Dviejų mergaičių, kurioms tuoj sukaks 8 ir 10 metų, mama, ir pati dirbanti mokytoja, sutiko papasakoti apie Švedijos mokyklų kasdienybę ir kuo jos skiriasi nuo lietuviškųjų. Moteris jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena Švedijoje ir sako, kad nors jos dukters amžiaus vaikai Lietuvoje, ko gero, pirmauja žiniomis, jos dukros turi geresnes sąlygas iš emocinės pusės: „Jos mokosi be streso, be baimės, turi puikius santykius su mokytojais ir gerai jaučiasi mokykloje. Žinios ateis, jei jos norės, juk galima ir pačiam skaityti, domėtis, lankyti kursus. Bet gera savijauta, sveika savivertė, jausmas, kad esi svarbus, yra esminiai asmenybės vystymosi raidoje“, – tvirtina moteris.
Lietuvė pasakoja apie bendrąją mokymosi tvarką: „Dažniausiai vaikai darželį lankyti pradeda nuo vienerių metų ir kelių mėnesių. Tų metų rudenį, kai vaikams sukanka šešeri, jie pradeda lankyti parengiamąją klasę. Po jos – pirmoji klasė ir taip toliau. Paskutiniais darželio lankymo metais, kai vaikams sukanka šešeri, tėvai gauna laišką iš savivaldybės, kuriame aprašytas procesas: paskirta data, nuo kada iki kada galima prisijungti prie savivaldybės puslapio, ir pasirinkti 3 šios savivaldybės mokyklas. Po kiek laiko gaunamas atsakymas, kurioje iš pasirinktų mokyklų vaikas gavo vietą. Jei vietų nėra nė vienoje pasirinktoje mokykloje, savivaldybė privalo vaikui rasti vietą kurioje nors kitoje valstybinėje mokykloje savivaldybės ribose. Privačios mokyklos dažnai turi savo eilę ir paraišką vietai galima užpildyti bet kada, pavyzdžiui, vaikeliui ką tik gimus.“
Moteris sako, kad jų šeima pasirinko privačią mokyklą, esančią arti namų. Ji pasakoja, kad prieš pasirenkant, mokykloje apsilankė – buvo smalsu apžiūrėti patalpas, klases, sutikti mokytojas, užduoti klausimų. Tada jai į akis labiausiai krito batų zona, kuri tęsėsi gal du metrus nuo lauko durų. Mokykloje vaikai vaikšto su šlepetėmis ar tiesiog su kojinėmis, taigi, apsilankius per atvirų durų dienas, jai taip pat teko nusiauti. „Nenoromis prisiminiau savo laikus – rudenį tekdavo šlapiais batais mokykloje sėdėti visą dieną“, – šypsosi moteris.
Ji sako, kad mokyklos pasirinkimą dar lėmė tai, kad ji – maža, mokosi apie 300 mokinių, taigi, mokiniai ir mokytojai vieni kitus pažįsta, glaudžiai bendrauja. Moteriai taip pat buvo svarbu, kad ekonominių resursų paskirstymas nepriklauso nuo savivaldybės: „Pavyzdžiui, mokiniai pateikė pasiūlymus ir norus atnaujinti mokyklos kiemą, įsigyti daugiau inventoriaus lauko žaidimams, aparatą gazuotam vandeniui gaminti. Per metus jų norai buvo išpildyti“, – pasakoja Švedijoje gyvenanti lietuvė. Anot jos, valstybinėse mokyklose biudžetas labiau ribotas ir griežčiau paskirstytas.
Tačiau mokslas, kaip pasakoja lietuvė, Švedijoje yra nemokamas, nesvarbu, vaikas eina į privačią mokyklą ar darželį, ar į valstybinę. „Mokama tik už užklasinę ir priešpamokinę veiklas. Mokestis, nepriklausomai, kokią mokyklą pasirinkote, yra vienodas – tai kažkoks procentas nuo jūsų atlyginimo. Yra ir lubos – maksimalus mokestis, tad nereikės mokėti daug, net jei uždirbate labai gerai. Mokestis mažėja, jei šeimoje yra daugiau nei vienas vaikas. Pavyzdžiui, jei šeimoje vienas vaikas – mokėsite 2 proc. nuo pajamų, o maksimalus mokestis bus 1097 Švedijos kronų (apie 97 eur). Susilaukus antro vaiko už jį mokėsite procentą nuo šeimos pajamų, o maksimalus mokestis bus 548 Švedijos kronų (apie 48 eur). Šeima, turinti 4 ir daugiau vaikų, už užklasinę ir priešpamokinę veiklą nieko nemoka“, – aiškina dviejų mergaičių mama.
Ji priduria, kad nemokamai suteikiamos rašymo priemonės, pratybos, sąsiuviniai, darbams reikalingos priemonės. „Mano dukros gavo net kuprines. Tad mokslo metų pradžioje perkame šlepetes, sportinę aprangą, avalynę, guminius batus bei lietaus aprangą. Dukros išsirenka gertuvę ir priešpiečių dėžutę. Tai visos mūsų išlaidos“, – pasakoja ji.
Pasirodo, nemokamas yra ir maistas. Atėjus į priešpamokinę veiklą, vaikui pasiūlomi pusryčiai. Pietūs veikia švediško stalo principu – vaikai renkasi ir įsideda, kiek ir ko nori. Esant skirtingiems mitybos įpročiams dėl religijos, turint alergijų ar ligų, siūlomas specialus maistas. Moteris dalijasi, kad praėjusiais metais viena iš jos dukrų patyrė sunkumų dėl valgymo: „Ji turėjo daug klausimų ir norėjo žinoti visas valgomų patiekalų sudėtines dalis. Tai privedė iki panikos, fobijos ir nevalgymo. Gavus gydytojo pažymą, mokyklos virėjai gamindavo jai paprastesnį patiekalo variantą ir įdėdavo į dėžutę su dukros vardu. Kurį laiką ji valgė specialų maistą. Keletą mėnesių savaitės pabaigoje dukra, kartu su mokytoja, susėdusios surašydavo pageidautinų patiekalų meniu kitai savaitei ir nunešdavo virėjams. Tai labai padėjo įveikti baimes ir vėl pradėti ragauti įprastą maistą.“
Einant į išvykas, muziejus, vaikai gauna dėžutes, į kurias valgykloje įsideda maisto, ir pasiima su savimi. Tačiau į mokyklą taip pat galima pasiimti ir namuose suruoštą priešpiečių dėžutę. Moteris pasakoja, kad mokslo metų pradžioje gavo laišką iš mokyklos, kuriame buvo surašytos rekomendacijos ir taisyklės tėvams: riešutai ir viskas, kas su jais, draudžiami dėl alerginių reakcijų, saldumynai taip pat draudžiami, rekomenduojami ryžių ar kukurūzų trapučiai, sumuštiniai, vaisiai. „Mano dukros dažniausiai prašo poros kukurūzų trapučių, indelio jogurto, džiovintų vaisių batonėlio. Tai jos suvalgo pirmųjų pamokų metu. Klasių švenčių metu galima neštis viską – taigi, vaikai nešasi ir saldėsių, ir traškučių.“
Paklausta apie socialinius skirtumus, moteris sako savo dukrų mokykloje jų nepastebinti: „Viską suteikia mokykla, taigi niekas neatsineša pieštukinių už 100 eurų, nevalgo prašmatnių pietų. Išvykas į muziejus apmoka mokykla, tad ir šioje srityje nesijaučia, kad kažkam kišenė neleidžia dalyvauti. Vyresnėse klasėse, kai vaikų norai didesni ir norima išvykti į kitą miestą, atrakcionų parką, visa klasė metus ar dvejus kartu renka pinigus. Padaromos sutartys su įvairiomis firmomis ir vaikai pardavinėja sausainius, gėles, kojines, saldainius. Dalis nuo gautos sumos eina į bendrą klasės kasą. Pastaruosius dešimt metų namo tempiau kolegių vaikų pardavinėjamus sausainius bei saldainius. Poros draugių dukros pardavinėjo įdomesnius dalykus: prieskonius, namų spa priemones, kalėdines dekoracijas iš gyvų gėlių. Gruodį organizuojama kalėdinė mugė, vaikai kepa sausainius, gamina saldainius, įvairius dirbinius, iš namų atsineša nenaudojamų žaislų, knygų. Kiekviena klasė turi savo stalą, nukrautą prekėmis. Praėjusių metų gruodį kalėdinės mugės metu gauti pinigai buvo paaukoti Ukrainai, vaikams.“
Tiesa, moteris sako, kad visa Švedija nėra kaip liniuote pamatuota, ir socialinių skirtumų šalyje pamatyti galima: „Draugės dukra, kuriai šešiolika, mokosi gana prestižinėje gimnazijoje, kurioje dauguma – švedai, dalis jų tikrai pasiturintys. Tai matosi ir iš jų elgesio, kalbos, laisvalaikio užsiėmimų, ir iš drabužių bei telefonų.“
Moteris pasakoja, kad po devintos klasės ateina laikas rinktis kokios nors pakraipos gimnaziją. Yra populiarių pakraipų gimnazijų, kaip teisės arba ekonomikos. Ji sako, kad į tokias mokymo įstaigas įstoti reikia gerų pažymių ir jos automatiškai tampa prestižinėmis. Be to, sako ji, Stokholme yra keletas rajonų, kuriuose gyvena labai pasiturintys ar garsūs žmonės, daug didesnis procentas etninių švedų. Tai gali sukurti psichologinį įvaizdį, kad mokyklos tuose rajonuose yra ypatingos. Tačiau kraštutinio pasiskirstymo nėra. Lietuvė taip pat dirbanti mokymosi įstaigoje: „Prieš keletą metų pas mus apsilankė narkotikų policija civiliais rūbais. Paprašė raktų nuo mūsų įstaigos ir dvi savaites naktimis stebėjo priešais esančios kitos mokyklos kiemą, kur galimai vyko narkotikų platinimas. Tad ir Švedijos mokyklose yra visko, nėra absoliutaus idealumo.“
Paprašyta papasakoti apie bendravimą su mokytojais lietuvė sako, kad jis yra nuostabus: „Visi vieni kitus vadina vardais, tiek vaikai mokytojus, tiek tėvai mokytojus, tiek mokytojai tėvus. Jaučiama jauki šeimyninė atmosfera. Mokytojas – vyresnis draugas, kurio privalu klausyti, bet galima ir pajuokauti, papasakoti paslaptį. Kiekvieną penktadienį gaunu elektroninį laišką iš abiejų dukrų mokytojų su išsamiu aprašymu, ką klasė nuveikė per savaitę, ką svarbu žinoti ar prisiminti artėjant kitai savaitei. Turime abiejų dukrų mokytojų el. pašto adresus, iškilus klausimams taip ir bendraujame. Kartą per pusmetį turime pokalbius su dukrų mokytojomis. Pokalbių metu pirmiausia diskutuojame apie mergaičių kaip asmenybių pasiekimus, savijautą mokykloje, ko jos norėtų išmokti, kas jas domina. Man buvo įdomu, kad abiejų dukrų pokalbių metu ir jos pačios buvo kartu bei galėjo išreikšti savo nuomonę ir mintis.“
Ji pasakoja, kad mokykloje yra ir specialusis pedagogas, padedantis mokytojams sudėtingesniais klausimais. Pavyzdžiui, kaip pritaikyti mokymą vaikui, turinčiam ADHD spektro sutrikimų. Taip pat mokykloje yra ir kuratorius, į kurį vaikai gali kreiptis, kai turi problemų tiek mokykloje, tiek ir namuose. Dėl probleminio mokinio elgesio, psichologinių problemų, mokytojai gali kreiptis į mokykloje esančią mokinių sveikatos komandą. Jai nusprendus, kad vaikui reikia pagalbos, gaunamas siuntimas į įstaigą, užsiimančią vaikų ir jaunimo psichine sveikata.
Moteris sako, kad jos dukrų mokykloje psichologinės problemos sprendžiamos atsakingai. Praėjusiais metais viena jos dukrų rytais itin nenorėdavo peržengti mokyklos slenksčio. Problemos surasti nepavyko – jai patiko ir mokytojai ir draugų turėjo, ir patyčių nepatyrė. Kad šiai būtų lengviau pradėti dieną, kiekvieną dieną prie įėjimo viduje jos laukdavo mokytoja: „Bent mūsų mokykloje narkotikų vartojimo, muštynių ar didelių patyčių nepastebėjau. Tikiuosi, vyresnėse klasėse to išvengsime. Žinoma, kažkokie vaikų rateliai egzistuoja – turbūt visi turi keletą geresnių draugų, su kuriais bendrauja labiau nei su likusia klase. Bet didžiausia patyčia ar pokštas buvo, kai bendraklasis į dukros žieminius batus pripylė vandens.“
Paklausta, ar dukrų klasėse pasitaiko užsieniečių vaikų ir kaip jie prisitaiko, moteris sako, kad mokykloje dalis vaikų gimę Švedijoje, bet turi kitataučius tėvus. „Kadangi vaikai jau gimė čia, lankė čionykštį darželį, nepastebiu problemų įsiliejant į bendruomenę. Atvykėlius iš Rytų Europos labiausiai stebina, kad mūsų mokykloje (iki ketvirtos klasės) nėra namų darbų. Viskas atliekama mokykloje. Retkarčiais dukros parsineša kokią knygą namo ir turi perskaityti keletą puslapių. Bet namie mes net vadovėlių neturime. Jei retkarčiais namuose reikia išspręsti uždavinį ir rašyti pratybose, mokytojai atspausdina užduotis vaikams. Iš pradžių tai ir buvo sunkiausia priimti. Norėjosi žinoti, ką būtent kiekvieną dieną mokosi vaikai, norėjosi namų darbų. Teko priimti, kad mokymosi sistema yra tokia, ir ji išpildo visus švietimo ministerijos keliamus reikalavimus. Valstybinių testų metu vaikai susitvarko puikiai. Galbūt mumyse įsišaknijusi vaikystės trauma, kai reikdavo keletą valandų praleisti prie namų darbų“, – pasikeitusiu požiūriu džiaugiasi moteris.
Paklausta, kaip atrodo mokslų dienos, moteris pristato dukrų mokyklose esančią dienotvarkę: „Mokykla atidaroma 6:30. Yra vaikų, kurių tėvai darbą pradeda anksti, taigi jie atvedami į priešpamokinę veiklą, kuri tęsiasi iki 8:30. Tada prasideda pamokos. Vos keletą minučių pavėlavus į pirmą pamoką – ji neužskaitoma ir tėvams automatiškai išsiunčiama žinutė, kad vaikas pamokoje nedalyvavo. Esu ir aš tokią gavusi – dukra į mokyklą atėjo laiku, bet užtruko koridoriuje. Vaikai susirenka, mokytoja pristato, ką tą dieną klasė veiks. 10:30–10:50 – pietūs, bet ne visoms klasėms kartu, kad nebūtų susigrūdimo valgykloje. 10:50–12:00 – pertrauka, kurios metu visiems nuo parengiamosios iki trečios klasės imtinai privaloma išeiti į lauką. Ten vaikų laukia laisvalaikio pedagogai. Viena iš mano dukrų mėgsta žaisti lauke, kita – ne. Šiai leidžiama pusę ilgosios pertrauktos likti viduje, bet antrą pusę privalo praleisti lauke.
12:00–14:00 – pamokos, jų ilgis varijuoja. Vieną dieną švedų kalbai skiriama valanda, kitą – 50 minučių. Fiziniam lavinimui – valanda ir 20 minučių, į šį laiką įeina aprangos pakeitimas, dušas. Penktadieniais paskutinė pamoka vadinasi „mokinio pasirinkimas“. Viena dukra dažniausiai renkasi darbus – namo parsinešė pačios siūtą medžiaginį krepšelį, plaukų aksesuarų. Apie 14:00 vaikams patiekiami užkandžiai – sumuštiniai, jogurtas. Po to jau – užklasinė veikla. Mokykla užsidaro 17:30. Mano pateiktas aprašymas praktikuojamas iki trečios klasės imtinai. Vyresnių klasių mokinių diena ilgesnė, daugiau pamokų.“
Paklausta apie skirtumus su lietuviškomis mokyklomis lietuvė sako labai vertinanti žinias, erudiciją, bet esanti prieš žinių grūdimą į mokinių galvas, neruošiant jų gyvenimui. Taip pat – prieš baimę mokytojui, stresą, dialogo tarp mokyklos ir namų darbų trūkumą. Ji teigia iš spaudos susidariusi įspūdį, kad kai kas iš šių dalykų vis dar gyvuoja lietuviškose mokyklose. Tarp skirtumų ji pamini dar vieną, kuris yra Švedijos mokyklų naudai, – tai mokytojų skaičius klasėje: „Vienos dukros klasėje yra 29 mokiniai ir 3 pedagogai, kitos – 20 mokinių ir 2 pedagogai.“
