– Kur yra riba tarp pajuokavimo ir patyčių?
– Patyčios tai toks elgesys, kuris turi įžeidžiamą tikslą. Jei visi juokiasi, o vienas – ne, dėl to reikėtų jau sunerimti.
– Kaip pastebėti, kad vaikas patiria patyčias?
– Vaikui sunku apie tai papasakoti. Jis gali būti atitolęs, dažniau nuliūdęs, susikrimtęs. Nebenori eiti į mokyklą, darželį. Su vaiku nėra lengva rasti kalbą, su paaugliu – tuo labiau, bet reikia pasidomėti ir jie atsivers.
– Dėl ko vaikai dažniausiai patiria patyčias?
– Dažniausiai dėl to, kas yra lengvai pastebima išoriškai: aprangos, šukuosenos, plaukų spalvos, eisenos. Dėl tokių smulkmenų. Bet tėvams nereikėtų į tai numoti ranka ir sakyti, nekreipk dėmesio. Nes vaikui tokie mažmožiai neatrodo smulkmena.
– Patyčių iniciatoriai yra pavieniai vaikai ar grupelės?
– Psichologai juos vadina agresoriais, kurie inicijuoja pirminį veiksmą – pasijuokti, užgauti.
– Ko siekia tie agresoriai?
– Kiekvienas atvejis individualus. Dažnai siekia išpildyti savo nepatenkintą poreikį. Reiškia, vaikas viduje jaučia kažkokį liūdesį, tuštumą ir visomis priemonėmis mėgina jį kompensuoti, bandydamas nuskriausti mažesnį. Taip tarsi save apsigauna, neva jis yra stipresnis, kelia savo savivertę. Pirmų patyčių ženklų galima pastebėti vyresnių darželių grupėse. Bet mokykloje tas ypač matoma. Nes vaikams atėjus į mokyklą reikia kažkaip išlikti, jie pasirenka tam netinkamą būdą. Jei jam baisu, nedrąsu ką nors užkalbinti, galvoja, kad pavadindamas ką nors kvailu, patrauks kitų dėmesį. Vyresnėse klasėse tai pereina į kitokią formą, paaugliai geba ir pastumti vienas kitą, mėtytis įvairiais rašteliais, baksnoti vienas kitą. Patyčiose dalyvauja trys grupės: tas, kuris tyčiojasi, tas, iš kurio tyčiojasi, ir žiūrovai. Vyresnėse klasėse patyčių mažėja, nes vaikai sąmoningėja.
– Mergaitės ar berniukai dažniau tampa patyčių objektais?
– Mergaitės, nes jos nėra linkusios į aktyvų pasipriešinimą. Jos jautresnės, moka pasislėpti. Ne visada išdrįsta papasakoti.
– Ką daryti tokiam vaikui?
– Pirmiausia – pasakyti. Gali pasakyti savo šeimai, draugui, klasiokui, mokytojui. Be to, labai svarbu kalbėtis ne tik su tuo, iš kurio tyčiojamasi, bet ir su tuo, kas tyčiojasi, jo nekaltinant. Reikia pabandyti paklausti, kaip jis jaustųsi, ką jis patartų kitam.
– Kokios gali būti patyčių pasekmės?
– Emocijų sutrikimai, savęs žalojimo atvejai. Tokių atvejų būna ypač tarp paauglių. Vaikai nusprendžia, kad jie yra netinkami. Todėl reikia atpažinti ir atkreipti dėmesį į vaiką, kuris šiandien nuliūdęs.
– Ar pasitaiko atvejų, kai agresorių tėvai gina savo vaiką?
– Pasitaiko. Bet tada ir analizuojame, kas yra negerai, kur ta schema ne taip dirba. Dažnai tėvai savo pavyzdžiu parodo, kad tyčiotis normalu. Pavyzdžiui, važiuojant spūstyje, dažnas tėtis pradeda komentuoti, kaip važiuoja, kaip apsirengęs. Kokį pavyzdį rodome? Ką mes sakome tokiu savo elgesiu? Vaikai viską mato, viską girdi, kartais tiesiog reikia permąstyti. Todėl ir sakome, kad pagalbą reikia suteikti ir agresoriams.
