Tam tikrų taisyklių reikia laikytis jau mokiniams mokyklose. Apie Singapūro mokyklas sutiko papasakoti dviejų dukrų, neseniai tapusių pilnametėmis, mama. Ji su šeima ten gyvena jau ketverius su puse metų, tačiau dukros per gyvenimą spėjo pamatyti ir patirti įvairiausių mokymosi modelių.

„Mergaitės gimė ir mokyklą lankyti pradėjo Lietuvoje. Po to sekė gyvenimas Vokietijoje, Hamburge, bet kadangi planavome emigruoti į Kanadą, jų leisti į vokišką mokyklą nenorėjome. Tarptautinei mokyklai pinigų tuo metu neturėjome, tad pradėjome mokymą namuose (homeschooling)“, – apie gyvenimą iki Singapūro pasakoja lietuvė.

„Kanadoje mergaitės iš karto pradėjo lankyti privačią krikščioniškąją mokyklą, kuri labai pasiteisino iki 6 klasės. Kanadiečiai labai patriotiški, vaikai kasdien giedodavo himną, buvo disciplina, dėmesys, mažos klasės. Idealios sąlygos, ypač atvykus iš kitos šalies ir dar laisvai nekalbant angliškai. Kanadoje pagrindinė mokykla moko iki aštuntos klasės, taigi, vyresnėlė vėliau nuėjo į valstybinę mokyklą, o jaunėlė paprašė vėl būti mokoma namuose – jai tai labai patiko.“

Moteris sako, kad atsiradus galimybei išvykti į Singapūrą, nebuvo kitos išeities, kaip tik vėl pasirinkti namų mokymą: „Į vietines mokyklas mergaičių leisti nesiruošiau – vietų užsieniečiams gauti sunku. Be to, nenorėjom, kad mergaitėms griežta mokykla pakirptų sparnus. O tarptautinės mokyklos vyresnėse klasėse mums ir vėl buvo per brangios.“ Tačiau, kaip pasakoja moteris, viską pakeitė gauta stipendija: „Dukra, vos įpusėjus pirmajam mėnesiui, ėmė ieškoti stipendijų. Kadangi vyresnėlės pažymiai iš kanadietiškos mokyklos buvo geri, dvi mokyklos jai jas pasiūlė. Taip po metų ji pradėjo lankyti ir baigė pasirinktą mokyklą ir dabar studijuoja Toronto universitete.“

Moteris sako, kad jaunesnioji dukra jau irgi buvo pavargusi mokytis namuose, taigi, pradėjo ruoštis stipendijai, ir ją jai suteikė ta pati mokykla, tik, pasikeitus savininkams, kitu pavadinimu. „Abi stipendijos siekė 75 proc. visos mokslo mokesčio sumos, todėl dabar jau išgalėjome mokėti ir dar kelionėms užteko“, – šypsosi dviejų mergaičių mama.

Paklausta, kiek kainavo mokslai, ji sako, kad metai mokslų žmogui tokioje mokykloje atsieina 44 tūkst. Singapūro dolerių (šiek tiek daugiau nei 30 tūkst. eurų), tačiau dėl stipendijų šeima tiek sumokėjo už visus ketverius metus: „Negaila nė vieno cento“, – pasidžiaugia ji. Moteris taip pat pasidžiaugia, kad jaunėlei taip pat pavyko įstoti į Toronto universitetą.

Singapūras

Paprašyta papasakoti apie visą mokslų sistemą Singapūre, moteris sako, kad tarptautinių mokyklų šiame mieste-valstybėje yra daugiau nei 60, tad išsirinkti – nelengva: „Tą žinau ir iš draugų patirties. Su mažaisiais dažnai paprasčiau – svarbu, kad būtų arčiau namų, renkiesi, tradicinio ugdymo mokykla ar ne, renkiesi pagal kalbas, galimas užklasines veiklas ir kainą.

Sunkiau su vyresniaisiais – prisideda programa, vardas, prestižas. Pavyzdžiui, per universitetų mugę atvažiavę vieno iš lyderiaujančių universitetų atstovai atvirai mūsų mokyklos abiturientams pareiškė, kad net jei gaus maksimalų balų skaičių, gali nesitikėti patekti į jų universitetą.

Mokykla jauna, jai trūksta vardo, svorio. Britiškoji „Dulwich“, amerikeitiškos „SAS“, „UWC“ turi geriausią reputaciją. Amerikiečiai daugiausia vaikus leidžia į savas mokyklas: „SAS“, „Stamford American“ ir „XCL American Academy“. Šios mokyklos siūlo programą, pagal kurią dirbama JAV. Amerikiečiai net ir mažiukus vaikus sodina į mokyklinį autobusą, nes mokykla yra salos šiaurinėje dalyje, ir leidžia į SAS. Taip pat yra australiška mokykla, kurios mokslo metai prasideda sausį-vasarį, vokiška, kur mokoma ir vokiečių, ir anglų kalbomis, daug nebrangių indiškų mokyklų, kinų tarptautinė mokykla, japonų tarptautinė, taip pat kanadietiska, iš kurios likęs tik pavadinimas, nes ją nupirkę kinai.

Moteris juokėsi prisimindama savo draugų istoriją: „Draugai kanadiečiai leido savo vaikus į kanadietišką mokyklą, į dvikalbę programą, ir džiaugėsi, kaip faina, mokykla moko baltuosius mandarinų kalbos. Bet kai per kultūros dienas į eiseną su savo tautiniais drabužiais susirinko visa mokykla, pasidarė aišku, kad mokykla anglų kalbos moko ne baltuosius, o kinų vaikus. Daugumoje tarptautinių mokyklų maždaug apie pusę mokinių sudaro kinai.“

Moteris taip pat pasidalina įdomiu faktu: pasirodo, patiems singapūriečiams tarptautinėse mokyklose mokytis negalima. Išimtys taikomos, jei vaikas turi specifinių mokymosi sunkumų arba yra grįžęs iš užsienio, kur lankė tarptautinę mokyklą, ir pan. Mokslams tarptautinėje mokykloje reikia gauti leidimą iš švietimo ministerijos. „Beje, singapūriečių visuomenė dar labiau pasiskirsčiusi į statusus pagal vaiko mokyklą. Ten faktas, kokią mokyklą baigei, yra itin svarbus“, – pasakoja ji.

Lietuvė sako prieš išsirenkant mokyklą joje nesilankiusi, tačiau vėliau nenusivylusi. „Ji buvo erdvi, naujai pastatyta, bet su charakteriu ir identitetu. Dominavo multikultūriškumas – kai nėra nė vienos dominuojančios tautybės, tai labai sužavėjo. Deja, mokykla buvo toli nuo centro, taigi, ir vėl teko gyventi savotiškuose Pašilaičiuose, kad mergaitės galėtų pamiegoti ir galėtų dviračiu per penkiolika minučių pasiekti mokyklą. Tačiau tos mokyklos mokytojai gaudavo vieną iš geriausių atlyginimų bei butpinigių, taigi, mokslo kokybė tikrai buvo nereali. Paskui situacija pasikeitė, jaunėlei gal ne taip pasisekė, tačiau lygis vis tiek liko aukštas. Be to, mokykla turi dvi specialistes, kurios padeda su stojimu į universitetus. Ir jos tokios puikios, kad galima užmerkti akis į dalykus, kurie kažkiek nepatinka.“

Moteris paaiškina klasių sistemą mokykloje Singapūre: „Dukros mokykloje yra ankstyvo mokslo programa zuikiams nuo 3 iki 6 metų (ikimokyklinė, vaikų darželio 1 lygio ir 2 lygio), tada pradinis mokslas nuo 1 iki 5 klasės, tada vidurinis mokslas nuo 6 iki 12 klasės. Vidurinis mokslas skirstomas į tarpinę mokyklą, nuo 6 iki 10 klasės. Ir tada trys variantai 11–12 klasei: arba IBDP, arba IB Carreer Program (IBCP), arba tiesiog pagrindinės mokyklos diplomas. Pamokos prasideda 8:30, visi kiekvieną rytą susitinka penkiolikai minučių ir tada išsiskirsto į klases pagal dalykus. IBDP mokiniai mokosi 6 dalykų – 3 standartiniu lygiu, 3 aukštesniuoju, plius „žinių teorija“ (Theory of Knowledge).

Paklausta apie socialinių klasių pasiskirstymą moteris patvirtina Singapūro, kaip turtuolių šalies, įvaizdį: „Kai pirmą kartą su mokyklos direktoriumi kalbėjome apie mokesčius, jis pasakė, kad mūsų mokykloje dauguma tėvų už mokslą moka patys. Todėl labai sunku išskirti – ar tėvus, mokančius po 45 tūkstančius už tris vaikus, jau galima laikyti labai turtingais, ar tai tiesiog gerai uždirbantys profesionalai. Dauguma tikriausiai yra vidurinės klasės atstovai, nors dukros turi draugių, kurios manikiūro procedūrai ramiai išleidžia du tūkstančius, kiti draugai turi jachtą ir gyvena Sentosos saloje, bute su vaizdu į jūrą, už kurio nuomą moka 20 tūkst. Singapūro dolerių per mėnesį (apie 18500 Eur). Mokykla stengiasi organizuoti susiėjimus, bet dėl pandemijos jų nebuvo daug. Šiaip nėra įprasta, kad vaikai bendrautų pagal tėvų socialinį statusą.“

Moteris juokiasi, kad neturtingi – tai tokie, kaip jie. Ir priduria, kad Singapūre vaizdas iškreiptas: „Čia vidutinis ekspato (žmogus, reziduojantis ne gimtojoje šalyje, paprastai – edukuotas specialistas, – red. past.) atlyginimas – apie 300 tūkst. Singapūro dolerių per metus (apie 209 tūkst. Eur) ir maždaug tiek reikia uždirbti, kad galėtum leisti vaikus į pasirinktą mokyklą, turėtum pagalbininkę, galėtum keliauti ir kažkiek pasiliktum santaupoms bei investicijoms. Man regis, mūsų mokykla labdara neužsiima, taigi, vaikų, kuriuos nuo mokesčių atleistų dėl jų šeimų ekonominės padėties, nėra.

Juokinga, kad viena turtinga tarptautinė mokykla paskelbė, jog skirs šimtaprocentinę stipendiją gerai besimokantiems vaikams iš nepasiturinčių šeimų. Spėkite, kur ta riba – ogi 150 tūkst. Singapūro dolerių (maždaug 104 tūkst. Eur). Gal tokių ir yra, bet atvirai kalbant, ekspatams su tokiu atlyginimu Singapūre iš tiesų sunku išgyventi. Beje, kai ekspatas praranda darbą, jis turi iš šalies išsikraustyti per 30 dienų.“

Lietuvė pasakoja, kad mokykloje yra uniformos. Sako, kad jiems, tėvams, patinka, o vaikams nelabai: „Mergaitės raitoja sijonus į viršų“, – juokiasi. Ji atskleidžia, kad batai turi būti tik juodi, kojinės – baltos arba juodos. Taip pat dvyliktokai gauna striukę-švarką (bomber) su savo vardu ant nugaros. „Yra mokyklų, kurios vienuoliktokų bei dvyliktokų prašo rengtis verslo unifoma (business professional), bet daugumoje yra tiesiog uniformos. Dažniausiai plisuoti sijonai, marškinėliai, švarkas, megztukas ir striukė. Vyresniųjų ir jaunesniųjų klasių mokinių uniforma šiek tiek skiriasi, jaunesni dar turi ir sportinę uniformą.“

Paklausta apie maistą, moteris papasakoja apie situaciją: „Yra valgykla visai mokyklai bei kavinukė 11–12 klasių mokiniams, personalui ir tėvams. Nors valgyklos maistą gamina Michelin žvaigždutę turinčio, o gal turėjusio, šefo komanda, mano mergaitės prašo namie paruoštų grūdų dubenų (grain bowl – patiekalas, kur bazę sudaro grūdai, o ant viršaus dažniausiai randamos daržovės, padažas ir pasirinkti augalinės ar gyvulinės kilmės baltymai, – red. past.). Maistas valgykloje įvairus: vakarietiškas, azijietiškas, halal, pasirinkimas nemažas, bet ilgos eilės, triukšmas, brangu ir ne visada skanu. Mokykloje dėl galimų alergijų negalima turėti riešutų. Vyresnieji turi savo poilsio erdvę su šaldytuvu ir kavos aparatu, taigi galima nusinešti savo kapsulių arba nusipirkti kavos kavinukėje už 6 Singapūro dolerius (kiek daugiau nei 4 Eur) – tai normali Singapūro kaina už baltą kavą.“

Moteris sako, kad dauguma mokytojų mokykloje gerbiami, o ir mokykla – mokytojo pusėje. Dauguma – su gerais išsilavinimais, bet, anot dviejų mergaičių mamos, pasitaiko visko. „Svarbu išeiti programą, kaip ir visur, ypač vyresnėse klasėse, bet diskusijos ir kad vaikai reikštų nuomonę, yra prioritetas“, – sako ji.

„Dukart per metus būna tėvų ir mokytojų susitikimas, kur su kiekvienu vaiko mokytoju pasikalbi 10 minučių ir aptari problemas arba pasiklausai pagyrų. Aš į ugdymo procesą nesikišu, nes ir pasitikiu, ir negaliu jam daryti įtakos. Kai buvo nesusipratimas dėl egzaminų tvarkaraščio, mes, keli tėvai, parašėme laišką koordinatoriui, bet mokykla vis tiek padarė taip, kaip jiems atrodė tinkamiau. Jie visiems atskirai paskambino, paaiškino situaciją, bet ginčytis neleido.“

Moteris sako, pirmutinį šoką dėl to, kad privačiose mokyklose tėvai neturi jokio balso, išgyvenusi dar Kanadoje: „Iš savo draugų, leidusių vaikus į Lietuvos ir Rusijos mokyklas, girdėjau, kaip tėvai šeimininkauja. Gyvenimas Kanadoje iš tiesų išmokė kitokios tvarkos.“

Paklausta apie psichologinį ir emocinį foną, narkotikus, lietuvė sako, kad mokykloje yra specialistų, padedančių vaikams. Pavyzdžiui, prasidėjus karui Ukrainoje, jos pačios dukrą, kurios tėtis – ukrainietis, kitą mergaitę ukrainietę bei rusę, psichologai pasikvietė paklausti, kaip jos jaučiasi.

„Apie narkotikus nieko negirdėjau, bet veipinimo, kuris Singapūre nelegalus, būna. Pasitaiko ir dėl to iš mokyklos išmestų vaikų. Patyčių bent jau atvirų nėra, o išsiskirstymų į ratelius būna. Bet tie rateliai tokie gyvi, vis kintantys“, – pasakojo ji.

Moteris priduria, kad egzistuoja bausmių sistema – anot jos, Kanadoje sistema buvo griežta, tačiau bausmių nebuvo, o Singapūre – kitaip: „Vaikinas po pietų grįžo išgėręs, taigi, prarado stipendiją bei kelioms dienoms buvo suspenduotas. Už elektroninių cigarečių rūkymą gali būti arba suspenduojamas, arba išmetamas.“

Paprašyta susumuoti išlaidas, dviejų mergaičių mama skaičiuoja išlaidas vienam vaikui: „Su stipendija mokykla atsieina apie 11 tūkst. Singapūro dolerių (apie 7600 Eur), uniforma dviem metams kainuoja apie 500 Singapūro dolerių (apie 350 Eur), kompiuterį duoda mokykla, tačiau turėjome sumokėti apie 840 Singapūro dolerių už baigiamuosius egzaminus (apie 580 Eur). Vadovėlius duoda mokykla. Maistas pietums su skanėstais kainuoja iki 10 Singapūro dolerių (apie 7 Eur). Korepetitorių praktiškai nereikia, bet esame keletą kartų samdę, tai mokėjome po 70 ir 100 Singapūro dolerių per valandą (apie 49 ir 70 Eur) už valandą.“

Lietuvė sako, kad Singapūre pritapti nebuvo sunku – daugiau pastangų kainavo įsiliejimas į kanadietišką visuomenę. „Kaip tik prieš emigraciją perskaičiau Andriaus Užkalnio knygą apie Angliją ir prisiekiau sau, kad nebūsiu kaip tie lietuviai, kuriems Jungtinėje Karalystėje viskas nesąmonė. Ir išties, prieš stebėdamasi, užduodavau sau klausimą, kodėl čia tas ar tas taip, o ne kitaip. Panašiai elgėsi bei reagavo ir kiti šeimos nariai, ir ilgainiui viskas susidėliojo.

Taip ir su mokyklomis. Abiejų mergaičių klasėse buvo po mokinį su Rytų Europos šaknimis, bet gimusių jau Kanadoje, tai iš pradžių jie labai padėjo. Vaikai iš Rytų Europos išsiskiria, bet tėvai ir stengiasi, kad vaikai išsiskirtų. Singapūre vyresnėlė irgi iškart susidraugavo su ukrainiete bendraklase. Mums Kanadoje žmonių atsipūtimas padarė įspūdį. O Singapūre tarsi grįžom į ambicingąją Rytų Europą.“

Paklausta apie skirtumus, moteris sako, kad šypseną jai kelia Lietuvos mokytojų reikalavimas rišti mergaitėms ilgus plaukus, kad akys negestų: „Tuo metu Kanadoje tas niekam nerūpėjo. Lietuvoje daug kalimo, užsienio mokyklose žymiai mažiau. Viešai neskelbiami pažymiai, o konfidencialiai įteikiami vokuose. Dabar viskas jau internete. Daug Rytų europiečių skundžiasi, kad tarptautinėse mokyklose iki 9 klasės vaikai žaidžia, dažnam gaila mokėti tokias sumas už tai. Man vieną didžiausių nuostabų sukėlė literatūros pamokos. Buvau pratusi prie knygų sąrašo vasarai, o per pamokas buvo nagrinėjamos tik ištraukos. Bet Kanadoje jo nebuvo, čia viena. Antra – jie per metus išanalizuodavo vos 2–4 kūrinius, bet nuo pirmo žodžio iki paskutinio skyrybos ženklo. Pradžioje antakiai kilnojosi, bet paskui negalėjau atsigėrėti procesu ir rezultatais.

Ir Singapūre taip: IB literatūros aukštesnio lygio kurse jie per dvejus metus išnagrinėja apie 15 knygų. Mokytojas turi gaires, bet knygas mokinys pasirenka pats. Ima skirtingas, nepatogias temas: ir „Dolls House“, ir „Handmade's Tale“, ir „The Bluest Eye“, „Persepolis“. Tas pat ir Kanadoje buvo – jau šeštokai skaitė „The Breadwinner“. Labai skatinamas viešasis kalbėjimas, vyresniems vyksta viešojo kalbėjimo konkursai.

Mano sesė po penkiolikos metų Jungtinėje Karalystėje prieš pusantrų metų grįžo į Lietuvą. Kadangi vaikams nebuvo lengva adaptuotis, aš su jais mokausi per Zoom, ypač su dukterėčia. Ir va vakar taip supykau ant lietuviškos sistemos ir mokytojų. Negana to, kad matematiką mokosi iš 2015 metų vadovėlių, tai testuoja tik tam, kad pastresuotų vaikus. Kaip galima mokyti iš vadovėlių, o kontroliniams sodinti prie kompiuterių spręsti užduotis iš „Edukos“, ypač jeigu neduodi nė karto pasitreniruoti? Dukra net 12 klasėje turi bazines užduotis, kurių svoris vos 20 proc. pažymio. O čia – šeštokus iškart įmeta į ežerą, kabaluokis, užuot išmokius gražiai plaukti.“

Dviejų mergaičių mama sako nesigaili emigravusi, nors finansiškai stipriausiai jautėsi būtent Lietuvoje. Vienas svarbiausių to faktorių – kad dukros mokėsi užsienyje: „Nelengva būti „trečiosios kultūros vaiku“, bet privalumų yra daugiau nei minusų. O dėl mokyklų – ypač. Tikiu, kad dabar ir Lietuvoje yra nuostabių mokyklų, bet ir mūsų su vyru laikais, ir prieš penkiolika metų, visgi dar buvo per daug sovietinio palikimo, nepaisant to, kad mergaičių mokytojos buvo puikios.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt