Sveikatos stiprinimas: aktyvios pastangos ir gerovė
Dar prieš kelis dešimtmečius Suomijoje plačiai ėmusis sveikatingumo akcijų prieš rūkymą, pradėjus mokyti žmones sveikiau maitintis, normalizuoti kraujospūdį ir būti fiziškai aktyvius, mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų sumažėjo keletą kartų, rašoma Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro atsiųstame pranešime spaudai. Švedijos mokslininkai 1991 m. paskaičiavo, kad investavus vieną milijoną kronų (apie 136,1 tūkst. eurų) į širdies persodinimo operaciją, pasirengimą jai ir pooperacinį etapą, galima „laimėti“ penkerius gyvenimo metus, o investavus šią sumą į pacientų mokymą – 74 metus.
Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.) sakė, jog bet koks nepakankamumas – maisto, fizinių pratimų, bendravimo – provokuoja ligas ir žmogus suserga. Sokratas (499–399 m. pr. Kr.) mokė: valgyk, kad gyventum, bet negyvenk tik, kad valgytum.
Sveikatą užtikrina visuma veiksnių, kurių dermė lemia fizinę, emocinę, dvasinę, socialinę gerovę.
Vaikų ligos, tėvų klaidos...
Vaikystėje įgūdžiai formuojami lengviausiai, nes vaikas dar neturi išankstinių nuostatų, gali greitai prisitaikyti ir pasikeisti. Net ir svarbiausi gyvenimo įgūdžiai, pradėti diegti daug vėliau, neprigis arba nebus priimti veiksmingai.
Vaikystė ir paauglystė gali būti grūdinimosi, aktyvaus laisvalaikio ir kiek įmanoma sveikesnės mitybos įgūdžių formavimo metas, tėvams rodant tokios gyvensenos pavyzdį. Nuo šeimos gyvensenos priklauso, ar vaikas noriai eina į darželį ir mokyklą, ar jį džiugina bendravimas, ar pamokos nėra tik sunki prievolė. Neretas vaikas per atostogas eina miegoti labai vėlai. O kai keltis reikia anksti, tampa labai sunku. Jeigu per atostogas vaikai daug laiko praleidžia prie televizoriaus ir išmaniųjų technologijų, jie ne pailsi, o pavargsta, tampa irzlūs, jiems sunku susikaupti.
Vaikai turi ne tik teises, bet ir pareigas. Pastarųjų – vis mažiau, tačiau ne mokytojai dėl to kalti.
Vaikai linkę kopijuoti kitų žmonių elgesį. Ar jie įgis sveikų įpročių, lemia ir tėvų pastangos, t. y. jų aktyvi gyvensena, sveikesnė ir racionalesnė mityba.
Kiekvienam iš mūsų reikia kasdienės disciplinos, reikia pasikelti nuo kėdės ar minkštasuolio ir pasimankštinti bent 30 minučių per dieną (sveikiems žmonėms), o visuomenei neturėtų pristigti paskatų per aplinkos pritaikymą. Apšviestos, „draugiškos“ ir prižiūrimos trasos, kuriomis galima saugiai bėgti, eiti, važiuoti riedučiais ir dviračiu – būtinos, kad fizinis aktyvumas neliktų keistuolių užsiėmimu, o taptų įprasta dienotvarkės dalimi, patraukliu šeimų laisvalaikiu.
Kūno kultūra namuose ir mokykloje
Senovės graikų iškilmių ir sporto varžybų – olimpiadų – pradžia laikomi 776 metai pr. Kr. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad olimpiadų žiūrovai „(...) be žado žiūrėjo į atletus. Akys ryte rijo kūno formas, išskobtas meno, kurio negalėtų sukurti joks dailininkas pasaulyje. Jų tobulumas buvo žmogaus pastangų darinys.“ Suvokta, kad „fiziniai pratimai teikia sveiko kraujo apsivalymo jėgą ir malonumą, kurio niekaip kitaip kaip fiziniais pratimais nepatirsi.“
Judėjimas, žaidimai, kūno kultūra – gyvenimo dalis, galinti suteikti daug džiaugsmo. Šiuolaikinės gyvensenos prioritetai yra kiti. Laiko aktyviam poilsiui stokojame, vis daugiau laiko sėdime. Pamirštame, kad mankštintis reguliariai ir maloniai, pajudėti iki lengvo nuovargio – natūralus poreikis, padedantis formuotis kitiems sveikiems bei naudingiems įpročiams. Klasėse vaikams tenka sėdėti beveik visą laiką, net ir per pertraukas nepabėgiosi. Namuose vaikas ruošia pamokas arba žaidžia kompiuteriu.
Kūno kultūros pamoka, kai reikalaujama tiek kartų prisitraukti prie skersinio, per tiek minučių nubėgti (o jeigu to nesugebi – patirsi patyčias), nėra patraukli. Kas kita, kai vertinamos vaiko pastangos. Pavyzdys gali būti JAV vykdyta iniciatyva „Fizinis lavinimas gyvenimui“. Viena tradicinė kūno kultūros pamoka pakeista mylios (1,6 kilometro) bėgimu prieš pamokas. Tam iš pradžių priešinosi pedagogai ir tėvai, net gydytojai. Bėgimo principas – ne rungtyniauti, o parodyti pastangas, tokias, kokias gali. Tą patį atstumą vienas vaikas įveikė greičiau, kitas – lėčiau, bet dirbti visi turėjo daugmaž vienodai: stebėta, kad vaikų širdutės muštų 185 tvinksnius per minutę. Visiems vaikams krūvis buvo treniruojamo lygio. Sportiškas vaikas bėgo daug greičiau nei turįs antsvorį; vaikas, kuriam bėgimas – vienas malonumas, turėjo bėgti greičiau. Visi vertinti už pastangas ir už tai, kad judėjo pagal savo galimybes. Apibendrinus duomenis, pagrįstai teigiama, kad padidėjo bendras vaikų darbingumas. Po intensyvios fizinės veiklos jie geriau mokėsi matematikos, kalbų, biologijos ir kitų dalykų. Fiziniai pratimai yra tarsi trąša smegenims; kuo daugiau judame, tuo efektyviau mokomės, įsimename. Fizinis aktyvumas skatina smegenų ląstelių skaičiaus augimą, taigi mokytojams belieka tas ląsteles – jau paruoštas – įdarbinti. Kitaip tariant, kūno kultūros mokytojai rengia darbui ne kūną, o smegenis.
„Aš pamiršau...“
Moksleivių atminties sutrikimai yra aktuali problema. Namuose paliktas sąsiuvinis, neatlikta namų užduotis... Akivaizdžios atminties „skylės“ vaikams gali teikti nevisavertiškumo jausmus, o didžiulis mokyklos informacinis krūvis darosi sunkiai pakeliamas.
Atmintis bei dėmesio koncentracija priklauso nuo nervinių ląstelių būklės, nuo bioelektrinių ir cheminių procesų, vykstančių daugelyje smegenų centrų vienu metu. Susilpnėjus nerviniam impulsui ar sumažėjus atminties procesuose dalyvaujančių neurocheminių medžiagų kiekiui, įsiminimas blogėja. Atminties blogėjimas susijęs su daugeliu veiksnių, taip pat ir su mityba, su emocine būkle, bendrąja sveikata. Jauno žmogaus atmintis gali susilpnėti dėl nervinės įtampos, depresijos ar mitybos sutrikimų, dietų. Atmintį dažnai susilpnina B grupės vitaminų, ypač vitamino B12 trūkumas, skydliaukės veiklos sutrikimai. Moksleiviams svarbu vengti naktinio aktyvumo ir pervargimo. Stresas, nuovargis, įtampa alina imuninę sistemą ir daro organizmą pažeidžiamesnį. Reikėtų reguliariai grūdinti organizmą, mankštintis, pakankamai būti gryname ore, valgyti visavertį ir augančio organizmo poreikius tenkinantį maistą.
Maždaug 30 metų tyrę 1,3 mljn. žmonių, užsienio mokslininkai padarė išvadą: pagal 18-mečių jaunuolių aerobinį ir motorinės sistemos pajėgumą galima gana patikimai prognozuoti tikimybę susirgti širdies ligomis sulaukus vyresnio amžiaus; jeigu mažai judėsi jaunystėje, tai atsilieps vyresniame amžiuje.
Kiek per dieną reikia nueiti žingsnių vidutiniu ir dideliu tempu, norint būti sveiku? 4–6 metų vaikams – apie 11 tūkst. žingsnių, 6–11 metų – 13 tūkst., 12–19 metų paaugliams ir jaunuoliams – apie 10 tūkst., 20–65 metų suaugusiesiems – apie 8 tūkst., vyresniems nei 65 metų žmonėms – apie 7 tūkst. žingsnių.
