klausiau – kiek jūs ketinate šioje vietoje pasilikti? Visi man atsakė esą patenkinti darbu mokykloje ir norintys dirbti čia pat kiek įmanoma ilgiau.
Lietuvoje mane stebina tai, kad daugiausia į edukologijos studijas stoja merginos. Suomijoje tai puiki studijų sritis, kurią renkasi abiejų lyčių atstovai ir gavę diplomą jie nebūtinai dirba mokyklose – gavus tokį platų išsilavinimą, darbo galimybių spektras didelis.
Kita Suomijos fenomeno priežastis – kiekvieną vaiką mes matome kaip unikalų individą ir stengiamės jam padėti nuo pat pradžių – ugdyti jo individualius gebėjimus ir mokyti dirbti komandoje. Leidžiame klysti ir mokytis iš nesėkmių. Mūsų darbas – padidinti jo pasitikėjimą, pasitenkinimą savimi. Taip pat svarbu suvokti, jog negyveni vienas, todėl Suomijoje skiriamas didelis dėmesys grupinėms veikloms.
– Kokios naujausios ugdymo tendencijos formuojasi Suomijoje? Kokį vaidmenį šiuo klausimu turi Suomijoje populiarėjantis reiškinių tyrinėjimo metodas (angl. Phenomenon based learning)?
– Reiškinių tyrinėjimas – vienas naujausių taikomų metodų. Įdomu, kad, kol Suomijoje jis tik pastaraisiais metais „įleidžia šaknis“, o jo pavyzdžių jau turite savo šalyje. Paprastai tariant, tai yra būdas mokytis, geriausiai suprantamas per konkrečius pavyzdžius, tarkime, vandenį. Mokytojai gali apie patirtinį mokymą papasakoti labai daug, tačiau moksleiviams būtina suteikti laisvę rasti atsakymus patiems. Jie turi atsakyti į įvairius klausimus – ką vanduo jiems reiškia, ką mes apie jį galvojame, kokia jo nauda, kaip jis atsiranda ir taip toliau. Tokiu būdu formuojamas visuminis vaiko požiūris į pasaulį, stiprinama motyvacija, o mokymais per patirtį lavina ateities žmogui svarbiąsias kompetencijas: kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir komandinį darbą.
Toks mąstymas vyksta grupėse – vaikai kalbasi ir užsirašo pastebėjimus. Mūsų tikslas – pamačius bendrą paveikslą, nukreipti vaikus į smulkesnes sritis, pavyzdžiui, vandens savybes prie neigiamos temperatūros. Jis tampa ledu – kokias problemas tai sukelia, kaip jas galima spręsti? Kelis kartus išdiskutavę problematiką, moksleiviai pereina prie kitos projekto dalies – prezentacijos – ir tuomet rodo savo atradimus kitiems.
Suomijoje numatyta, kad per mokslo metus turi vykti mažiausiai du reiškinių tyrinėjimo projektai, tačiau jų trukmė nėra reglamentuota. Mano dukra dirba pradinėje mokykloje ir ji vienam reiškinių tyrinėjimo projektui skiria 8 savaites. Kiekvieną savaitę – po 6 valandas. Ir taip jau nuo pradinės mokyklos.
Svarbu ir tai, kad ne visiems vaikams sekasi vienodai gerai. Kiekvienoje klasėje matome kelis žmonės, kurie supranta ne viską. Nereikia jų atskirti – tiems žmonėms būtina skirti daugiau laiko, padėti suprasti ir integruoti.
– Ar reikia tėvams dalyvauti vaikų ugdymo procese?
– Be abejonės. Tėvai nežino ir kartais net nesupranta, ką mokosi jų vaikai – jie žino tik tai, kad vaikai yra mokykloje. Todėl tėvus įtraukti į projektus būtina – tokiu būdų tėvai gali turėti daugiau žinių apie tai, ką vaikas mokosi, geriau įsitraukti į ugdymo procesus bei stiprinti tarpusavio bendravimą.
Suomiškos mokyklos išskirtinumas – ji nesibaigia ties tvora, ji padeda vaikams už teritorijos ribų. Tai labai plati ir sudėtinga sistema. Mokykla negali išspręsti visų vaiko problemų, tačiau mes dirbame kartu su šeimomis – siūlome socialinių darbuotojų konsultacijas, kartais įtraukiame ir šeimai svarbių bendruomenių atstovus.
– Ar tiesa, kad Suomijoje nėra jokių standartizuotų testų? Jei taip, tai kaip įvertinami mokinių pasiekimai ir švietimo sistemos efektyvumas?
– Kiekviename naujame ugdymo programoje būna numatyti visų dalykų standartai, kuriuos mokinys turi pasiekti. Mokytojai žino, kokio lygio žinias mokinys turi turėti pabaigęs kiekvieną klasę. Tai yra visose mokyklose – nuo pradinės iki gimnazijos. Taikant skirtingas priemones vaikai yra vertinami nuo pat mažumės, tačiau pirmieji standartizuoti vertinimai už padarytus darbus išskiriami tik septintos klasės pabaigoje.
Mes neturime jokių baigiamųjų egzaminų, bet mokiniai atlieka specialų nacionalinį testą ir kelis standartizuotus testus.
– O koks, jūsų nuomone, turi būti mokyklos santykis su technologijomis?
– Šiuo metu mes kreipiame daug dėmesio į mokytojų edukaciją – norime, kad jie naudotųsi technologijomis, tačiau vyresniems prie naujovių priprasti sunku.
Suomijoje technologijos yra giliai integruotos į mokymąsi, vaikams patinka daug dalykų atlikti naudojantis kompiuteriu. Daugelis mėgsta elektronines knygas, tačiau netrūksta ir tokių, kurie prioritetą teikia popierinėms.
Technologijos atveria daug galimybių, tačiau atsineša ir grėsmių. Mes susiduriame su problema, kad kai kurios taisyklės neveikia – vaikai vis tiek naudoja telefonus pamokų metu, tad mokytojai turi teisę juos visus surinkti ir grąžinti tik po pamokos.
Aš manau, kad ateityje technologijos užims vis svarbesnę vietą edukacijoje – net ir vaikų darželyje jos bus naudojamos labai aktyviai. Vis tik aš senamadiškas ir manau, kad kompiuteriai pamažu tampa mūsų bosais.
– Kokia, jūsų manymu, yra Suomijos ugdymo sistemos vertybė, kurią perimti kitų šalių mokykloms būtų naudingiausia?
– Tai lygybė ir nešališkumas. Aš manau, kad labai svarbu yra remti kiekvieną vaiką nepaisant jo gebėjimų. Mes turime vos 5 milijonus gyventojų, tad švietimas yra kritiškai svarbus – mūsų Parlamentas pastaruoju metu apkarpė daug išlaidų, tačiau švietimas yra prioritetas ir jo lygis išliks toks pat.
