Knygos pristatyme Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje E. Lukinaitė-Vaičiurgienė, kartu su bendraminte, psichologe, LSMU doktorante bei tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autore Milda Kukulskiene kalbėjosi apie knygą, jos gimimą bei įvairiausius tėvystės jausmus, sunkumus bei iššūkius.
Autorė knygą nusprendė leisti pati: „Aš norėjau laisvės. Man buvo labai sunku bandyti įsivaizduoti, kaip tokia didelė ir svarbi dalis manęs, mano širdies, staiga atsidurs kitų žmonių rankose. Man buvo svarbu kurti knygą iki galo – prisidėti prie sprendimų priėmimo vizualine prasme, spręsti dėl jos tolimesnės kelionės – tiražų, komunikacijos, pardavimo vietų, pristatymo renginių. Man tai mano projektas – nuo pradžios iki galo.“
Jei rašymo dalis autorei buvo lengviausia, tai sudėtingiausia – finansinė – užsidirbti pinigų knygos leidybai. Kainavusi daug laiko ir derinimosi šeimoje, auginant du mažus vaikus tai jautėsi kaip nuolatinė estafetė – vaikų priežiūros ir buities vienas kitam perdavimas kartu su vyru.
„Šią knygą rašiau labai daugialypiškai – kaip psichologė teoretikė, apjungdama daugybę informacijos vaikų auginimo ir psichologijos temomis, psichologė praktikė, padedanti žmonėms būti ir gyti kontakte, kaip mama, kaip menininkė. Ir šioje knygoje visos šios mano dalys apsijungė ir dirbo kaip komanda, siekdamos vieno tikslo. Gyvenime ne visada tai pavyksta“, – kalbėdama apie svarbiausius asmeninius atradimus santykyje su knyga, dalinosi autorė.
„O ką norėjau atnešti skaitytojui, kad svarbiausia – tai ne teorija, praktika, instrukcijos, receptai, žinios ir patyrimai, o ryšys. Santykis su savimi, ir santykis su kitu, kuris nuolat kinta, o mes į tai reaguojam. Didysis klausimas, kaip būti ryšyje su savimi ir būnant, kurti santykį su kitu. ir kaip stipriai tai yra susiję.“
Kalbant apie tėvystę ir tėvystės iššūkius, abi pašnekovės sutiko, kad buvimas psichologu jokiu būdu negarantuoja sėkmingos tėvystės. „Kartais žinojimas nuo patyrimo yra labai toli. Gali žinoti daugybę dalykų ir tai nereiškia, kad juos sėkmingai įgyvendinsi. Tėvystė man labiausiai yra apie savireguliaciją, jos taikymą, vykdymą kaip įgūdį – ir tai yra sudėtingiausia, ir tikrai ne visada pavyksta“, – dalinosi knygos autorė.
„Rašydama knygą kažkuriuo metu supratau, kad ją rašau sau, – pirmiausia, sau, kaip mamai, kuriai labai norėjosi palaikymo, empatijos, atsisukimo į save. Ir sau, kaip vaikui, kuriam irgi gal kažko trūko. Kai rašiau apie tokias temas, kaip poreikiai, emocinė ko-reguliacija ir ryšį kurianti disciplina, – šiuos raktinius tėvystės momentus man buvo svarbu išpildyti, atiduoti duoklę sau, kaip vaikui, – savo vidiniam vaikui papasakoti, kaip pasaulis turėtų veikti, kad būtų jame gera.“
Ši knyga ir yra šiek tiek kitokia, tai tikrai nėra dar viena instrukcijų knyga, kaip reikia auginti vaikus. Joje, greta išsamios psichologijos teorijos ir praktikos vaikų auginimo ir tėvystės temomis, yra daug asmeninių pasidalijimų, atvirumo, motinystės gyvenimo tikrumo, įvairiausių išgyvenimų ir patirčių normalizavimo. Ir empatijos, švelnumo mamai ir vaikui, skaitytojui. Tai kvietimas, paraginimas kurti ryšį su savimi, kuris ir yra visų santykių mūsų gyvenimuose, įskaitant ir santykius su vaikais, pamatas.
