aA
Kad ir kokia nemaloni bebūtų, tačiau mirties tema – anksčiau ar vėliau neišvengiama. Ir jei ją sunku priimti suaugusiesiems, tai kaip šia tema kalbėtis su vaikais? Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro psichologė-jungiškosios krypties psichoterapeutė Kristina Zabielė sako, kad apie netektis su vaikais svarbu kalbėtis atsižvelgiant į tai, ką, kaip ir kiek vaikas gali suprasti bei priimti.
Kristina Zabielė
Kristina Zabielė
© DELFI montažas

Jau keletą metų iš eilės grupes žmonėms, išgyvenantiems netektį, vedanti K. Zabielė sutiko papasakoti, kaip vis dėlto derėtų su vaikais kalbėti šia nejaukia tema ir kokių klaidų tokiame pokalbyje pasistengti išvengti.

– Dažnai vaikams pasakojami išgalvoti dalykai – nugaišęs augintinis iškeliauja į kokią nors stebuklingą šalį, močiutė stebi iš dangaus... Kodėl suaugusieji renkasi tokį lengvesnį kelią ir ar iš tiesų jis lengvesnis?

– Mirtis yra didysis mūsų būties slėpinys, apie kurį kalbėtis nėra paprasta ir įprasta. Paprastai ši tema aktualizuojasi, kai patys susiduriame su artimojo netektimi. Jeigu ši netektis paliečia ir vaikus, tėvams tai gali sukelti streso ir nerimo, ką ir kaip sakyti vaikui apie mirtį. Ir tai natūralu, nes niekas mūsų nemokė, kaip apie tai kalbėti.

Kai susiduriame su nepatogiais klausimais, pasąmonėje gali iškilti prisiminimai, ką ir kaip apie netektis kalbėjo mūsų tėvai arba kiti suaugę žmonės. Panašios istorijos apie tai, kad miręs artimasis iškeliavo į dangų, dausas arba į amžinąją kelionę, yra iš kartos į kartą perduodama žinutė.

Paklauskime savęs, kodėl norisi pasakoti vaikui išgalvotą istoriją, ką už jos norime paslėpti. Galbūt tai susiję su noru apsaugoti vaiką nuo liūdesio ir sielvarto, nes gali atrodyti, kad vaikui tai pernelyg sunki našta, o galbūt vengiame sakyti vaikui tiesą apie netektis, nes mums patiems baisu priimti mintį apie artimojo mirtį, todėl vengiame apie tai kalbėti.

– Tai vis dėlto ar šitaip pasakoti vaikams yra tinkamas būdas kalbėti apie mirtį ir tuomet iki kelerių metų mes dar galime kurti tokias istorijas?

– Netekčių psichologiją nagrinėjantys specialistai sutaria, kad mirtis neturi būti romantizuojama ir kitaip „gražinama“. Kai mes kalbame aiškiai, įvardijame, kas vyksta – nekuriame iliuzijos ir bent jau nedidiname vaiko pasimetimo sudėtingoje netekties situacijoje. Pasak šveicarų psichologės E. Kubler-Ross, vaikai sugeba priimti realybę žymiai geriau, negu suaugusieji įsivaizduoja. Manoma, kad mirties baimę vaikai perima iš suaugusiųjų pasaulio.

Tai, kaip vaikai emociškai reaguoja į mirtį, tiesiogiai susiję su vaiką supančių suaugusiųjų emociniu reagavimu, teigia psichologė K. Polukordienė. Elizabeth Kubler-Ross knygoje „Apie netekties skausmą ir gedėjimą“, rašo, kad mažamečiai vaikai (iki 5 metų) mūsų žodžius priima tiesiogiai, tad apie mirtį su jais turime kalbėti tiksliai, aiškiai ir nesistebėti jų klausimais.

Vienas nejaukiausių pokalbių, kurį teks pradėti visiems tėvams: kraupi mirties baimė atsiranda iš suaugusiųjų pasaulio
© Shutterstock

Netgi, atrodytų, paprastas teiginys – „...ji iškeliavo į dangų“ – gali būti priimtas klaidingai. Vaikas gali kelti klausimą: „kodėl mes negalime ten nuvykti ir jos parsivežti?“ arba „kodėl ji nusprendė mus palikti ir iškeliauti į dangų? Gal ji mūsų nebemyli?“

Knygoje „Kai sielvartauja vaikai“ autoriai J. W. Jamesas, R. Friedmanas etc. pabrėžia, kad vaikams perteikta teisinga informacija apie mirties realybę netrukdo jiems perimti religinį ar dvasinį tikėjimą ir pomirtiniu gyvenimu jiems suaugus.

Svarbu su vaikais kalbėti apie jausmus, kurie kyla, kai prarandamas mylimas augintinis arba artimas žmogus. Vaikui svarbu žinoti ir patirti, kad praradę kažką brangaus liūdi visi žmonės ir kartu – kad šis jausmas turi pradžią ir pabaigą.

Geriausiai vaikai mokosi stebėdami tėvų ar kitų suaugusiųjų elgesį. Tai, kaip vaikas išgyveno pirmąjį artimojo arba savo augintinio netekties patyrimą, gali priklausyti, kaip jis išgyvens kitas netektis savo gyvenime, ar leis sau išgyventi sielvartą ir liūdesį.

– Ar galėtumėte patarti, kaip vaikams pranešti ir ar reiktų tai daryti sužinojus, kad kas nors iš artimųjų serga sunkia, nepagydoma liga? Ar reiktų ir kaip iš anksto vaiką ruošti artimojo netekčiai?

– Jeigu mirtis yra numatoma, svarbu apie tai su vaikais kalbėtis konkrečiai ir aiškiai papasakojant, kad tokiais atvejais žmogus nepasveiksta, o miršta. Nepagydoma liga ir mirtis neturėtų būti apgaubta tyla arba melu. Jeigu artimojo liga šeimoje tampa tabu, vaikas vis tiek išgyvena nerimą ir įtampą, kadangi stebi ir mato suaugusiųjų reakcijas.

Kartais vaiko artimiesiems gali susikurti klaidinga iliuzija, kad jeigu vaikas nieko neklausia, nekalba apie savo išgyvenimus, jis į tai emociškai nereaguoja. Galite vaikui sakyti, kad apie tai galima kalbėti arba nekalbėti, tačiau kai jis bus pasiruošęs kalbėti, jūs jį išklausysite. Svarbu išlikti kantriems, duoti vaikui laiko.

– O kaip elgtis, jei artimojo netenkame staiga?

– Staiga įvykusi artimojo netektis – tai stipriai vaiką traumuojanti patirtis. Vaiką, kaip ir suaugusį, žinia apie netektį giliai sukrečia, patiriamas šokas, nerimas, baimė, kartais vaikai gali rodyti apatiškumą arba pradėti juoktis. Labai svarbu į šias reakcijas reaguoti jautriai ir supratingai. Taip veikia psichologiniai mechanizmai, kurie tarsi filtrai padeda palaipsniui priimti informaciją iš išorės.

Vaikų reakcijos į artimųjų mirtį labai tampriai susijusios su tuo, kaip artimi suaugusieji priima mirtį – kaip ją išgyvena, kaip apie tai kalba, kaip įveikinėja su mirtimi susijusius padarinius. Suaugusiųjų elgesys mirus artimiesiems gali vaikams padėti, bet gali ir apsunkinti gedėjimo procesą. Vaikams padeda, kai jie mato natūralų suaugusiųjų elgesį ir tikrus jausmus, kai suaugusieji nevengia atsakyti į jų klausimus, kalbėtis su vaikais apie jausmus, lydinčius netektį. Vaikų gedėjimą apsunkina audringos ir dramatiškai reiškiamos arba, atvirkščiai, visiškai slepiamos ir slopinamos suaugusiųjų reakcijos į netektį. Tada vaikas netenka galimybės dalintis su suaugusiaisiais savo jausmais.

Geriausiai, kai apie artimo žmogaus mirtį praneša tėvai arba kiti artimi vaikui žmonės. Pranešti reiktų aiškiai. Po tokio pranešimo reikia būtinai turėti laiko ilgiau pabūti, pakalbėti su vaiku. Leisti jam išsiverkti, atsakyti į vaiko klausimus.

Vienas nejaukiausių pokalbių, kurį teks pradėti visiems tėvams: kraupi mirties baimė atsiranda iš suaugusiųjų pasaulio
© Shutterstock

Svarbu prisiminti, kad sakydami savo vaikams tiesą jų neįskaudinsime, nesužeisime. Priešingai, bandydami nuslėpti tiesą, kurdami iliuzijas galime sužadinti nesaugumą, vidinę sumaištį ir sustiprinti nepasitikėjimą artimiausiais žmonėmis.

– Ką dar turėtume žinoti prieš kalbėdami su vaikais mirties tema? Gal vis dėlto vaikai netektį išgyvena kažkaip kitaip nei suaugusieji?

– Vaikystėje palaipsniui pradedame suvokti, kad ne tik patys mirsime, bet mirs ir kiti, mums artimi žmonės. Vienas iš šaltinių, padedančių vaikams tvarkytis su realybėje iškylančiais sunkumais, yra pasakų pasaulis. Pasakose nutinka stebuklingų dalykų, ten galima sutikti istorijos herojui padedančių pagalbininkų, tačiau daugelyje pasakų susiduriame su praradimais ir netektimis. Gana dažnai tiek lietuvių liaudies, tiek kitų šalių pasakose galime aptikti atsiskyrimų, mirties epizodų („...mirdami tėvai paliko... broliai išjojo į karą ir Elenytė liko viena...“) Dauguma turbūt prisimenam filmuką „Bembis“, kai nušaunama Bembio mama, arba „Liūtas karalius“, kai nužudomas Simbos tėvas. Pasakos ir filmukai, kur susitinkame su netekties tema, simboline prasme padeda parengti vaikų psichiką palaipsniui priimti tai, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą.

Mažamečiai vaikai, panašiai iki penkerių metų, tiki stebuklais. Jie nesuvokia ir mirties kaip baigtinio proceso, tačiau kalbėti su jais apie tai svarbu.

Vaikai, kaip ir suaugusieji, skausmingai išgyvena netektis. E. Kubler-Ross vaikus vadina „užmirštais gedėtojais“. Vaikai nėra pajėgūs išsakyti ir įvardyti, ką jie išgyvena. Neretai suaugusiems gali atrodyti, kad mažas vaikas dar nelabai supranta, kas vyksta, todėl geriau jį „pasaugoti“ nuo sunkių patyrimų.

Suaugusieji turi rodyti vaikams gedėjimo pavyzdį. Nemaskuoti ir neslėpti savo sielvarto, liūdesio, kalbėtis apie tai su vaikais. Vaikai gali pasilikti likimo smūgio ištiktuose namuose, dalyvauti pokalbiuose, ginčuose, sielvartauti, ir tai neleidžia jiems pasijusti vienišiems su savo širdgėla. Pasidalyta atsakomybė ir bendras gedulas teikia paguodą. Pamažu jie išmoksta priimti mirtį kaip gyvenimo dalį – patirtis padeda vaikui augti ir bręsti.

– Ar galėtumėte trumpai nupasakoti, kaip į mirties temą reaguoja ir kaip su vaikais apie tai kalbėti atsižvelgiant į skirtingą jų amžių?

– Vaikai užduoda klausimą apie mirtį tuomet, kai ši tema aktualizuojasi. Galbūt pirmieji susidūrimai su mirtimi gali būti rastas negyvas vabalėlis arba paukštelis. Turbūt daug kam iškyla prisiminimų iš vaikystės, kaip užkasdavome rastus negyvus vabalėlius, pastatydavome kryželį ir po kurio laiko tai pamiršdavome. Tai yra vienas iš natūralių liūdesio ir sielvarto įveikos mechanizmų, kurie kinta priklausomai nuo amžiaus.

Vaikui augant ir perimant šeimos arba kultūrines mirties gyvenime neigimo nuostatas, tie įveikos mechanizmai tampa mažiau veiksmingi. Kalbant apie mirtį svarbu vaikui aiškiai paaiškinti, kas nutiko. Taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnį ir įvertinti jo gebėjimą suprasti tam tikrus dalykus.

Vienas nejaukiausių pokalbių, kurį teks pradėti visiems tėvams: kraupi mirties baimė atsiranda iš suaugusiųjų pasaulio
© Shutterstock

Vaikai iki 5 metų amžiaus dar nesupranta mirties kaip baigtinio proceso. Tokio amžiaus vaikai galvoja, kad miręs žmogus kažkur išvyko ir grįš arba apie mirtį galvoja kaip apie išsiskyrimą ir mano, kad mirusysis gyvena kur nors kitur. Mažamečių vaikų mąstymas yra konkretus. Jie dar nesupranta mirties sąvokos, nesuvokia, kad tai yra baigtinis, negrįžtamas procesas.

Vaikai gali klausinėti apie mirties kūniškumą, pavyzdžiui, „kur yra mirusiojo kūnas?“, „kaip palaidoti žmonės valgo?“ Į šiuos klausimus svarbu stengtis atsakyti labai aiškiai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokius žodžius naudojame apibūdinti tam tikriems laidojimo ritualams. Žodžiai perteikia mūsų emocijas, kartu darydami tam tikrą poveikį. Pavyzdžiui, bandydami paaiškinti kremacijos procesą, vietoje žodžio kūnas „sudeginamas“, geriau vartoti apibūdinimą „kūnas kaitinamas, kol pavirs pelenais“ arba geriau sakyti, kad „kūnas dedamas į įkaitusią metalinę dėžę“, nevartojant palyginimų, pavyzdžiui, „orkaitė“.

Taip pat svarbu vengti tokių apibūdinimų, kaip kad „senelis miega“, nes vėliau vaikas gali stipriai išsigąsti matydamas kitus miegančius žmones arba netgi pradėti bijoti pats užmigti. Svarbu stengtis išvengti negatyvių emocinių asociacijų, kad vaikui neatsirastų baimių, susijusių su kasdieniais dalykais gyvenime.

Taip pat svarbu prisiminti, kad šio amžiaus tarpsnio vaikai yra egocentriški, jiems atrodo, kad jie yra įvykių centre ir jų jausmai, mintys bei troškimai gali daryti tiesioginę įtaką, pavyzdžiui, kito žmogaus gerovei arba gyvybei. Tad jeigu prieš, pavyzdžiui, senelio netektį vaikas stipriai ant jo supyko ir mintyse pagalvojo ką nors blogo apie jį, jis gali jaustis atsakingas ir kaltas dėl to, kad senelis mirė. Todėl svarbu būti budriems ir kalbėti su vaiku apie tai, kad jis nėra kaltas dėl artimojo mirties.

5–9 m. amžiaus vaikų susidomėjimas mirtimi padidėja. Palaipsniui jie pradeda priimti ir suprasti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas. Vaiko suvokimui apie kitų mirtį reikalingi konkretūs patvirtinimai – laidotuvių ritualai, antkapis, kapas. Tokio amžiaus vaikai mirties priežastis sieja su išoriniais veiksniais, kad ją gali lemti kokia nors išorinė jėga, pavyzdžiui, giltinė. Mirtis pradedama personifikuoti, jai priskiriami giltinės, šešėlio pavidalo figūra ir t.t. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai vis mažiau jaučiasi pasaulio centru, randasi empatija, gebėjimas atjausti kitą.

9–12 m. amžiaus tarpsnyje domėjimasis mirties tema sumažėja, o panašiai 12–13 m. amžiaus laikotarpyje susidomėjimas mirtimi grįžta. Tikėtina, kad iki maždaug 9 m. amžiaus auklėjimas, kultūra, apeidami ir slopindami mirties temą, turi įtakos ir vaiko mirties suvokimui. Iki tol buvęs natūralus santykis su mirtimi išstumiamas, pradeda veikti efektyvi vaikiška gynyba, tačiau tai gali reikštis kaip bandymas pašiepti arba nuvertinti mirties simbolius.

Mano manymu, tokiu būdu vaikai ir paaugliai tvarkosi su mirties baime. Iki šiol pastebiu vaikus arba paauglius nešiojančius drabužius su kaukolės simboliu. Galima į tai žiūrėti kaip į mados tendencijas arba kaip bandymą tokiu būdu tvarkytis su mirties realybe. Artėjant paauglystei vaikai pradeda suvokti mirtį kaip natūralų procesą, susijusį su vidiniais biologiniais procesais, kad mirtis nutinka tuomet, kai kažkas sutrinka organizmo viduje. Todėl šiame amžiuje vaikai į mirtį gali reaguoti stipriau ir audringiau. Šio amžiaus vaikai gedi kiekvieno artimo žmogaus, todėl svarbu su jais apie tai kalbėti. Jeigu kažkas iš artimųjų susirgo nepagydoma liga, svarbu ruošti vaiką artėjančiai netekčiai, tuomet jo reakcija nebus tokia stipri, kaip įvykus netikėtai artimojo netekčiai.

Vienas nejaukiausių pokalbių, kurį teks pradėti visiems tėvams: kraupi mirties baimė atsiranda iš suaugusiųjų pasaulio
© Shutterstock

Paauglystėje mirties suvokimas tampa vis aiškesnis ir gilesnis. Aiškiau suvokiami mirties padariniai ir jos negrįžtamumas. Paaugliams natūraliai būdinga kelti egzistencinius, būties, gyvenimo prasmės klausimus, tad artimojo mirtis gali dar labiau paaštrinti paauglio vidinius išgyvenimus. Sielvartas gali būti slepiamas po konfliktišku, priešišku elgesiu su aplinkiniais.

Svarbu nepalikti paauglio vieno ir priminti sau, kad už maištavimo slypi skaudūs išgyvenimai. Svarbu kviesti paauglį kalbėti apie tai, kalbėkite apie savo jausmus, normalizuokite juos.

– O ką pasakytumėte apie tradicines laidotuves? Ar vaikams dera jose dalyvauti ir matyti negyvą karste gulintį artimą žmogų? O gal tai gali padaryti vaikui nepataisomos žalos?

– Neretai suaugusiesiems kyla klausimas – ar reikia vaiką vesti prie velionio kūno, ar reikia, kad vaikas dalyvautų laidotuvėse? Pasak, psichologės K. Polukordienės, atsisveikinimas su mirusiuoju – tai natūrali gyvenimo dalis. Tik svarbu atsiklausti ir paties vaiko, ar jis nori dalyvauti laidotuvėse. Jeigu atsisako – neversti ir gerbti jo norą.

A. J. Davisas savo knygoje „Listening and responding“ rašo, kada ir kaip vaikams turi būti pasakojama apie mirtį. Jo nuomone, jau 3 metų vaikas gali priimti informaciją šia tema jo amžiui suprantama forma. Vaikai nuo pat mažens galėtų būti vedami į ligoninę lankyti artimųjų, paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis, dalyvauti laidotuvėse, leidžiama apžiūrėti mirusįjį ir suprantamai atsakyti į vaiko užduodamus klausimus.

Vienas nejaukiausių pokalbių, kurį teks pradėti visiems tėvams: kraupi mirties baimė atsiranda iš suaugusiųjų pasaulio
© Shutterstock

Autorius siūlo jau į pradinukų mokymo programą įvesti temas apie mirtį, taip pat rengti vaikams vizitus į laidotuvių biurus, kur vaikas galėtų apžiūrėti karstą iš vidaus ir išorės, patalpas, kuriose yra šarvojami mirusieji. Mokslininkas mano, kad vaikai turi turėti patirties būti laidotuvėse emociškai jiems neartimo žmogaus anksčiau, nei jie susidurs su šeimos nario ar kito itin brangaus artimo žmogaus mirtimi. Rekomenduoja vaikui skaityti knygas, kuriose nagrinėjamos mirties temos. Ikimokyklinukams skirtose knygose gali būti aprašoma paukščio ar kokio kito gyvūnėlio mirtis, vyresniems vaikams skirtose knygose – žmonių gyvenimai, ligos, pasibaigiančios mirtimi, ar tragiškos žūtys.

Mirties tema neabejotinai susijusi su kultūrinėmis ir šeimos vertybėmis. Tai, kaip mes priimame šią temą, priklauso nuo pačių patirčių, įsitikinimų, vertybių. Kviečiu su pagarba tam, ką žinome iš anksto, kaip ir ką galima ar reikia sakyti vaikui apie mirtį, pasvarstyti, koks yra jūsų pačių santykis mirties tema. Kuo labiau įsisąmoninsime savo baimes ir kitus, su mirties tema susijusius jausmus, galbūt tuomet galėsime atviriau ir nuoširdžiau apie tai kalbėtis su savo vaikais.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(30 žmonių įvertino)
3.8000

Ką daryti, kad paaugliai su tėvais būtų atviresni ir praleistų daugiau laiko? (3)

Daugelis tėvų pastebi, kad į paauglystę žengiantis vaikas (10–11 m.) tampa uždaresnis su...

Psichologė pasakė, ko labiausiai gailisi dirbančios mamos (5)

Vaikus auginančių ir darbe save realizuojančių moterų šiandien daugybė. Tai lyg ir norma. Vis...

Psichiatrė įspėja tėvus: laiku pastebėti ir suteikti pagalbą paaugliui gali būti gyvybiškai svarbu (1)

Pastarieji pora metų daugumą įpratino gerokai daugiau nei anksčiau naudotis ekranais – ypač...

Pavojingi „Squid Game“ iššūkiai iš ekranų persikelia į realybę: ar žinote, kokius žaidimus žaidžia jūsų vaikai? (42)

Užsienio žiniasklaidoje pasipylė pranešimų apie tai, kokį pavojų vaikams ėmė kelti...

4 santykių taisyklės, kurias pats metas sulaužyti: gali būti, kad išlošite daugiau, nei jų laikydamiesi (7)

Kai kurie santuokos sėkmę neva garantuojantys patarimai nuo dažno kartojimo taip įaugo į...

Top naujienos

Po prokuroro pasiūlymo kyšininkams pasiduoti patiems – teisininko verdiktas (9)

Ketvirtadienį paskelbta apie plataus masto korupcijos schemą valstybės institucijose, atsakingose...

Pusę metų dirbo ir už dyką: sunku net pagalvoti, kaip lietuviai tokioje krizėje elgtųsi šiandien (1)

XXI amžius kiekvieną mūsų uždaro į tylų ir vienišą gyvenimą virtualioje erdvėje. Galime...

Žiniasklaida: iš Baltarusijoje įstrigusių migrantų – nemalonus „siurprizas“ Lukašenkai (154)

Ne vienas Artimųjų Rytų gyventojas, praleidęs kelias savaites miškuose prie Baltarusijos ir...

Baltarusijos pasieniečiai skelbia prie sienos su Lietuva aptikę mirusio migranto kūną

Baltarusijos valstybinis pasienio komitetas sekmadienį pranešė, jog prie sienos su Lietuva buvo...

Lietuvoje nustatyti 1222 nauji koronaviruso atvejai, 19 žmonių mirė papildyta

Beveik visoms Lietuvos savivaldybėms, išskyrus keturias vakarų Lietuvos savivaldybes, esant...

Eurų išpardavimas ima kelti nerimo: tai dar prisidės prie kainų augimo, bet kai kas gali ir išlošti (103)

Bendroji Europos valiuta – euras – trečiadienį JAV dolerio atžvilgiu krito iki žemiausio...

Nufilmuota, kaip pasieniečiai į Lietuvą neįleido dviejų migrantų grupių: vienoje jų buvo 46 žmonės

Pasieniečiai dalijasi savo filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota, kaip šeštadienį ties...

Lietuvoje gyvuojantis amelankių ūkis: kuo ypatinga ši uoga

Žinomas sodininkas Tautvydas Gurskas pats yra įkūręs amelankių ūkį ir sako, kad tai seniai...