Gyvenant sunkiais ir grėsmingais laikais, su esama situacija geriausia vaikus supažindinti pasakojant jiems pasakas, kalbant su vyresniais vaikais – gerai pasiruošti ir pasistengti nusiraminti patiems, kalbėdamas LNK Žiniose patarė šeimos psichologas Gediminas Navaitis.
LNK Žinios paklausė vilniečių, kaip jie apie karą kalbasi su savo vaikais.
„Labai daug su jais [apie karą] kalbama ir aiškinama mokykloje. Tai nemaloni tema, bet jie viską suvokia. Jie čia, Vilniuje, nesijaučia labai gąsdinami“, – kalbėjo 8 ir 12 metų vaikus auginantis tėtis.
„[Su vaikais apie karą] kalbamės tiesiai šviesiai. Jeigu išgirstume sirenas, kokie [būtų] veiksmai, ką darytume, kaip elgtumėmės, – sakė kita kalbinta emocinius savo vaikų pokyčius dėl karo įvykių pastebinti vilnietė. – Vyresnėlis pats stebi, seka naujienas. O mažoji nereaguoja, mažutė dar. <...> Aš pati stengiuosi žiūrėti mažiau žinių, bent jau prie vaikų.“
Tą patį sakė ir dar vienas dviejų vaikų tėtis: „Vyresnioji supranta, o mažasis dar nelabai suvokia, ir kas tas karas, jam reikia paaiškinti. Su vyresniąja kalbamės, klausiam, ką mokykloje aiškina apie tą karą. <...> Na, bet vaikai lieka vaikais. Jie mažai tą supratimą priima, kas tai per daiktas tas karas.
Žmona stengiasi riboti jų laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose. Ypač kai buvo parodyti vaizdai iš Bučos – baisu. O pats tai nuolat žiūriu.“
Svarbu atsižvelgti į amžių
Ką šiuo metu turėtų žinoti tėvai ir kaip jiems apie karą kalbėti su savo mažamečiais vaikais ir paaugliais, patarė šeimos psichologas G. Navaitis.
„Pirmiausia reikėtų žinoti, kaip kalbėti su darželinuku ir kaip – su paaugliu. Paauglys jau žino šiek tiek istorijos, jis jau gali suprasti, kas atsitiko su Ukrainos civiliais okupuotose kaimuose, nes jis yra girdėjęs apie Rainių tragediją ir ten nužudytus žmones. Jis suvokia, kad niekas nesikeičia, kad tie patys žmogžudžiai daro tą patį. Paaugliui labai tiktų knygos apie Lietuvos kovas už nepriklausomybę, partizanų kovas. Tiesiog kaip priminimas ir parodymas, kad nesame bejėgiai, galime spręsti ir galime gintis“, – rekomendavo psichologas.
G. Navaičio teigimu, pirmiausia tėvams reikėtų susitvarkyti su savo jausmais. Tik tuomet galima apie gąsdinančią situaciją kalbėtis su savo vaikais. „Nes ko gi galų gale nori mūsų priešas? Jis nori, kad mūsų vaikai užaugtų išsigandę, bailūs ir nuolankūs. Todėl tėvas ir motina šiandien yra karo vadas, jis turi paruošti savo karius – vaikus ateičiai. Vadinasi, jis turi bent jau apsimesti, kad nebijo, ir sustiprinti tą jausmą savo vaikams. Tam pokalbiui su vaikais reikia pasiruošti. Negalima rimtomis temomis šnekėtis tuo metu žiūrint televizorių, valgant traškučius ir užsigeriant alumi“, – kalbėjo jis.
Psichologas atkreipė dėmesį, kad paaugę vaikai išgyvena tą patį, kaip ir suaugusieji. „Paauglio jausmai yra menkiau valdomi, jis juose labiau blaškosi, bet vis tik jausmų srityje jis yra kone subrendęs žmogus. Todėl sakyčiau, kad pokalbis turėtų būti kaip su rimtu partneriu ir tame pokalbyje galima prašyti ir siūlyti, kad paauglys prisidėtų prie mūsų sprendimo. Pavyzdžiui, padėtų nuraminti jaunesnį broliuką ar sesutę“, – mokė G. Navaitis.
Tačiau su mažesniais vaikais kalbėti reiktų jau visai kitaip. Ir čia jis siūlo pasitelkti nuo seno naudojamą metodą: „[Jaunesnių vaikų] gyvenimiška patirtis ir supratimas apie pasaulį, akivaizdu, yra ne tokie, kaip suaugusio žmogaus. Tiek prieškariniame kaime, tiek ir šiandien visada geras būdas bendrauti su vaikais per pasakas. Tuo metu, kai nebuvo televizijos ir interneto, tas, kuris pasakų klausydavosi, ir tas, kuris pasakodavo, pajusdavo tarpusavio ryšį. Taip [pat yra] ir šiandien.“
Tik pasakas jau reiktų parinkti kitas – kad būtų aktualios ir padėtų pasikalbėti apie esamą padėtį. „Daugelis pasakų, kurias šiandien mes matome knygose, akivaizdu, ne ką bendro turi su tais jausmais, kuriuos šiandien patiria dalis vaikų. Todėl manyčiau, kad tėvams reikėtų mėginti sukurti naujas pasakas. Pasakas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimą, kuriose herojus būtų kiek panašus į tą mažą vaiką, kuriam pasakojama pasaka, ir svarbiausia – kad išgyventų panašius jausmus: pasimetimą, neaiškumą, baimes, kartu nurodant, kaip juos įveikti.“
Visas LNK Žinių reportažas:
