Tačiau yra ir kita šalies mokyklų pusė, apie kurią sutiko papasakoti JAV, Masačusetso valstijoje, prieš nepilnus metus apsigyvenusi lietuvė, kuri neslepia, kad Lietuvos švietimo sistemos kūrėjams būtų ko pasimokyti iš JAV mokyklų. Jai ir jos dukrai teko pamatyti ne tik amerikietišką, bet ir lietuvišką švietimo sistemą – išbandyti valstybinį bei privatų darželį ir valstybinę bei privačią mokyklą. Todėl yra ką palyginti.
Kodėl pasirinkote būtent tą mokyklą? Kaip apskritai JAV (ar jūsų valstijoje) pasirenkamos mokyklos? Kodėl rinkotės valstybinę arba privačią mokyklą?
Masačusetso valstijoje valstybinės mokyklos parenkamos griežtai pagal gyvenamąją vietą. Jeigu miestas turi kelias pradines, vidurines mokyklas ar gimnazijas, jos paskiriamos pagal gatvių suskirstymą. Teikdamas prašymą mokyklai turi pateikti net keletą įrodymų, kad esi to miesto gyventojas. Turėjome pristatyti gyvenamojo būsto valdymo arba nuomos sutartį, galiojančias vairuotojo teises arba būsto mokesčių laišką, adresuotą vienam iš tėvų, nurodytu adresu. Kadangi čia persikraustėme darbo reikalais, ofisas yra Konkordo mieste, norėjome gyventi netoliese. Aplinkiniai miesteliai yra pigesni gyventi (paslaugos, nekilnojamas turtas ir pan.) nei Concord, tačiau pastarasis garsėja itin geromis mokyklomis. Šioje valstijoje (galbūt ir kitose, bet neturiu patirties) nekilnojamo turto kainos, jo mokesčiai tiesiogiai susiję su valstybinėmis institucijomis ir jų teikiamų paslaugų kokybe. Mokyklos, ligoninės, policija, gaisrinės – daugiau moki, kokybišką paslaugą gauni. Kadangi mums mokykla buvo prioritetas, pasirinkome gyventi čia. Turėjome gerų atsiliepimų apie valstybinę mokyklą šiame mieste, tad apie privačias nesvarstėme.
Ar buvote nuėję į mokyklą, prieš ją pasirinkdami?
Mokyklą aplankėme, bet tai buvo susipažinimas su pastatu, o ne pasirinkimo vizitas – patiks, eisim, nepatiks, neisim. Konkordo miestelis turi vieną atskirą mokyklos pastatą šeštokams, tai tarytum pereinamasis laikotarpis tarp pradinės mokyklos (5 klasė kai kuriuose miestuose priskiriama dar pradinukams) ir vidurinės mokyklos. Tokiu būdu vaikai gauna daugiau dėmesio iš mokytojų, jaučiasi labiau globojami. 7 ir 8 klasės mokosi kitame pastate, o gimnazistai turi dar atskirą mokyklą. Tik pradinukų mokyklos yra kelios, kad būtų mažesni vaikų srautai, kad kiekvienas individualiai gautų daugiau dėmesio, laiko, pagalbos. Taip palaipsniui ir be streso mokiniai pratinami prie gyvenimo ir jo triukšmo bei gausos.
Vasaros pabaigoje būsimi mokiniai gavo kvietimą atvykti į mokyklą ir susipažinti su ja. Konkrečios instrukcijos: kada, kiek laiko bus galima užtrukti, ką pamatyti. Mokyklos organizuotumas nepriekaištingas. Visi susitikimai vyksta tiksliai, aiškiai, suplanuotai. Atvykus susipažinti su mokykla, buvo duoti mokyklos planai, klasių tvarkaraščiai, kad būtų galima aplankyti visas klases, įsiminti kelius į jas ir pan.
Čia nėra tvarkaraščio pirmadieniui, antradieniui ir t.t. Yra A, B, C, D, E ir F dienos su skirtingais grafikais, tad savaitė gaunasi prasislenkanti. Kiekvienos dieną rytą tėvai ir vaikai gauna emeilą su tos dienos pranešimu, priminimu kokia yra diena (A, B ir taip toliau), informacija apie atidėtas pamokas dėl oro sąlygų, apie tos dienos popamokinius būrelius, renginius.
Klasės kaip fizinio vieneto taip pat nėra, tarkime dukros mokykloje yra trys šeštokų grupės, o pamokos vyksta universitetiniu pagrindu – kiekvienoje pamokoje vaikai būna su skirtingais mokiniais.
Mokyklos pastatas nenaujas, interjerui daug dėmesio neskiriama, kaip ir daugumoje valstijos įstaigų. Tačiau priemonės – laboratorijos, knygos, kompiuteriai – įspūdingi. Stalai ergonomiški, tualetuose yra muilo, popieriaus ir kitų higienos priemonių. Nustebino, kad klasės neturi durų – yra tik angos. Pasirodo, mokykloje pamokų metu būna tylu, tad joms nėra poreikio, taip pat tai byloja atvirumą – tiesiogine ir perkeltine prasme. Visos klasės turi ir didelius langus į koridorių.
Kelių metų vaikai ten išeina į mokyklą? Kaip atrodo visa sistema – kada į darželį, kada į parengiamą klasę, kada į pirmą klasę?
Su darželiais nesusidūrėme, girdėjau, kad jie yra brangūs. Į pirmą kasę vaikai ateina būdami 5 arba 6 metų. Pradinė mokykla kartais būna keturmetė, kartais penkiametė. Vidurinėje mokykloje mokosi 6, 7, 8 klasių mokiniai, o gimnazijoje – 9, 10, 11, 12.
Įdomu tai, kad pradinėse klasėse kiekvienais metais mokytojai yra skirtingi. Vienas mokytojas yra pirmokams, kitas – antrokams. Net mokytojų rengimo programos yra skirtingos. darželinukų ir 1, 2 klasės mokytojų mokslai trunka trumpiau nei visų kitų klasių būsimiems mokytojams.
Pagal nutylėjimą visiems suprantama, kad po mokyklos, nesvarbu kuri klasė, bus sporto būrelis. Ir dar koks nors, skirtas ne fiziniams gebėjimams lavinti.
Pradinukai namų darbų neturi visai. Šeštokai turi labai mažai, mano dukra net pergyveno, ar pakankamai mokosi namie. mokytojai pasakė, jog vieno dalyko namų darbams reikia skirti iki 15min. Jeigu tiek laiko nepakanka, turi pasisakyti ir ieškoma priežasčių, kodėl taip yra. Krūvis juntamai auga kiekvienoje klasėje, realiai gimnazijos paskutinėse klasėse mokiniai būna pilnai pasiruošę universiteto tempui, nes dažnas dvyliktos mokslo metų viduryje jau būna ir įstojęs į universitetą.
Baigiamieji egzaminai čia nevaidina tokio svarbumo kaip Lietuvoje, juolab, kad juos galima perlaikyti kelis kartus. Tačiau universitetai studentus atsirenka pagal jų visų gimnazijos metų rezultatus, aktyvumą, stropumą. Tai yra didelė motyvacija vaikams stengtis visada, o ne tik paskutinėje klasėje. Motyvaciją didina ir tai, kad geri universitetai brangūs, kaina metams gali siekti 70 000 dolerių, o geri akademiniai arba sportiniai pasiekimai gali lemti stipendiją ir pilną mokslų padengimą.
Ar mokykloje yra įvairių socialinių grupių vaikų? Ar yra labai turtingų ir neturtingų šeimų vaikų? Ar tai apskritai įmanoma pastebėti?
Kadangi mokyklos priskiriamos pagal gyvenamąją vietą, o mūsų miestelyje vidurinė mokykla yra viena, socialinės grupės neišryškėja, nes jų įvairovės tiesiog nėra. Tautybių daug, bet įvairovės – ne. Didesniuose miestuose su įvairesne gyventojų gausa ir didesniu mokyklų skaičiumi grupės atsiranda, girdėjau įvairių pasakojimų, tačiau savos patirties neturiu.
Ar dėvimos uniformos? Jei ne, ar matote skirtumą, kaip apsirengę mokiniai eina į mokyklą Lietuvoje ir Amerikoje?
Konkordo mokyklose uniformų nėra. Skirtumas aprangoje – didelis. Vidurinėje mokykloje turbūt kone visos mergaitės rengiasi tampres ir džemperius, berniukai – sportines kelnes ir džemperius. Avalynė dažnai būna kroksai, geriausiu atveju sportiniai batai. Mano dukra aprangos nepakeitė ir eina į mokyklą su džinsais ar kitomis nesportinėmis kelnėmis, tuo smarkiai išsiskiria iš mokinių. Žiemą išryškėjo dar vienas skirtumas – net prisnigus ir atšalus dažnas eina su šortais ir kroksais. Retas kuris apsivelka žieminę striukę. Kepurės nešiojamos ištisus metus – čia jau stiliaus dalykas, tikrai ne šalčio, o šalikų turbūt neturi nė vienas. Pirštines nešioja gal tik moterys, bėgiojančios rytais. Arba naujai atvykusios.
Kada prasideda pamokos ir kiek tęsiasi? Kokio ilgio pertraukos?
Pradinukai dieną pradeda 9 ryte, vyresnieji nuo 8 valandos. Pamokos baigiasi 15:30 arba, vyresniems, 14:30. Tik trečiadieniai yra sutrumpintos dienos ir pamokos baigiasi valanda anksčiau, bet net senieji gyventojai tiksliai nežino, kodėl. Nuo seno taip yra, vaikai džiaugiasi. Kasdien būna po 8 pamokas (čia jas vadina periodais). Rytas prasideda Home Base, kažkas panašaus į ryto ratelį Lietuvoje, tai laikas prieš pamokas pasikalbėti ir sumažinti įtampą, jis trunka 10min. Tarp periodų yra 4 minučių pertraukos, skirtos pereiti į kitą kabinetą. Po pirmųjų dviejų pamokų yra 10 minučių pertrauka, dar po dviejų – pietų pertrauka, trunkanti 20 minučių.
Ar yra mokyklos valgykla ir koks ten maistas? Jei ne ir mokiniai nešasi maistą patys, ar yra draudimų, kokio maisto negalima įsinešti?
Mokyklos valgykla yra, maistą reikia užsakyti iš anksto iš pateikto meniu, kasdien galima rinktis iš 5-7 patiekalų. Kasdien būna kelių rūšių salotos su paukštiena, sriubos, viena diena lepinanti picomis. Maistas pakankamai sveikai paruoštas, nemokamas. Yra ir mokamų užkandžių baras, kuriame galima nusipirkti čipsų, saldainių, tačiau jie truputį mažiau saldūs ar sūrūs – sveikuoliški. Mokykloje draudimų atsinešti maistui nėra. Bostono Lituanistinėje Mokykloje, kurią dukra lanko šeštadieniais, dėl alergijų negalima atsinešti užkandžių su riešutais, tad turbūt ribojimus miestai pasirenka savarankiškai.
Kokiame statuse yra mokytojai? Labai gerbiami? Visai negerbiami? Kiek mokytojai bendrauja su mokinių tėvais? Ar turite mokytojų kontaktus kreiptis dėl vaiko pasiekimų, problemų?
Mokytojo specialybė čia yra prestižinė, į Konkordo mokyklas pretenduoja daug mokytojų, tad vadovybė turi galimybę atsirinkti gerus specialistus. Į gero specialisto apibrėžimą įeina ne tik akademinių žinių perteikimas, bet ir bendravimas su vaikais. Pirmas dalykas, kurį pastebėjome pirmą kartą atėję į mokyklą ir pabendravę su personal, buvo tai, kad mokytojai didžiausią dėmesį skiria mokiniui ir kalba su juo, o ne su tėvais. Nes mokykla yra mokytojo ir mokinio reikalas.
Tėvams skirti susitikimai su mokytojais – kelis kartus per metus-. Kartais bendri susitikimai klasėje, kurių metu kiekvieno dalyko mokytojas turi keliolika minučių, per kurias pristato savo programą, jos tikslus, įgyvendinimą, rezultatų patikrinimą. Džiugina, kad mokytojų kalbos apie programas nesiskiria nuo to, ką vaikas pasakoja namie apie mokyklos veiklą. Per metus porą kartų būna asmeniniai susitikimai su mokytojais, kurių metu turi 7 minutes išklausyti ir paklausti atskirų dalykų mokytojų. Kadangi pokalbis struktūrizuotas, laiko pakanka. Turbūt jeigu būtų problemų mokantis, laiko būtų skirta daugiau, su tuo nesusidūriau.
Nežinau, tai buvo sutapimas ar ne, gal daugiau panašių klausimų buvo sulaukta, tačiau paklausus matematikos mokytojos, kaip būtų galima padėti vaikui namie išmokti matematinius terminus ir sąvokas anglų kalba, buvo padaryti trys popamokiniai būreliai matematikos žinių įtvirtinimui. Visi skirtingu metu, kad vaikai galėtų prisitaikyti.
Visi susitikimai labai gerai organizuoti, puikiai valdomi, nėra vėlavimų, strigimų, netikėtumų. Panašu, kad juos organizuoja aukšto lygio puikiai vadybą išmanantys profesionalai. Didelis dėmesys teikiamas vaiko emociniam komfortui, nes tik jį užtikrinus galima reikalauti akademinių pasiekimų.
Spalio mėnesį, atslūgus pradiniam įsikūrimo džiaugsmui, pastebėjau dukros nuotaikos pasikeitimą, lyg liūdesį ar sumišimą. Nespėjus sugalvoti, kaip taisyti padėtį, po poros dienų sulaukiau skambučio iš mokyklos. Socialinė darbuotoja, psichologė ir užsieniečių kuratorė pasitarė ir nusprendė, jog pastebėjus, kad mano dukra liūdna, dabar jos darys viską, kad taip nebūtų. Taisys padėtį ir ieškos priežasčių. Aš galiu joms padėti, bet jeigu nenoriu, tai jos vistiek viską darys pačios. Suradom, pataisėm.
Kadangi dukra nenorėjo lankyti popamokinių būrelių, mokyklos seselė nutarė, kad ji kartu su mano dukra įkurs savo būrelį, tada ji privalės jį lankyti, nes bus vadovė. Ir įkūrė, atsižvelgdama į dukros pomėgius.
Kadangi mokytojai yra dėmesingi mokiniams, nėra užguiti vadovybės ar kolegų, jie tikrai gerbiami. Pamokų metu klasėje visuomet yra mokytojo pagalbininkas, tad jei kuriam vaikui sunkiau sekasi ir reikia pagalbos, mokytojas netrukdomas tęsia pamoką, o asistentas suteikia akademinę ar kitokią pagalbą mokiniui. Taip mokytojas neišnaudoja savo resursų pašaliniams dalykams ir nepervargsta.
Mokytojų kontaktai yra žinomi, tačiau vėlgi – kreipusis kokiu nors klausimu, pavyzdžiui, kaip pagilinti žiniasi tam tikroje srityje, tėvai dažnai atsakymo negaus, nes mokytojas toliau dirbs su vaiku, o ne su tėvais.
Mano dukrai iš pradžių buvo keista, kad ne tik mokytojai yra mokinių tėvai gerbiami, bet ir mokiniai gerbiami mokytojų – jų išklausoma, su jais tariamasi, į jų nuomonę atsižvelgiama.
Papasakokite plačiau apie emocinį mokyklos foną. Ar yra patyčių, išsiskirstymo į ratelius, muštynių, narkotikų? Ar kalbama apie psichologines problemas, ar yra specialistas, kuris padeda jas spręsti?
Emociniu fonu yra rūpinamasi. Mokyklos socialinė darbuotoja, psichologė eina į pamokas ir stebi vaikus, kalbina per pertraukas, esant reikalui kontaktuoja su tėvais, sprendžia problemas. Jomis mokiniai nėra gąsdinami, o šios specialistės kaip tik vaikų yra mėgiamos ir laukiamos, jų pagalbos ir draugystės norima net ir nesant poreikiui.
Ratelių yra, berniukai sudaro vieną ratelį, o mergaitės jau susiskirsto kaip reikiant. Muštynių, narkotikų nėra, patyčių kažkokiame lygmenyje yra, tačiau į jas labai griežtai žiūrima ir jos greit suvaldomos. Vaikai žino, kad negalima tyčiotis ir pataria vienas kitam, ar jau verta kreiptis dėl įžeidimų.
Kiek pinigų išleidžiate vaiko mokslams?
Mokykla nemokama, maistas nemokamas, mokyklinis autobusas nemokamas, vadovėlių ir pratybų nėra, nes mokykla mokiniams mokslo metų pradžioje išdalina nešiojamus kompiuterius ir visa mokslo medžiaga yra ten. Dailės priemones taip pat duoda mokykloje. Fizinio lavinimo pamokos daromos su apranga, su kuria vaikai ateina į mokyklą, tokiu būdu vaikai skatinami judėti kada tik jie nori ir gali, o ne tada kai tinkamai apsirengę. Suknelės ir sariai taip pat nesudaro kliūčių sportuoti. Pirkti reikia tik sąsiuvinius ir pieštukus – niekas nenaudoja tušinių, nes pieštuko klaidas gali ištrinti ir eiti tolyn, nesinervuodamas dėl suklydimo. Bet čia reikia prisiminti, kad nemokama mokykla brangiai kainuoja, nes nekilnojamas turtas ir jo mokesčiai tiesiogiai koreliuoja su kokybiškomis švietimo paslaugomis. Tarkime, gretimame miestelyje vien autobusas kainuotų 500 dolerių, pietūs taip pat būtų mokami, bet būsto nuoma atitinkamai būtų pigesnė 1000 dolerių ar daugiau. Kaip tik šiuo metu Kornkordas nori statyti naują vidurinės mokyklos pastatą. Užpernai buvo parengtas ir patvirtintas projektas, tačiau dėl infliacijos statybos pabrango keliais milijonais, todėl miestelio gyventojai balsavo, ar pritaria šiam pabranginimui. Naujas projektas visgi buvo patvirtintas ir dėl to nuo kitų metų NT kasmetinis mokestis Konkorde brangs keliais procentais, tačiau gyventojams yra garbės reikalas išlaikyti prestižinį miesto vardą.
Kaip manote, kokie pagrindiniai Lietuvos ir jūsų mokyklos skirtumai?
Skirtumai dideli. Pagrindinis jų turbūt yra tas, kad Konkordo mokykloje mokytojai yra tarsi vedliai, augimo ir tobulėjimo link. Mandagūs, pagarbūs, dėmesingi. Vaikai jaučiasi vertingi, o ne žemesni, kvailesni. Jie nebijo suklysti, jaučia didelį palaikymą. Mokytojai vaikus skatina ir drąsina, suklydimus paversdami kaip puikią galimybę sužinoti kažką naujo. Atsitikus net menkiausiam inicidentui, jis yra sprendžiamas lygiai taip pat rimtai, kaip kad būtų įvykęs didelis dalykas. Nes viskas prasideda nuo mažo. Jokie įvykiai neužglaistomi ir nenutylimi, apie visus, gerus ir mažiau gerus, yra pranešama kasdieniniu bendru pranešimu, kurį tėvai gauna kiekvieną elektroniniu paštu, o vaikai išgirsta per garsiakalbius. Mokyklos personalas yra ypatingai atidus ir pastabus visiems.
Mokytojai gauna daug mokymų. Tiek akademinių, tiek psichologinių. Jei jie yra praktiniai, kartais vykstantys darbo dieną, tuo metu nevyksta pamokos – kartą per du mėnesius ar panašiai. Jeigu mokinys elgiasi nepagarbiai ar įžeidžiančiai kito mokinio ar mokytojo atžvilgiu, su juo kalba socialinė darbuotoja, direktorius, tėvai. Mažam įvykiui metamos visos pajėgos, gal todėl didelių įvykių nebūna. Kaip ir minėjau, socialinė darbuotoja, psichologė yra itin vaikų mylimos ir laukiamos, tuo tarpu buvusioje mokykloje Lietuvoje mokiniai buvo gąsdinami socialine darbuotoja: neklausysi, nedarysi, neatliksi – eisi pas socialinę.
Turime dar nesugijusią patirtį, kaip valdoma situacija įvykus nelaimei. Mūsų dukrą prieš porą mėnesių pėsčiųjų perėjoje einant į mokyklinį autobusą partrenkė mašiną. Pirmą pranešimą apie tai, kas nutiko, ir kad reiks pagalbos, mokyklos bendruomenė gavo dar tuo metu, kol dukra buvo skraidinama į ligoninę. Tą pačią dieną dieną susisiekė mokyklos vadovas, kad žinotume, jog galime kreiptis dėl visokios pagalbos. Antrą dieną po operacijos jis atvyko į ligoninę aplankyti ir nuraminti dukros, pasakyti, kad susitelktų sveikimui ir nepergyventų dėl praleistų mokslų. Tą pačią dieną paskambino mokytojų ir tėvų grupės atstovai ir paprašė, kad pasakytumėme, kokios pagalbos reikia, nes pagalbą jie vistiek teiks, tai norėtų, kad ji būtų mums palanki ir naudinga. Jų dėka nereikėjo rūpintis buitiniais dalykais, būtinais sveikstant. Mus pasiekė vaikštynė, vonios kėdė, lovos stalas, begalė rankdarbių, knygų ir kitų paaugliškų dalykų, apie 200 mokinių pagamintų atvirukų, vietinių kavinių ir restoranų kortelės maistui, vaistinėms ir t.t. Dabar į procesą įsitraukę mokyklos psichologai, socialiniai darbuotojai, sesutė, pasamdytas žmogus, kuris fiziškai padeda dukrai judėti vežimėliu, atneša pietus. Kasdien susisiekia mokyklos atstovai, papasakodami, kaip jie mato dukrą mokykloje, ir paklausia, kaip ji jaučiasi namie. Prieš grįžtant į mokyklą, dar kelis kartus į namus buvo atėjęs direktorius, pasakyti, kad viskas bus padaryta taip, kad grįžimas būtų saugus ir ramus. Suvaldyti srautai mokykloje, kad kas nors neužgautų kojos (ji ištiesta, tai styro į priekį), pagal pageidavimą gali būti padarytas pranešimas, kad vaikai nieko neklausinėtų apie nelaimę. Prieš sugrįžimą po pamokų sesutė kartu su mumis ir dukra apėjo visus kabinetus ir išrinko saugiausią sėdėjimo vietą, buvo atnešti pritaikyti stalai, pakoreguotas tvarkaraštis. Kadangi trauma ne tik fizinė, bet ir psichologinė, į pamokas nuolat užeina psichologė, kad stebėtų ir sektų savijautą, mokykla tarpininkauja ir surandant ne mokyklinį psichologą. Visi klausimai, kuriuos sugalvodavome prieš dažnus mūsų ir mokyklos vadovybės- administracijos susitikimus, būdavo papasakoti nespėjus jų užduoti ir klausiama, ko dar reiktų. Mokykla užtikrina net ir dukros nuvežimą į mokyklą pritaikytu autobusiuku, kad nereikėtų persėdinėti į vežimėlį.
Tiek mokiniai, tiek mokytojai yra malonūs – be kind (būk malonus) yra gyvenimo būdas. Jis jaučiamas visur ir yra be galo džiuginantis. Savanoriavimas taip pat atrodo visiems įaugęs nuo gimimo. Iš to išplaukia, kad vieni kitiems visi yra mandagūs ir paslaugūs, nepriklausomai nuo rango.
Svajoju, kad Lietuvos švietimo atstovai turėtų galimybę susipažinti su tokiais mokyklos valdymo, organizavimo pavyzdžiais. Kad mokyklų vadovai būtų kompetetengi ir mokyklai vadovautų kaip savo įstaigai, o ne kaip laikino posto prabuvimui. Kad mokytojams būtų suteikiamos tokios žinios ir galimybės, kad pamokų metu jausdamiesi saugiai, ramiai ir oriai galėtų perduoti žinias kokybiškai ir be viršenybės demonstravimo. Kad tėvai jaustų atsakomybę už savo vaikų elgiasį ir gebėtų motyvuoti.
