– Kodėl pasirinkote būtent tą mokyklą? Kaip apskritai Estijoje renkamos mokyklos? Kodėl rinkotės valstybinę, o ne privačią?
– Renkantis abiejų vaikų mokyklą, pradžioje pasirinkimo netgi neturėjome. Estijoje mokyklos yra paskiriamos pagal gyvenamąją vietą ir į kitas patekti praktiškai nėra galimybių. Nebent tai būtų privati mokykla ar, taip vadinama, prestižinė, į kurią reikia laikyti stojamuosius egzaminus. Norinčių yra be galo daug, egzaminai sudėtingi, tad patekti nėra taip jau paprasta.
Gyvename mažame miestelyje Keiloje, netoli Talino, tad pradžioje atrodė visai logiška, kad vaikui daug paprasčiau ir saugiau lankyti netoli namų esančią mokyklą. Juolab, kad Keilos mokykla turi atskirus pastatus pradinei mokyklai (1-4 klasėms) bei pagrindinei ir gimnazijai (5-12 klasėms), kas iš tėvų perspektyvos atrodo gana saugus pasirinkimas. Pridėsiu, jog Keilos mokykla – didžiausia Harju regiono mokykla, kurioje šiuo metu mokosi 1665 mokiniai.
Sūnus lanko 6 klasę toje pačioje Keilos mokykloje, dukra pernai baigė pagrindinę, t.y. 9 klases, ir šiuo metu mokosi gimnazijoje. Dar besimokydama pradinėse klasėse žinojo, jog gimnazijoje savo mokykloje tikrai neliks. Priežastys paprastos – prastas paruošimas, silpni ir nemotyvuoti pedagogai, o kadangi mano dukrai to neužteko, gimnaziją ji pasirinko Taline, vieną iš prestižinių Estijoje (Tallinn English College), kuri pagal rezultatus yra 2 visoje Estijoje.
Gimnazijų pasirinkimas, tiksliau, stojimas į jas, yra atskira tema. Kadangi Estijoje mokslas privalomas yra tik pagrindinis, baigę 9 klases ir norintys mokytis toliau, turi laikyti ne tik baigiamuosius, bet ir stojamuosius egzaminus. Net ir į savo mokyklą.
Sistema yra tokia – vasario mėn. būsimasis gimnazistas pateikia elektronines paraiškas į visas gimnazijas, į kurias nori stoti. Kartu su paraiška būtina pateikti ir dviejų trimestrų rezultatus. Egzaminai į kiekvieną gimnaziją vyksta skirtingu metu, dažniausiai kovo mėnesį.
Prestižinės mokyklos yra sudariusios tarpusavio sutartis ir į jas būsimi gimnazistai pateikia vieną paraišką ir laiko vieną egzaminą, kuris užsiskaito visose gimnazijose. Egzaminas susideda iš 3-4 dalykų testo, priklausomai nuo mokyklos. Dažniausiai tai būna estų kalba, matematika, anglų bei vienas iš gamtos mokslų (fizika, chemija ar biologija). Pagal egzaminų rezultatus mokiniai yra kviečiami pokalbiui. Arba ne.
Pokalbis, priklausomai nuo gimnazijos, vyksta arba individualiai, arba grupėse. Dažniausiai mokinys yra vertinamas kaip žmogus: koks jis, kokie jo tikslai, požiūris, socialiniai įgūdžiai ir pan. Beje, pokalbis dažniausiai vaidina didesnį vaidmenį nei egzaminų rezultatai.
Dar nebaigę 9 klasės, būsimieji gimnazistai jau žino, kurioje gimnazijoje tęs mokslus. Baigiamieji egzaminai bei metiniai rezultatai, tiesa, turi įtakos galutiniam sprendimui, bet tai dažniausiai tik formalumas.
Apie prestižinių mokyklų situaciją Estijoje sklando labai daug gandų. Patekti į jas nėra lengva. Neužtenka tik labai gerai mokytis. Jei nebūsi įdomus kaip asmenybė, net ir su blizgančiais rezultatais teks pasilikti už durų. Baugino gandai, jog mokymosi krūvis nepakeliamas, vaikai traumuojami, reikalavimai dideli, moksleiviai – turtingų tėvų vaikai, išlepinti ir pan.
Mano dukra, jau dabar žinanti, kokį kelią rinksis toliau, suprato, kad norint kažką pasiekti, jau dabar turi išeiti iš komforto zonos ir tiesiog rizikuoti. Pradžioje ji netgi nesvarstė galimybės stoti į prestižinę gimnaziją būtent vien dėl tų dviprasmiškų gandų. Stojamuosius laikė dėl sportinio intereso. Pavasarį gavusi atsakymus, jog yra priimta į visas gimnazijas, į kurias stojo, buvo labai pasimetusi, ką dabar daryti.
Nugalėjo sveikas protas – prestižinė gimnazija, turinti vardą ne tik Estijoje, jau 10 klasėje pradedanti ruošti būsimuosius studentus kitam etapui, būtent tai, ko reikia. Einant pirmiems mokslo metams į pabaigą, galiu tik patvirtinti, jog visi gandai ir tėra gandai. Mokymosi krūvis, tiesa, tikrai daug didesnis nei mažo miestelio mokykloje, bet jis yra įveikiamas ir normalus. Mokyklos valdžios ir mokytojų požiūris tiek į mokslą, mokinį ar apskritai į bendradarbiavimą su tėvais, radikaliai skiriasi nuo buvusios. Gerąja prasme. Nei dukra, nei mes, tėvai, nesigailėjome nė minutės, jog pasirinkome šią gimnaziją.
– Ar prieš pasirinkdami buvote nuėję į mokyklą?
– Prieš pateikiant paraišką į mokyklą, tėvams ir vaikams buvo sudarytos sąlygos apsilankyti mokykloje, susipažinti su ja, su potencialiais mokytojais. Be to, Keilos mokykloje yra profiliuotos muzikos bei tautinių šokių klasės, į kurias norintys turi laikyti stojamuosius egzaminus. Norinčių patekti į jas – tikrai nemažas skaičius vaikų.
Kai mano abu vaikai pradėjo mokytis mokykloje, pradinės mokyklos pastatas buvo įsikūręs senoviniame, prieškariniame pastate, kuris bėgant laikui buvo remontuojamas ir bandomas visaip gerinti. Mokykla neturėjo sporto salės, spintelių daiktams susidėti, viskas atrodė taip, kaip prieš gerus kelis dešimtmečius. Vaizdas tikrai nukėlė į sovietinę praeitį, nors klasės buvo įrengtos šiuolaikiškai, bet vaizdas valgykloje ar aktų salėje tikrai priminė gūdžius sovietinius laikus.
Šiuo metu pradinė mokykla turi naują, pernai pastatytą ir įrengtą pastatą su didele sporto sale, šiuolaikiškai įrengtomis klasėmis. Senasis pastatas, tiesa, išlikęs ir toliau naudojamas pagal paskirtį. Pagrindinės mokyklos ir gimnazijos dalis įsikūrusi 2011 m. naujai pastatytame erdviame pastate.
Apie dukros gimnaziją žinojome tik tiek, jog ji yra pačioje Talino širdyje, gražiame senoviniame pastate. Prieš pat rugsėjo pirmąją, rugpjūčio pabaigoje, gimnazija turi tradiciją būsimuosius gimnazistus kartu su tėvais pakviesti į susitikimą su mokyklos valdžia ir mokytojais. Susitikimo metu vaikai ir tėvai supažindinami su mokykla, bendra tvarka, mokymosi principais ir pan. Gera proga patiems moksleiviams pamatyti vieni kitus. Ne visi paaugliai drąsiai žengia į svetimą ir nepažįstamą aplinką, tad susipažinus su ja šiek tiek drąsiau galima pradėti naujus mokslo metus naujoje vietoje.
– Kelerių metų vaikai ten išeina į mokyklą? Kaip atrodo visa sistema – kada į darželį, kada į parengiamą klasę, kada į pirmąją klasę?
– Darželį vaikai paprastai pradeda lankyti 3 m., kai tėvams baigiasi vaikų priežiūros atostogos. Tiesa, yra galimybė pradėti jį lankyti ir nuo 1,5 m. Tam yra nedideli privatūs darželiai, kurių mokesčio didžiąją dalį kompensuoja savivaldybės, jei negali pasiūlyti vietos savo ikimokyklinėje įstaigoje. Mokyklą vaikai Estijoje pradeda lankyti, kai einamaisiais metais iki spalio 1 d. sukanka 7 m. Privalomas mokslas yra kol baigia pradinę mokyklą (9 klases) arba kol sueina 17 m.
– Ar mokykloje yra įvairių socialinių grupių vaikų? Ar yra labai turtingų ir neturtingų šeimų vaikų? Ar tai apskritai įmanoma pastebėti?
– Tikrai yra. Kadangi lyginu 2 labai skirtingas mokyklas, socialinių grupių skirtumai labai gerai atsiskleidžia. Vaikai, ypač maži, to nesureikšmina, bet tėvų susirinkimuose labai gerai matosi, kokiose šeimose vaikai auga.
Mano sūnus mokosi profiliuotoje šokių klasėje, į kurią bet kokie vaikai šiaip sau nestoja. Tad ir klasėje mokosi daugmaž panašių šeimų vaikai – tėvai inteligentiški, bet kokias diskusijas ar susidariusius neaiškumus galima greitai išspręsti. Patys vaikai draugiški, net ir kritiniame amžiuje patyčių, kurios tikrai labai skaudi problema mokyklose, pavyksta išvengti.
Paprastose klasėse vaizdas visai kitoks. Dažniausiai geriau apsirengęs, geriau besimokantis pašiepiamas. Ambicijų tose klasėse labai mažai. Tad norinčiam kažko daugiau, išsiskiriančiam iš didelės masės, nelengva rasti draugų.
Prestižinėje gimnazijoje socialinio susiskaldymo visiškai nėra arba jis visiškai nejaučiamas. Galbūt priežastis ta, jog į ją vaikai stoja tvirtai žinodami, ko nori, tad susirenka turintys panašių vertybių, be to gimnaziją lanko 16-18 m. jaunuoliai, galima sakyti jau suaugę.
– Ar dėvimos uniformos? Jei ne, ar matote skirtumą, kaip apsirengę mokiniai eina į mokyklą Lietuvoje ir Estijoje?
– Uniformos beveik visose Estijos mokyklose egzistuoja, tačiau ne visose jos privalomos. Pavyzdžiui, mano vaikų mokyklose jos neprivalomos, tik rekomenduojama dėvėti kokį nors uniformos akcentą per šventes.
Dukros gimnazijoje iki 9 klasės uniformos privalomos, o gimnazistams būtina ypatingomis progomis bei švenčių metu dėvėti gimnazijos kepures. Kiekviena mokykla reglamentuoja, kaip mokinys gali rengtis mokykloje. Sūnaus mokykloje palikta visiška laisvė – gali rengtis treningais, suplyšusiais džinsais, plika bamba būti, tai yra normalu. Dukros mokykloje neleidžiami netgi bliuzonai su gobtuvais, marškinėliai turi būti be jokių užrašų, apie suplyšusius džinsus ar plikas bambas net nekalbu. Periodiškai primenamos aprangos taisyklės, koridoriuose moksleiviams duodamos pastabos.
Estai apskritai renkasi patogumą, ne grožį, skirtingai nuo Lietuvos. Tai atsispindi ir mokinių aprangoje. Įprastai moksleiviai renkasi džinsus, bliuzonus ir sportinius batelius. Retą mergaitę pamatysi apsirengusią suknele ar sijonu.
– Kada prasideda pamokos ir kiek tęsiasi? Kokio ilgio pertraukos?
Pamokos prasideda 8:15, jų skaičius svyruoja nuo 6 iki 8, tad jos baigiasi atitinkamai 14-16 val. Pertraukos trunka apie 10-15 min., ilgesnės tik pietų pertraukos – 20-40 min. Pietų pertrauka kiekvienai klasei paskiriama tam tikra, tad bet kada užsinorėjęs į valgyklą eiti negali.
– Papasakokite plačiau apie mokyklos valgyklą.
– Maitinimas visiems moksleiviams yra nemokamas. Sūnaus mokykloje 2 kartus per savaitę patiekiama sriuba ir desertas, 3 kartus – karštas patiekalas, bet be deserto. Dukros mokykloje sriuba – 1 kartą per savaitę.
Sūnaus mokykloje maistas tikrai geras ir kokybiškas. Visuomet prie mėsos ar žuvies yra kelių rūšių salotų, kaip garnyrą gali rinktis bulves, grikius ar ryžius. Dukros mokykloje situacija labai bloga. Dažniausiai patiekami makaronai ar bulvės su neaiškios kilmės padažu. Yra ir veganiško maisto pasirinkimas, bet jis skirtas tik tiems, kurie apie tai iš anksto informuoja valgyklos administraciją.
Kadangi mokykla pačiame centre ir gimnazistams draudimų per pertrauką išeiti į miestą nėra, moksleiviai valgo tiesiog mieste – nusiperka kažką parduotuvėje, eina į arti esančias greito maisto kavines ar užsisako per Woltą. Tiesa, mokykloje draudžiama bet ką (net ir užkandį) valgyti koridoriuose, tad užsakytą maistą tenka šiltu metu valgyti šalia esančiame parke ar neštis į valgyklą.
Abiejose mokyklose yra bufetas, kuriame visada galima kažko papildomai nusipirkti. Taip pat atsinešti savo irgi galima, bet tokio būdo praktiškai niekas nepraktikuoja, nes pasišildyti mokyklose maisto niekur nėra, o ir vaikai su dėžutėmis vaikščioti nelabai nori.
– Koks mokytojų statusas: jie labai gerbiami ar visai negerbiami? Kiek mokytojai bendrauja su mokinių tėvais? Ar turite mokytojų kontaktus kreiptis dėl vaiko pasiekimų, problemų?
– Mokiniams į mokytojus Estijoje nepriimta kreiptis „jūs“. Kreipiasi vardais, tujina, klasės dažniausiai turi savo mesendžerių (susirašinėjimo programėlė) grupes, kur su klasės vadove mokiniai diskutuoja visokiais klausimais. Pas mus įprasta, kad vaikai mokytojai sako ar rašo „klausyk, ar tu gali man pasakyti...“ ir pan. Santykis betarpiškas. Tiesa, seno kirpimo mokytojai būna jog pasako, jog jo netujintų, bet tai labai retas atvejis.
Mokytojai ir tėvai vieni kitų netujina, nebent vieni kitus pažįsta keletą metų, tuomet natūraliai pereinama prie „tu“.
Bendravimas dažniausia vyksta per elektroninį dienyną – visos problemos ar klausimai rašomi žinutėmis. Net ir vaikai su mokytojais susirašo žinutėmis. Skirtingose mokyklose tarpusavio bendravimo būdas ir dažnumas labai skirtingas. Prestižinėje gimnazijoje mes esame informuojami apie kiekvieną mokykloje vykstantį įvykį, renginį, mokinių pasiekimus, planus ir pan.
Sūnaus mokykloje informacijos mes negauname beveik jokios, nebent patys reikalaujame. Labai geras pavyzdys, kad sūnaus klasės vadovę gyvai pamatėme tik po 2 metų. Iki tol nei susirinkimų, nei bendravimo, nei metinių pokalbių apie vaikų pasiekimus nebuvo.
– Koks emocinis fonas mokykloje? Ar yra patyčių, išsiskirstymo į ratelius, muštynių, narkotikų? Ar kalbama apie psichologines problemas, ar yra specialistas, kuris padeda jas spręsti?
– Keilos mokyklos psichologinis fonas labai blogas. Juk žuvis pradeda pūti nuo galvos. Mokykla priklauso savivaldybei, ten savo norus diktuoja per daug savo poste užsisėdėję politikai, tad visa tai labai atsispindi ir pačiame mokyklos klimate.
Mokykla turi visas galimybes, bet nesugeba pritraukti jaunų, profesionalių, novatoriškų pedagogų. Net jei ir pritraukia, jie ilgai neužsibūna. Per daug vidinių intrigų mokytojų kolektyvo tarpe, per kieta savivaldybės ranka. O dėl viso to kenčia patys vaikai. Mokykla, nors pagal dydį viena didžiausių Estijoje, pagal mokymosi pažangumą, viena prasčiausių.
Nėra mokytojų, paruošimas prastas, vaikai nemotyvuoti, nesimoko. Patyčių tikrai yra. Ir ne tik tarp mokinių. Mokytojai taip pat ne visada pagarbiai ar teisingai elgiasi su vaikais. Konflikto atveju, mokyklos vadovybė visuomet užstoja mokytojus, net jei ir žino, jog jie neteisūs. Priežastis – trūksta mokytojų, tad jau geriau bet koks, nei išvis jokio.
Mokykloje yra net keli psichologai, socialiniai pedagogai, jie tikrai profesionaliai bando padėti, bet to ne visada pakanka. Man susidaro įspūdis, jog dažnai mokykla pati bando slėptis kaip strutis, įkišęs galvą į smėlį, ir nematyti visos tiesos. Yra buvę atvejų, kai paaugliai, kurie nesimoko mokykloje, laisvai patenka į pastatą (mokykla saugoma apsaugos darbuotojo ir į ją paprastai lengvai nepateksi), išsiveda mokyklos mokinį ir sumuša jį lauke. Konfliktas tyliai užglaistomas.
Dukros gimnazijoje situacija kitokia. Problema iškart sprendžiama, vos jai iškilus. Net jei kyla nesusipratimai tarp mokytojų ir mokinių. Vadovybė iškart objektyviai reaguoja bei sprendžia problemą. Muštinių ar patyčių tikrai nėra, bet aš galiu kalbėti tik apie gimnazistus, kaip yra mažesnėse klasėse, nežinau.
– Ar mokyklose egzistuoja bausmės?
– Ne, bausmės neegzistuoja.
– Kiek pinigų išleidžiate vaiko mokslams?
– Maitinimas Estijos mokyklose nemokamas, pratybas apmoka savivaldybė. Kadangi dukra mokosi Talino mokykloje (kitoje savivaldybėje nei mes gyvename), teko už pratybas patiems sumokėti. Metams už visas – apie 25 eurus.
Taip pat jos gimnazijoje tėvai gali, bet neprivalo, mokėti paramą mokyklai – metams 400 eurų (norintys gali ir daugiau prisidėti), iš kurių 20 % sugrąžina valstybė, pateikus metinę pajamų deklaraciją. Didžioji paramos dalis (80 %) skiriama užsienio kalbų papildomam finansavimui, 15 % mokytojų priedams bei 5 % mokinių organizuojamiems renginiams bei projektams.
Taip pat abiejose mokyklose kasmet renkamos rinkliavos į klasės fondus, maždaug apie 30-50 eurų. Pinigai išleidžiami vaikų reikmėms – klasės, gimtadienių šventėms, teatro, kino bilietams ir pan. Papildomai dar reikia skirti ir metinėms ekskursijoms, o jų sumos svyruoja nuo-iki.
Pavyzdžiui, sūnaus klasė šiemet vyksta į Helsinkį (kaina apie 100 eurų), dukros klasė – į Londoną (kaina apie 750 eurų). Sūnaus mokykloje dar tebėra sovietinė tradicija pirkti klasės vadovėms dovanas Kalėdų ar mokslo metų pabaigos proga. Aš asmeniškai tam labai priešinuosi, džiaugiuosi, jog dukros mokykloje tokių dalykų nebėra.
– Ar Estijoje į mokyklas vaikai dažnai leidžiami būtent dėl statuso?
– Tikrai taip. Visoje Estijoje yra iki 10 mokyklų, į kurias kasmet yra didžiuliai konkursai. Ir ne tik į gimnazijas. Būsimi pirmokai labai konkuruoja, norėdami patekti į prestižinę mokyklą. Tiksliau ne pirmokams, bet jų tėvams yra prestižo reikalas pasakyti, jog jų vaikas mokosi tokioje mokykloje. Gimnazistai renkasi patys, dažniausiai priežastis yra mokyklos vardas, geresnės išsilavinimo galimybės, aukštesnis lygis.
– Ar mokykloje (klasėje) yra vaikų iš užsienio? Kaip jiems sekasi įsilieti į skirtingą sistemą?
– Sūnaus klasėje kitataučių nėra, bet mokykloje mokosi gana nemažai moksleivių iš Ukrainos. Dukros mokykloje užsieniečių tikrai daug, jų yra iš pačių įvairiausių šalių. Daug konsulinių įstaigų darbuotojų vaikų, taip pat tokių, kurių tėvai laikinai darbo reikalais apsistoję Estijoje. Gimnazijoje yra netgi profilis, kurį pasirinkus visi dalykai mokomi anglų kalba. Į jį stoja ne tik užsieniečiai, bet ir patys estai.
Atvykusiems iš kitų šalių įsilieti apskritai į Estijos kultūrą nėra lengva. Mokykla mokyklai nelygu – pavyzdžiui, dukros mokykloje nemažai mokytojų yra atvykę iš kitų šalių, mokykla apskritai seniausia Estijoje, kurioje mokoma sustiprintos anglų kalbos ir kultūros, tad integruotis kitataučiams nėra labai sudėtinga.
Kitaip yra provincijos mokyklose. Estai iš principo gana uždari ir santūrūs žmonės, tad kitataučius toks šaltas atstumas pačioje pradžioje atbaido. Vyresni mokytojai nemoka jokios kitos užsienio kalbos, jie taip pat prie kitataučio vaiko, nemokančio estų k., priėjimo neranda.
– Kaip manote, kokie pagrindiniai Lietuvos ir jūsų mokyklos skirtumai? Kas ir kur jums atrodo geriau, kas ir kur – blogiau?
– Didžiausias skirtumas – tai liberalesnė aplinka, pats santykis ir bendravimas su mokytojais. Estijoje jis artimesnis, bendravime tarp mokytojų ir mokinių nesijaučia didelio atstumo. Vien dėl to mano vaikams tikrai būtų sudėtinga Lietuvos mokykloje. Esu girdėjusi, jog grįžę į Lietuvą iš Estijos būtent to labiausiai pasigenda.
Kaip minusą išskirčiau penkiabalę vertinimo sistemą. Man, pratusiai prie dešimtbalės, penkiabalė atrodo labai nelanksti vertinimo sistema.
Estijoje privalomos plaukimo pamokos. Man, klaipėdietei ir nemokančiai plaukti, atrodo didelis pliusas, jog mokyklos mokiniams suteikia sąlygas išmokti plaukti.
Aš mokykloje mokiausi, kai apie seksualinį švietimą net pašnibždomis niekas nekalbėdavo, o vaikus surasdavo kopūstuose. Estijoje jau ketvirtokai supažindinami su seksualinio gyvenimo pradmenimis, penktoje klasėje žinios gilinamos ir tos temos visiškai nėra tabu.
