Pagalba gali būti sutikta priešiškai
Vilniuje darželio auklėtoja dirbanti Rita sako, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai yra ypač jautri ir pažeidžiama grupė. Vaiko amžius iš esmės ir diktuoja tai, kokią pagalbą jam suteikti. Auklėtoja pripažįsta, kad tėvai nėra linkę savo vaikų pedagogams atskleisti šeimos situacijos, informuoti apie įvykusias ar tebevykstančias skyrybas. Tačiau kartais, anot pašnekovės, pedagogams tenka būti liudininkais to, kad šeima išgyvena krizę. Be abejo, pirmiausia tai pasireiškia vaiko elgesyje, nuotaikose. Būna, kad bandant apie tai pasikalbėti su vienu iš tėvų, sulaukiama itin jautrios, perdėtos reakcijos. Tarkime, patarimas kreiptis į psichologą, ar išbandyti kokius nors terapinius metodus sutinkamas kaip priekaištas, kad jūs esate bloga mama ar blogas tėtis, kad nesusitvarkote su savo problemomis ir pan.
Vaikas skirtingai nei tėvai negali sau padėti
Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ konsultantė Elvyra Kučinskaitė, padedanti skyrybas išgyvenančioms šeimoms, sako, jog tokia tėvų reakcija jos nestebina. „Skyrybos – labai jautrus, krizinis laikas. Tuo metu buvę sutuoktiniai yra labiau pažeidžiami, jų, kaip tėvų, savivertė dažnokai irgi būna pažeista, todėl net paprasčiausia auklėtojos perteikta žinia, kad vaikas kosti, gali būti priimama kaip kaltinimas, esą vaikas prastai prižiūrimas. Ir visgi jie yra suaugę, sąmoningi, įgalūs padėti sau, ieškoti vienokių ar kitokių pagalbos sau būdų. Darželinukas to suvokti negali, todėl jam padėti turi suaugusieji“, – sako E.Kučinskaitė.
Tenka tvarkytis su pasekmėmis
Daug metų mokytoja dirbanti vilnietė Giedrė pasakoja, kad visais laikais mokyklose vadinamuosius skyrybų vaikus buvo galima atpažinti iš suprastėjusio elgesio. Tėvai beveik niekada apie tai neinformuodavo ir skyrybų faktas išaiškėdavo tik atsitiktinai. Na, o pedagogams, kurie dirba su vaiku, tai tampa paskutine dėliones detale, galutinai paaiškinančia, kas taip pakeitė mokinio elgesį. Paprastai toks vaikas ima prasčiau mokytis, pamokose elgtis netinkamai, trukdyti kitiems, atsiranda kitų elgesio problemų. Mokytoja Giedrė sako, jog tenka disciplinuoti vaiką operatyviai, čia ir dabar, nes jis trikdo mokymosi procesą. Tuo pačiu pedagogė apgailestauja, kad tai tėra bandymas suvaldyti pasekmes, nors efektyviau būtų gydyti dėl skyrybų patirtas vaiko žaizdas. Tuomet ir vaiko elgesys tvarkytųsi. Tačiau mokytojai, pasak Giedrės, ne visada turi tam kompetencijos, todėl nukreipia į mokyklos psichologą, socialinį darbuotoją.
Skyrybų vaikų klasė
Mokytoja įsitikinusi, kad skyrybos labai stipriai paveikia vaikus. Ji prisimena vienu metu turėjusi 16 mokinių klasę, iš kurios 14 buvo vaikai iš išsiskyrusių šeimų. Klasės elgesys, pasak Giedrės, buvo tiesiog nevaldomas. O aukščiausiais mokymosi rezultatais ir geru elgesiu pasižymėjo tie du vaikai, kurie buvo iš pilnų šeimų. Giedrė pastebi, kad ypač sudėtinga situacija su išsiskyrusių šeimų berniukais, kurie lieka gyventi su mamomis ir, kai jų akiratyje nebelieka vyriško autoriteto. Paauglystėje šiems vaikams labai trūksta tinkamo autoriteto, nukreipimo tinkama linkme – į sportą ar pan. Ir paprastai prie tokio nevaldomo paauglio lieka dviese – mama ir auklėtoja, kurios abi nežino, kaip su tuo tvarkytis.
Kaip spręsti problemą?
Pasak E.Kučinskaitės, skyrybos – sudėtingas, ilgas vidinis ir išorinis procesas visiems jose dalyvaujantiems – sutuoktiniams, vaikams, net išplėstinei šeimai. Žinoma, tai svarbu ir pedagogams, nes jie su tėvų skyrybas išgyvenančiais vaikais praleidžia didelę laiko dalį. Ką daryti? Būti atidiems šiam gyvenimo periodui. Mokytis suprasti, kuo ir kokiu būdu galime vieni kitiems padėti. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Krizę patiriantis vaikas gali tapti iššūkiu ne tik mokytojui – ir klasei, ir net visai mokyklai, nes krizę lydinčios išraiškos kartais yra labai destruktyvios. Mokytojų, vaiko ir tėvų bendradarbiavimas šiuo nelengvu metu yra tiesiog būtinas – ne tik vaiko, bet ir kitų dviejų šioje patirtyje dalyvaujančiųjų pusių labui. Suprantama, kad tiesioginis mokytojų uždavinys nėra rūpitis krizės ištiktais vaikais. Bet jei jie turėtų daugiau įrankių, kaip su tokiais vaikais ir tėvais bendradarbiauti, tai neabejotinai padėtų ne tik vaikui, bet ir patiems sau. Kartais labai paprastos žinios gali smarkiai pasitarnauti sprendžiant labai nepaprastas ir sudėtingas problemas.