Nesidalinimo etapas nesitęs amžinai
Pabandykime suprasti, kodėl dažnam vaikui nėra lengva dalintis. Juk tam reikia empatijos, gebėjimo valdyti savo emocijas, o šių dalykų vaikas mokosi pamažu. Maži vaikai yra egocentriški, nemato savęs iš šono, tokia yra natūrali jų raidos dalis. Tad pirmiausia nereikėtų vaiko nenoro dalintis suprasti kaip pastovaus charakterio bruožo – tai normalus etapas. Tyrinėdamas pasaulį mažylis domisi aplinkoje esančiais daiktais, atranda jam patinkančius ir jei staiga kažkas į juos kėsinasi – jaučiasi nesaugiai. Augdamas vaikas mokosi įvairių kultūrinių praktikų, o mes galime jam padėti ir užvesti ant kelio.
Pagirkime vaiko pastangas
Šeimos aplinkoje paprastai didelę įtampą patiria vyresnysis vaikas, kuomet visą tėvų dėmesį ir daiktus turėjęs pats vienas, dabar turi dalintis su mažesniu broliu ar sese. Natūralu, kad vaikui sunku, todėl mūsų reakcija turėtų būti rami, reikia duoti laiko apsiprasti prie pasikeitusių aplinkybių. Svarbu nesikoncentruoti ties neigiamomis, o verčiau nepamiršti įvardinti teigiamas patirtis. Įvardinkime garsiai, kai patys kažkuo dalinamės. Pagirkime vaiką už jo pastangas ne tik abstrakčiu „šaunuolis“, bet aiškiai išsakydami, kodėl mes džiaugiamės – „oho, tu rūpiniesi savo broliu, matau, daliniesi savo žaislu, duok penkis“ ir pan. Taip formuojame vaiko suvokimą, kad tokiu jo elgesiu mes džiaugiamės ir mūsų šeimoje vyrauja dalinimosi kultūra.
Nebarkime, o pasiūlykime situacijos sprendimo būdą
Dažnai pastebiu, kad vaikas nori dalintis, bet nežino, nuo ko pradėti, kaip užmegzti kontaktą, tad atėjęs ir paėmęs iš kito žaislą tokiu būdu bando atkreipti į save dėmesį. Tas iš kurio atėmė, žinoma, nusimins ir supyks. Lygiai taip pat, jei suaugęs tiesiog paims iš vieno vaiko žaislą ir paduos kitam, niekas iš tokios situacijos nepasimokys. Suaugusiojo vaidmuo turėtų būti nešališkas – vietoj to, kad stotume į kažkurio pusę, verčiau pasiūlykime, kaip galėtume susitarti. Galbūt galime apsikeisti žaislais? O galbūt bus smagiau žaisti drauge? Jei daiktas ar žaislas yra universalus, aš visuomet stengiuosi įtraukti abi besipešančias puses. Pavyzdžiui, jei pykosi dėl šaukšto, pasiūlau paimti dar ir samtį ir galiausiai drauge „išvirti sriubą“. Tai dažnai suveikia ir vaikai, pamiršę dėl ko pykosi, įsijungia į naują žaidimo naratyvą.
Tokį metodą naudoju tiek savo namuose, tiek darželio aplinkoje. O jeigu matome, kad kažkoks daiktas dažnai kelia pykčius tarp vaikų, išleidžiame jį „pailsėti“. Vyresniųjų, 4-5 metų vaikų prašome pagalvoti, kokį žaidimą žaistų jeigu tas daiktas grįžtų. Kartais vaikai taip nori to žaislo, kad ima ir sugalvoja, ką su juo veiks kartu, be pykčių. „Istorijų namuose“ žaisdami su „Kimochi“ lėlėmis sugalvojame panašių gyvenimiškų scenarijų žaidime, kuomet lėlės nepasidalina žaislu ir susipyksta. Tai leidžia vaikams į save pažvelgti iš šono ir geriau suprasti savo elgesį. Be to, viena iš „Kimochi“ patarlių sako: rask laiko būti maloniu, tad net jei nesinori dalintis, ji primena mandagaus elgesio taisykles.
Kokių klaidų galime išvengti?
Tyrimai ir praktika rodo, jog teigiamų momentų akcentavimas ir situacijos sprendimo pasiūlymas yra veiksmingi būdai ugdant mažųjų dalinimosi įgūdžius. Tuo tarpu jei sakome vaikui, kad nesidalindamas jis yra negeras, nedraugiškas ar skūpus, savyje jis fiksuoja, kad būtent toks ir yra. Be to, neigiamas frazes vaikai greitai perima ir naudoja bendraudami su bendraamžiais.
Žinoma, neišvengsime ir tokių situacijų, kai vaikas tiesiog neis į kalbas dėl dalybų. Jei mažylis užsispiria ir matome, kad mūsų pastangos niekur neveda, galima tiesiog pasiūlyti jam toliau žaisti, o žaislu pasidalinti ar apsikeisti vėliau, t. y. žūtbūt nebandyti čia ir dabar kažką pakeisti. Paprastai tokia taktika suveikia, nes vaikas supranta, kad neduodamas žaislo didesnio mūsų dėmesio nesulauks. Be to, kažko prašant reikėtų šiek tiek luktelti, padaryti pauzę – vaiko smegenys veikia lėčiau, tad jei duodame laiko susivokti, pačiam priimti sprendimą, situacijos sprendimui gali užtekti ir to.
Kartais tėvai tiesiog pritrūksta žodžių, kuriais dar galima paskatinti dalybas. Puikus būdas tą padaryti yra pasiskirstyti eilėmis – dabar tavo eilė, po to bus mano eilė. Tai padeda ugdyti kantrybę, nes vaikas turi sulaukti savo eilės. Darželyje taip pat naudojame puikiai visiems žinomas ir vaikų mėgstamas skaičiuotes. Jos padeda, kai visi nori naudotis tuo pačiu daiktu vienu metu.
Ar tikrai vaikas turi viskuo dalintis?
Norėčiau akcentuoti, kad kaip ir mes, suaugusieji, neprivalome ir greičiausiai nesidaliname visais savo daiktais, to, turbūt sutiksite, neprivalo daryti ir vaikai. Ar mes noriai skoliname, pavyzdžiui, savo naują automobilį? Turbūt ne visada. Taip ir iš vaikų negalime reikalauti, kad jie dalintųsi visais savo daiktais. Ypatingai vyresni vaikai paprastai jau turi savo mylimiausių daiktų, kurių nenori duoti, nes bijo, kad jaunesnis brolis ar kaimynė sugadins ir pan. Tad prieš laukiant svečių galime su vaiku pasitarti – kokiais žaislais jis nenorėtų dalintis ir juos padėti į šalį. Žinoma, visai kas kita jei vaikas puikuojasi daiktais ir neduoda jų norėdamas parodyti savo viršenybę. Reikėtų susitarti, kad jei nenorime dalintis, tai ir nesipuikuojame ir nerodome jų kitiems vaikams, nes pamatę, natūralu, jie irgi norės pažaisti.
Rodykime pavyzdį patys
Vaikas mokosi iš savo aplinkos – šeimos, draugų, darželio, kiemo bendruomenės. Kuo daugiau įkvepiančių pavyzdžių turės – tuo greičiau pats perims elgesio normas. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje dalijimosi kultūra tarsi atsitraukia nuo mūsų – retai dalinamės daiktais, viską perkame ir norime turėti sau. Tai vyksta natūraliai, gerėjant gyvenimo kokybei. Tačiau norėdami įskiepyti tam tikras vertybes, galime ir patys parodyti pavyzdį. Galbūt šiandien yra puiki proga drauge su vaiku nueiti į biblioteką ir padovanoti perskaitytą knygą arba pasidalinti dar garuojančiu pyragu su kaimynais?
