Įprasta manyti, kad su patyčiomis dažniausiai susiduriama mokykloje. Karalienės Mortos mokyklos psichologė, Vaiko gerovės komandos narė Ugnė Koršunovė pabrėžia: itin svarbu, kad mokyklose pedagogai ir psichologai, o namuose – tėvai, nuolat kalbėtųsi su vaikais apie tai, kaip sustabdyti patyčias.
Suaugusiųjų atsakomybė
Patyčių prevencija ir stabdymas yra suaugusiųjų atsakomybė. Būtų tobula, jeigu specialistai, mokinių tėvai, mokytojai bei mokyklos administracija panašiai suvoktų, kas yra nepagarbus elgesys mokinių atžvilgiu – erzinimas, patyčios, priekabiavimas. Patyčios – tai pasikartojantis, tyčinis elgesys, kuriuo siekiama įžeisti, sumenkinti, pažeminti kitą.
Patyčių situacijoje vaikai, paaugliai būna įvairiuose vaidmenyse:
auka – patiriantis patyčias;
skriaudėjas – dažniausiai pradedantis patyčias, ieškantis kitų palaikymo;
aktyvus šalininkas – palaikantis patyčias, prisidedantis, bet pirmas jų nepradedantis;
šalininkas - palaiko tyčiojimąsi, ignoravimą, pritaria tam, bet aktyviai nedalyvauja;
pasyvus šalininkas – pritaria patyčioms, bet aktyviai neįsitraukia;
neutralus stebėtojas – jam nepatinka patyčios, bet stengiasi neįsitraukti;
galimas gynėjas – nepritaria patyčioms, nori padėti aukai, bet nieko nedaro;
aukos gynėjas – jam nepatinka patyčios, stengiasi padėti aukai apsiginti arba bando stabdyti patyčias.
Kartais į skriaudėjų vaidmenį gali įsitraukti vaikai/paaugliai, kurie iš tiesų nepritaria patyčioms, bet bijo patys tapti auka, nes skriaudėjas yra stiprus grupėje.
Suaugusieji turi liautis gūžčioti pečiais: „ką aš galiu padaryti”, „nekreipk dėmesio”, „gal tu jam/jai patinki, todėl šitaip elgiasi”. Mokytojas, mama, tėtis turėtų rimtai reaguoti į vaiko užuominą, jog klasėje kažkas „visą laiką taip ant manęs sako”. Tuomet vaikas/paauglys jaučiasi saugiau kalbėdamas apie savo jausmus. Patyčias patiriantis vaikas yra priverstas išgyventi gėdą, pažeminimą, išgąstį, kaltę, liūdesį, sutrikimą, neviltį, bejėgiškumą, norą slėptis, atsitraukti, verkti. Adekvati suaugusiojo reakcija jaunam žmogui parodo: „viskas su tavimi gerai, pasitikėk savo jausmais. Stiprūs jausmai praneša, kad kitas žmogus netinkamai su tavimi pasielgė. Tu dėl patyčių nekaltas, esi man svarbus, niekas negali tavęs stumdyti, pravardžiuoti ar rašyti tau nemalonias žinutes”.
Galima būti ramesniems, kai vaikai/paaugliai patys pasako, koks aplinkinių elgesys jiems nemalonus, kai tiesiai sako kitam: „stop! man nemalonu”. Vadinasi, žmogus puikiai save jaučia, greitai identifikuoja, kas su juo vyksta, suvokia, ko siekia ir ką daro kitas. Suaugusieji taip pat turi mokytis drąsiai pasakyti partneriui, kolegai, kaimynui: „man nemalonu, kai tu…”. Nuostabu, kad vaikai/paaugliai jau yra tokie sąmoningi, drąsūs, pasitikintys.
Itin svarbu, kad mokykloje šalia vaikų būtų atidus pedagogas, kuris išgirstų ir suprastų, jog prasminga susėsti gilesniam pokalbiui su netinkamai „išdykaujančiu” ir įsižeidusiu. Pirmiausia siūlau jų abiejų klausti: „kaip jautiesi?” ir pokalbį tęsti toliau: „kas atsitiko?”, „ko tu sieki?”, „kaip manai, ar tai tinkamas būdas išreikšti savo nusivylimą?”, „kaip šią situaciją galima spręsti kitaip?”, „ko dabar norėtum?”, „ko iš šios situacijos šiandien pasimokėme?”, „man svarbu tave išgirsti”.
Neverta reikalauti: „atsiprašyk” ir nuskubėti ilgu mokyklos koridoriumi „savais reikalais”. Tikriausiai niekada nepriprasime ir nebus lengva spręsti situaciją, kai vienas verkia, o kitas piktai rėkia „kokia nesąmonė”, pasakoja, jog šalia buvo dar šeši vaikai ir jis niekuo dėtas, jog draugas verkia. Tikrai sunku, kai paauglys namuose prašo nesakyti mokytojams, bet rytoj negali eiti į mokyklą, nes savaitė buvo nepakeliama dėl bendraklasių elgesio. Itin svarbi visų suaugusiųjų atsakomybė stabdyti netinkamą elgesį, skatinti vaiką/paauglį bei jo šeimą spręsti agresyvaus elgesio problemą ir apsaugoti tuos, į kuriuos nukreipiamas agresyvus elgesys.
„Skundiko“ vaidmuo
Suaugusiesiems verta atkreipti dėmesį ir į savo nuostatas, kritišką kitų žmonių nuvertinimą, impulsyvias reakcijas, kurios šalia augantiems vaikams tampa elgesio modeliu. Kartais tėvai, gavę žinią apie netinkamą, nepagarbų vaiko elgesį su bendraklasiais ar mokytojais, prisimena, jog neseniai šeimoje vyko barnis ir vaikui tai sukėlė stresą. Galbūt vaikas jaučiasi neramus dėl ateities, išsigandęs, supykęs ir stiprūs bei sunkūs jausmai išsiveržė netinkamu elgesiu mokykloje.
Patyčių problemą mokyklose gvildena įvairios patyčių prevencinės programos, mokiniai ugdo bendravimo, problemų sprendimo, emocijų reiškimo tinkamais būdais, nusiraminimo įgūdžius. Norisi tikėti, jog tiek pedagogai, tiek tėvai paaiškina vaikams, kad informavimas apie agresyvų elgesį, patyčias, ignoravimą yra svarbus, kad pagalbos prašymas bei problemos sprendimas yra reikšmingas visai mokyklos bendruomenei. Dažnai paaugliai baiminasi, jog juos vadins skundikais ir „bus dar blogiau”. Tėvai nesvarstydami turėtų pranešti mokyklai, jeigu žino, kad su jų ar kitu vaiku nederamai elgiasi bendraamžiai ar mokytojai. Matydami, jog mokykla imasi konkrečių veiksmų netinkamam elgesiui stabdyti ir įtraukia juos į problemos sprendimą, tėvai jaučiasi išgirsti ir ramiau gali išleisti vaiką, paauglį į mokyklą.
Lygiai taip pat mokiniai: kai jie tiksliai žino, jog mokyklos nuostata yra nulinė tolerancija nepagarbiam elgesiui, patyčioms, drąsiau informuoja ir kreipiasi pagalbos į suaugusiuosius. Mokiniai turi žinoti ir pasitikėti, jog bet kuris mokyklos atstovas visada sureaguos ir nepaliks neišspręstos situacijos. Žinodami apie patyčių atvejį mokykloje, mokytojai ir specialistai turėtų:
• skirti pakankamai laiko pokalbiams su kiekvienu situacijoje dalyvavusiu mokiniu atskirai;
• informuoti mokinių tėvus ir suorganizuoti individualius susitikimus su visų situacijoje dalyvavusių mokinių tėvais;
• priimti ir įgyvendinti konkrečius sprendimus.
Svarbu apsaugoti mokinį, kuris patyrė patyčias ir pranešė, kad nepasitvirtintų įsitikinimas, jog „bus tik blogiau” ir „niekas nieko negali padaryti”. Pravardė „skundikas” yra dar vienas skriaudėjo ginklas, kuriuo jis tyliai naudojasi aukai įbauginti. Skriaudėjas dažnai taip pat yra auka – tikėtina, kad kitoje aplinkoje, situacijose jis pats patiria patyčias ar yra patyręs anksčiau ir nemoka bendrauti neagresyviai.
Regis visiems aišku, kad tiek skriaudėjui, tiek aukai reikalinga psichologinė pagalba, kurią gali teikti mokyklos ar išorės (ne toje mokykloje dirbantis) psichologas, socialinis pedagogas. Vaikai/paaugliai ir suaugusieji elgiasi netinkamai, agresyviai, kai jaučiasi sutrikę, pikti, nusivylę, bejėgiai. Skriaudėjo ar aukos pozicija mokykloje yra signalas, kad reikia kuo greičiau ir labai rimtai padėti mokiniui. Dažnai psichologo, psichoterapeuto, socialinio pedagogo konsultacijos tiek vaikui, tiek visai šeimai padeda atrasti naujus resursus, ugdyti naujus įgūdžius, išsakyti poreikius, troškimus, nuoskaudas ir išgirsti vieniems kitus – rezultatai būna stulbinantys.
Mes, suaugusieji, esame atsakingi, kad šeimoje ir mokykloje vaikai jaustųsi saugūs, galėtų būti savimi, su džiaugsmu mokytųsi, bendrautų, patirtų sėkmę. Į netinkamą elgesį turime reaguoti visada ir parodyti mokiniams, jog visos situacijos išsprendžiamos.
Psichologiniai poreikiai
Vaikai ir suaugusieji – visi turime svarbius psichologinius poreikius: jaustis vertingais ir priklausyti savųjų grupei. Kaip ugdyti ir puoselėti savo vertės pajautimą, kad vaikas būtų ramus dėl savo ūgio, svorio, plaukų ar odos spalvos, savo tarmės, gebėjimų?
Vaikas suvokia save ir aplinkinį pasaulį mato taip, kaip jį mato šeima, kaip čia su juo elgiamasi. Mama, tėtis, seneliai savo rūpesčiu, meile, priėmimu gali perduoti svarbiausią žinią vaikui – jis ar ji yra vertingi patys savaime. Mama, tėtis turėtų stabdyti save, suvokę, jog mintyse ar garsiai kritikuoja savo vaiką, gretina su kitais savo ar giminaičių vaikais, pašiepia, žemina. Juk dažnas norime, kad vaikas būtų protingiausias, sportiškiausias, mandagiausias. Kartu susėdę mama ir tėtis turėtų tartis, kaip ugdyti patrauklias savybes, ką veikti kartu, kad perduotų savo vertybes. Svarbu prisiminti, jog kritikuodami, žemindami tik atstumiate savo vaiką.
Kita svarbi žinia tėvams – niekada nereikia pasiduoti ir pasitraukti į „lengvesnę veiklą”. Didžiausia pagalba yra ryšys su vaiku/paaugliu. Pailsėkime. Pripildykime savo meilės rezervuarą. Prisiminkime, kad tai nepakartojami vaikai, jie dar auga, dar mokosi. Kūrybiškai puoselėti vaiko savivertę ir matyti ramų, drąsų jauną žmogų – tikras džiaugsmas tėvams. Vaikai ir paaugliai patys gana anksti kritiškai vertina save, aplinkinius, žino savo stiprybes bei trūkumus. Tėvai turėtų priimti vaiko stiprybes ir trūkumus, padrąsinti: „matau, kad tau sudėtinga, bet nenuleidi rankų”, „tikėjai, jog gali ir dabar, manau, didžiuojiesi savimi”. Kartokite vaikams, jog jie vertingi, svarbūs, jog mylite juos tokius, kokie yra: išdykusius, judrius, triukšmingus, emocingus, nekantrius, reikalaujančius, ilgai neapsisprendžiančius, išsiblaškiusius, atsakingus, empatiškus, gabius, įdomius, išsigandusius ar drąsius.
Kai besąlygiškai mylime ir kartu keliame tam tikrus vaiko amžių atitinkančius reikalavimus, mokome suvokti ir laikytis taisyklių, yra viena svarbiausių dovanų vaikui. Kai vaikas jaučiasi mylimas ir saugus nepaisant jo matematinių, sportinių ar meninių gebėjimų, jam nėra poreikio žeminti kito draugo, kad pasijaustų vertingesnis už kitus. Kai abu tėvai ramiai priima jo pyktį, nusiminimą, liūdesį, išklauso ir kartu su juo ieško, kokiais būdais galima įveikti sunkumus, vaikas neturėtų fizine jėga išlieti savo skausmo ant klasės draugų.
