Pasiteiravus moterų socialiniame tinkle, kaip dažnai jos sulaukia klausimų, kada bus vaikai, daugelis sakė, kad išties dažnai. Bene visos sutaria, kad toks klausimas yra netinkamas, nes niekas nežino, dėl kokių priežasčių pora neturi vaikų: negali ar nenori. „Tai ne kitų reikalas, bus laikas – bus ir vaikas“, „Atšaunu, kad vaikų nenoriu“, „Pasakau, kad dar nepasiruošusi su supermamytėmis apie vaikus diskutuoti“, „Turiu vieną ir užtenka“ – taip moterys paaiškina, kitiems, kodėl neturi vaikų. Anot psichologės V. Mikutatienės, visuomenės požiūris išties vis dar nėra itin palankus į moteris, kurios nusprendžia neturėti vaikų. Kodėl, kaip atlaikyti spaudimą ir ką atsakyti į klausimą, kada vaikai, pašnekovė išdėstė išsamiame pokalbyje.
– Motinystės instinktas įgimtas ar primestas, įgytas?
– Skaitant naujausius mokslinius straipsnius aiškėja, kad nėra motinystės instinkto, kuris automatiškai moterims sukeltų norą turėti vaikų. O moterys nėra išskirtinai emocingesnės ir geresnės vaikų auklėjime nei vyrai. Motinystės instinktą nulemia daugiau kultūra, kurioje gyvena moteris. Taip pat svarbus tėvų auklėjimas ir žaislų parinkimas vaikams. Natūraliai tėvai dažniau perka mergaitėms lėlytes, o berniukams mašinėles. Jei iš tikrųjų egzistuotų motinystės instinktas, gimstamumas išliktų toks pats per amžius. Dabar galima pastebėti, kad moterų, nenorinčių susilaukti vaikų, vis daugėja.
– Kas tai apskritai yra?
– Motinystės instinktu vadinamas – stiprus noras susilaukti vaikų, gebėjimas juos auginti ir auklėti su begaliniu atsidavimu ir meile.
– Kodėl vienoms moterims jis pasireiškia, o kitoms – ne?
– Išskirčiau šias psichologines priežastis dėl ko moterys nenori turėti vaikų:
- Pirmoje vietoje išskirčiau baimę. Baimė gali kilti, kad nepavyks būti gera mama savo vaikui. Moteris taip pat gali bijoti net pačio nėštumo ir gimdymo. Baimės dažniausiai kyla iš nepsitikėjimo savimi ir neigiamų prisiminimų. Baimė turėti vaikų gali lemti ir žinojimas, kad yra didelė rizika susilaukti vaikų, kurie paveldėtų retas genetines ar psichines ligas.
- Antroje vietoje išskirčiau tas moteris, kurioms dar nekilo noras turėti vaikų. Gali būti, kad jos dar nesutiko joms skirto partnerio, gal dar nepasiekė savo užsibrėžtų karjeros tikslų, o gal dar neaplankė visų šalių. Arba paprasčiausiai, draugės dar nesukūrė šeimų ir nejaučia gimtosios šeimos ar visuomenės spaudimo susilaukti vaikų. Kartais nutinka, kad ir toms moterims, kurios deklaruoja „niekada niekada neturėsiu vaikų“, prabunda motinystės instinktas.
- Taip pat yra dalis moterų, kurios tiesiog nenori vaikų. Šias moteris erzina vaikų keliamas triukšmas, verkimas. Jos nesupranta, kaip galima mėgautis košių virimu ir pokalbiais apie kūdikio išmatų ar vežimėlių spalvas. Jos mėgaujasi gyvenimu, save realizuodamos moksle, ar siekdamos karjeros tikslų, ar kūrybingai leisdamos laisvalaikį. Moterims nepakeliama mintis, kad reiktų derintis prie vaiko neracionalių užgaidų. Pakalbėjus apie jų vaikystę, galimi keli variantai: arba jos būna jau išgyvenusios motinystės etapą, kai reikėjo rūpintis savo broliais/sesėmis ar savo sergančiais/alkoholikais tėvais. Arba vaikystėje buvo orientuojamos į savęs realizaciją, o ne į šeimą. Taip pat gali būti, kad šios moterys augo be brolių ir sesių ar neturėjo artimo, šilto santykio su mama.
– Kas daro didžiausią įtaką šio instinkto stiprumui?
– Stipriausia įtaką vis gi daro kultūra, vakarietiškose kultūrose moterys gimdo vėliau arba iš vis atsisako gimdyti ir auginti vaikus. Vakarų kultūroje gausu populistinių, feministinių straipsnių, kad moteris nėra egoistė, jei neplanuoja gimdyti. Moteris yra laisva rinktis. Žinoma, moterys, užaugusios mylinčioje šeimose tiek tėčio ir mamos, turi stipresnį motinystės instinktą.
– Kodėl visuomenė vis dar smerkia vaikų neturėti nusprendusias moteris?
– Tiesiog visuomenei atrodo keista ir egoistiška, jei moteris nori gyventi dėl savęs, o ne dėl vaikų. Žmonėms, atrodo normalu gyventi taip, kaip gyveno mūsų tėvai ir seneliai. O tie, kas laužo nusistovėjusias visuomenės normas, visada pradžioje yra sutinkami priešiškai.
– Kaip atlaikyti tą spaudimą?
– Svarbiausia yra atsakyti sau vienareikšmiškai į klausimą, kodėl aš apsisprendžiau neturėti vaikų. Priežastys gali būti pačios įvairiausios, nuo dalykų, ką tektų paaukoti, jei taptumėte mama, iki asmeninių savybių, kodėl būtumėte netinkama mama. Išsikelkite gyvenimo tikslus ir norus, kam skirsite savo laiką ir energiją. Jei jausite iš aplinkinių spaudimą, drąsiai galite atsakyti, kad tiesiog nenorite apie tai kalbėti. Jei vis tik nuspręsite apie savo apsisprendimą kalbėti, nesmerkite ir nekritikuokite kitų žmonių, kurie augina vaikus. Geriau kalbėkite apie savo jausmus su pagarba ir supratimu. Taip pat nepamirškite, kad gyvenate visuomenėje, kur galima rinktis, kaip gyventi. Kuo jūs labiau abejosite savo sprendimu, tuo labiau jausite aplinkos spaudimą susilaukti vaikų.
– Bet niekas nesmerkia tokių vyrų?
– Vyrai nesmerkiami, nes tik nuo XX amžiaus pradėta tyrinėti tėvystės svarba vaikų auginime ir auklėjime. Tik XX-XXI amžiuje tėčiai daugiau pradėjo įsitraukti į vaikų priežiūra nuo kūdikystės iki suaugystės. Lietuvoje iki šiol vyrauja stereotipas, kad po skyrybų mama vaikais gali pasirūpinti geriau. Ir tuo labiau niekas nesmerkia vyrų, jei jie atsisako sutartu laiku pasiimti vaikus savaitgaliui. Visgi manyčiau didėja tendencija, kad tėčiai vis labiau ir labiau įsitraukia į vaikų auginimą ir džiaugiasi save realizuodami tėvystėje.
– Psichologiškai, kaip veikia moterų smegenis vaikų neturėjimas?
– Niekaip, gimus vaikui, moteriai suaktyvėja tos pačios smegenų sritys, kurios aktyvuojasi ir įsimylėjimo metu. Taigi jei moteris įsimyli savo gyvenimo žmogų ar vaiką vyksta panašūs pokyčiai smegenyse. Todėl mamoms savo kūdikiai kvepia skaniausiai ir yra patys gražiausi.
– Būna ir atvirkščiai, kai noras tapti mama yra, bet ja tapus viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir vaikas neteikia tiek džiaugsmo, kiek tikėtasi. Kodėl taip yra? Ką tokiu atveju daryti?
– Labai dažnai moterims, kurios nusivilia motinyste ir savimi, pakiša koją per aukšti turėti lūkesčiai nėštumo metu. Kuo jos svajoja apie idealesnį buvimą mama – graži ir gerai besijaučianti mama, vaikas ramus tik miegantis ir besišypsantis, vyras ir visi kiti artimieji labai daug padedantys, bet ir nekontroliuojantys – tuo vaikas ir motinystė teikia mažiau džiaugsmo. Kartais labai nusiviliama savimi kaip moterimi, kaip mama, jei nepavyko suplanuotas gimdymas, maitinimo pradžia. Tada išgyvenamas stiprus kaltės jausmas, kad nepavyko duoti savo vaikui visa ko geriausia. Taip pat po gimdymo hormoniniai pokyčiai, nemigo naktys gali išprovokuoti depresijos pradžią.
Jei vis tik taip laukta motinystė neteikia džiaugsmo ir moteris panyra į liūdesį ar savęs kaltinimą, pirmiausia reiktų išdrįsti paprašyti artimųjų pagalbos prižiūrėti mažylį ar padėti susitvarkyti namuose. Tada skirkite laiko tik sau – išsimiegokite arba užsiimkite malonia veikla. Antra, reiktų mažiau skaityti straipsnių ir mažiau sekti socialiniuose tinkluose tobulas mamytes, kurios švyti grožiu ir kelia nuotraukas su tobulai besišypsančiais kūdikiais ir idealiai sutvarkytais namais. Trečia, neišsigąskite, kad meilė vaikui gimsta ne iš karto, tai gali vykti ir po truputį. Mėgaukitės buvimu su kūdikiu ir nekritikuokite savęs, kad ką padarote netobulai. Su pirmu vaiku mokomės būti pakankamai gera mama.
– Ar gali kokie nors išorės veiksniai motinystės instinktą prislopinti arba sustiprinti?
– Motinystės instinktą stiprina išmoktas tinkamas pavyzdys šeimoje. Ypač jei moteris buvo lauktas, planuotas ir mylimas vaikas tiek kūdikystėje, tiek vaikystėje. Jautė, iš savo mamos meilę, natūralų rūpestį, o nesuvaidintą atsidavimą šeimai. Jei moteris gavo supratimą, kad ne karjera yra svarbiausia, kad galima save atrasti motinystėje.
Motinystės instinktą slopina nepatirta meilė iš abiejų tėvų, prisilietimų trūkumas, patirtas šeimoje fizinis ir psichologinis smurtas. Tokios moterys sako, kad ,,aš nemoku mylėti savo vaiko, galiu tik nupirkti drabužių, žaislų“. Jų nejaudina vaiko verksmas, sunku apkabinti, pabučiuoti vaiką. Labai sunku duoti tai, ko pats negavai vaikystėje. Žinoma, motinystės instinktą veikia ir socialinė aplinka, kultūra, žiniasklaida.
