Pasimesti lengva
Pats paprasčiausias, bet ne geriausias variantas, pasak A.Landsbergienės, susirūpinti mokykla yra rugpjūtį. „Bet jei koks suomis ar švedas gali ramiai laukti to rugpjūčio, nes žino, kad mokykla, priskirta pagal rajoną, bus pakankamai gerai, Lietuvoje reikia investuoti šiek tiek daugiau. Kita vertus, net ir tie patys skandinavai vis dažniau pradeda galvoti apie mokyklą iš anksto dėl labai paprastos priežasties. Praėjusio amžiaus pradžioje startavo modernios pedagogikos idėjos, atsirado tokie reiškiniai, kaip Montesori ugdymo sistema, Štainerio – Valdorfo mokykla, įvairios demokratinės mokyklos idėjos. Šie judėjimai įgavo pagreitį. Per pastaruosius 20 metų yra pastebimas neįtikėtinas alternatyvių mokyklų augimas ir bumas. Ir šiandien yra labiausiai kalbama apie tai, kad šiose mokyklose labai trūksta mokytojų“, – sakė ugdymo specialistė.
Jei tėvai nori rasti mokyklą, kuri labiau atlieps šeimos poreikius, jos reikia pradėti ieškoti anksčiau. „Šiais laikais visi yra pakankamai protingi, žino frazes, kurias reikia sakyti. Atvirai galiu pasakyti, kad nepavydžiu šiandieniams tėvams, nes kiekvienoje įstaigoje jie išgirs, kad jų vaikams bus ir individualus ugdymas, bus darbas projektais, charakterio ugdymas, mokytojai atsižvelgs į vaiką ir stengsis maksimaliai personalizuoti programą... Aš išsianalizavau Lietuvos mokyklų tinklalapius ir negalėjau patikėti, kokie visi yra identiški. Todėl tam, kad pajustum, kas tikrai tą daro, o kas tik kalba apie tai, neužtenka kartą apsilankyti toje mokykloje. Tad didžiausias iššūkis ir yra, kaip nepasimesti gausiame informacijos sraute ir atrasti kažką, kas tikrai tinka jūsų šeimai“, – teigė pašnekovė.
Domėtis ne tik mokytojais, bet ir ugdymo programa
Anot A.Landsbergienės, visų pirma reikia žinoti, kad bet kuri valstybinė sistema orientuota į standartą, kad ir kaip tas žodis daugeliui nepatinka. „Turime pripažinti, kad po industrinės revoliucijos švietimas tapo masiniu reikalu, todėl, kai šnekame apie valstybinį švietimą, turime kalbėti apie švietimą valstybės mastu, koks lūkestis yra vidutiniam moksleiviui, koks lūkestis yra masinei profesijai – mokytojui. Visi norėtume ypatingų mokytojų, bet nepamirškime skaičių – tai yra daugiau nei 30 tūkst. Jūs įsivaizduokite, jei Lietuvoje būtų 30 tūkst. pasaulio lygio mokytojų! Nebereikėtų nieko daryti. Visos valstybės džiaugiasi turėdamos bent 5-10 proc. tų fantastiškų mokytojų. Todėl verčiau reikėtų atkreipti dėmesį į bendrąją ugdymo programą“, – teigė ugdymo specialistė.
Lietuvos bendros ugdymo programos buvo atnaujintos ir jos yra vieša bei visiems prieinama informacija – tereikia nueiti į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapį. „Labai rekomenduočiau tėvams jas peržiūrėti, prieš renkantis mokyklą. Nes kai ateini į mokyklą, verta paklausti, o kaip jūs darote tą ar kitą. Vienai šeimai bus svarbu, kaip moko matematikos, kitiems – kaip moko lietuvių kalbos, tretiems – kaip užsienio kalbos. Tokius dalykus gali susižinoti tik pasiruošęs tinkamus klausimus. Deja, tėvai dažniausiai persiskaito tinklalapius, neįsigilina į tuos niuansus, neužduoda klausimų, kurie tikrai jiems yra svarbūs“, – teigė pašnekovė.
Dar viena bėda, anot jos, tėvų nesugebėjimas atskirti tiesos nuo skambių frazių. „Tarkime, buvau susidūrusi su mokyklomis, kurios sako, kad dirba projektais. Ką tai reiškia? Pradeda vardyti, kad turėjo projektą prieš patyčias, turėjo kitokį projektą. Bet aš sakau, čia ne darbas projektais, čia tiesiog jūs turėjote projektų. Nes darbas projektais yra tuomet, kai sėda visi mokytojai, tarkime, mokantys antrokus ir išsikelia bendrus tikslus. Pavyzdžiui, jei yra tema senovės Graikija, mes kalbame apie tai, ką darysime su tuo susijusiu per pasaulio pažinimo pamoką, per kūno kultūros pamokas. Projektinis darbas reiškia, kad visi dalykai, kurie susiveda į tą projektą, šneka apie tą temą“, – pasakojo A.Landsbergienė.
Kitas dalykas, kuris šiandien yra aktualus daugeliui tėvų – emocinis intelektas ir charakterio ugdymas. Bet, anot ugdymo ekspertės, kartais pamirštame, jog mokykloje reikia ne tik gerai jaustis, bet ir mokytis. „Šiandien pastebiu nukrypimus į kraštutinumus, kad mokykloje vaikui turi būti linksma, gera. Taip, jam turi būti gera, bet jam neturi būti lengva. Kiekvienas iš mūsų turime patirti ir atradimo džiaugsmą ir tai, kas stumia mus tobulėti. Žmogus linkęs tupėti savo patogumo zonoje. Kai esame suaugę, visi tikisi, kad patys save mokame iš jos išstumti, bet, kai vaikui yra šešeri, be abejo, kad jis nenori daryti namų darbų, nenori susidėti kuprinės. Tai yra normalu“, – teigė A.Landsbergienė.
Anot jos, labai svarbu, kad šeima ir mokykla palaikytų tas pačias idėjas. Jei tėvai iš mokyklos tikisi, kad ateis mokytojas, viską sužiūrės, atsiųs žinutę, kad rytoj kūno kultūra ir pan., reikia tokios mokyklos ir ieškoti. „Man labai patiko viena mintis, kad pirmas svarbus gyvenimo sprendimas, susijęs su vaikais, yra turėti arba neturėti vaikų. O antras – kokią ugdymo įstaigą jis lankys. Abu šie pasirinkimai yra tėvų, o ne vaikų. Ir abu yra labai svarbūs“, – teigė pašnekovė.
Į ką atkreipti dėmesį, atėjus į mokyklą
Anot A.Landsbergienės, vieno trumpo apsilankymo mokykloje tikrai neužteks, kad viską pastebėtum ir susidarytum teisingą nuomonę. „Kartais atėjus į mokyklą, gali išgirsti, kaip mokytojas kokį griežtesnį žodį pasako vaikui. Jis pasako, nes buvo tam tikras kontekstas. Bet tam, kad iš tiesų pajustum dvasią, reikia truputį daugiau. Ko aš, rinkdama savo vaikams mokyklą, ieškodavau, tai knygų klasėse. Nes jei klasėse yra knygų, skaitymas yra svarbus. Žiūri, ar knygos sudėtos vaiko akių lygyje, ar klasėje, ar biblioteka atvira, ir jei supranti, kad raštingumas supa vaikus, man tai milžiniškas pliusas“, – savo patirtimi dalijosi keturių vaikų mama.
Ji pridūrė, kad ypač pradinėje mokykloje svarbūs yra socioemociniai dalykai, tai yra, vaikų mokymas spręsti konfliktus, susitarti. Todėl ugdymo programa turi būti daugialypė. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į mokyklos politiką dėl testų rezultatų – kiek į tai kreipiama dėmesio, kiek tie rezultatai svarbūs.
Vis dėl to daugelis didžiausią dėmesį kreipia į mokytojus. Ir iš tiesų tai yra vienas svarbiausių dalykų. „Man visada svarbiausia buvo mokytojų mokymų dažnumas. Kiek mokytojai tobulėja. Nes mes to nuolat tikimės iš medikų, teisininkų, bet dėl mokytojų labai dažnai yra tokia situacija, kad mums atrodo, jei jis keturiasdešimt metų dirba, dėl to yra geresnis mokytojas – ekspertas. Bet jei tas ekspertas išėjo iš universiteto 1977? Ar jūs norėtumėte tokio mediko, kuris tą patį daro nuo 1977? Aš bijočiau tokio chirurgo. O po mokytojo tokiu skalpeliu mes vaikus guldome ir dar sakome ekspertas, patyręs. Rodiklis yra ne kiek mokytojas dirba, bet kiek jis mokosi. Pavyzdžiui, dalyvavau konferencijoje, kur viena gimnazija pateikė duomenis, kad visų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursams ir komandiruotėms per metus buvo skirta 1200 eurų. Tai penki eurai žmogui? Man svarbu, kad mokytojas žinotų, kas yra aktualu dabar“, – teigė A.Landsbergienė.
Anot jos, kai kalbame apie mokyklą, turėtume kalbėti apie geriausią jūsų šeimai mokyklą, nes tokio dalyko kaip pati geriausia mokykla nėra. Yra tik labiausiai šeimai tinkama mokykla, nes mes visi skirtingi. „Kiekvienas vaikas atsiskleidžia geriausiai toje mokykloje, kuri geriausiai atliepia tos šeimos poreikius. Nes čia kaip su gražiausios suknelės pasirinkimu. Tai, kas yra jums gražiausia suknelė, nebūtinai bus man gražiausia ir atvirkščiai. Turime suprasti, kad mokykla, patikusi kam nors supermamos portale, nereiškia, kad tiks ir mūsų vaikui. Dėl to reikia paklausti savęs, ko aš tikiuosi iš mokyklos. Kartais atrodo, kad, rinkdamiesi skalbimo mašiną, daugiau domimės negu rinkdami vaikui mokyklą“, – sakė ugdymo specialistė.
Dar vienas labai svarbus aspektas – kad mokyklos pasirinkimas neturi kompensuoti to, ko trūksta šeimoje. „Tarkime, mes nemėgstame leisti laiko lauke, todėl vaikui išrenkame lauko mokyklą. Įvyks konfliktas, nes mokyklos filosofija prieštaraus jūsų gyvenimo būdui. Visada reikia rinktis tai, kas panašiausia į jūsų šeimą. Reikia labai gerai suprasti, kad renkatės sistemą. Ir turite išmanyti apie ją bei susitaikyti, kad bus vienaip ar kitaip“, – teigė A.Landsbergienė.
Ji pasidalijo klausimais, kuriuos pati užduotų mokyklos vadovams, rinkdama vaikui tinkamiausią ugdymo įstaigą:
– Kokia mokyklos ugdymo programa?
– Ar mokykla turi specialias programas tiems, kuriems mokytis sekasi sunkiau?
– Ar mokykla turi specialias programas tiems, kuriems mokytis sekasi geriau?
– Ar siūlo popamokinių veiklų?
– Koks požiūris į vaiko savarankiškumo ugdymą?
– Ką daro mokytojai, jei vaikas, atėjęs į ketvirtą klasę, nemoka anglų kalbos?
– Kokie lūkesčiai namų darbams? Ar jie tikrinami?
– Ar specialiųjų poreikių vaikai yra integruojami į bendrojo lavinimo klases?
– Kokių akademinių rezultatų tikimasi iš mokinių?
– Kokia yra elgesio mokykloje tvarka? Kas bus, jei mano vaikas netinkamai elgsis?
– Kaip mokykla elgiasi, jei vaikas neatvyksta į pamokas? Ar toleruoja atostogas ne atostogų metu?
– Kas būna, jei mokinys ateina be uniformos?
– Koks yra buvęs jūsų mokykloje didžiausias nutikęs tvarkos pažeidimas?
– Kaip elgtumėtės vagystės atveju?
– Ar mokiniai vyksta į išvykas?
– Kokios yra mokinių priėmimo procedūros?
– Jei mokykla privati, ar turite stipendijų programą, kas ją gauna?
– Kokios įsitraukimo tikitės iš tėvų?
– Ar vykdomos mokinių ir tėvų apklausos?
– Ar turite tėvų savanorių? Ar mokykla turi tėvams atstovaujantį organą? Koks jo vaidmuo?
– Ar vyksta mokymai tėvams?