Knygos autorė dalijasi viena iš istorijų, kuri palietė daugelio širdį.
Ilgą laiką kankinausi dėl įvairių sveikatos problemų, buvau numetusi daug svorio, saujomis vartojau vaistus. Mane labai stipriai vargino skrandžio skausmai ir pykinimas, dažnai vemdavau, žarnynas buvo visai išsiderinęs. Fizinis blogumas būdavo toks aštrus, kad kartais nesugebėdavau atlikti net įprastų darbų. Vis negalėjau suprasti, kas ir kodėl vyksta su mano kūnu, maniau – gal vėžys (močiutė mirė nuo skrandžio vėžio). Važinėjau pas skirtingus gydytojus įvairiose klinikose, man buvo atlikti įvairūs tyrimai, visi iki vieno rodė, kad fiziškai esu sveika. Visgi sirgo mano siela. Keista, ar ne? Bent jau aš niekada negalvojau, kad depresija gali pasireikšti kūno skausmais.
Pašnekovė mane iškart sužavėjo plačia šypsena. Žodis po žodžio, ir mes jau kalbėjomės kaip daug metų nesimačiusios draugės. Taip laisvai ir paprastai. Ištempusi ausis klausiausi istorijos, kuri buvo tokia panaši į kitų pašnekovų, o kartu visiškai kitokia.
Taigi, pristatau jums Brigitą. Ši trisdešimt trejų metų linksma ir puikų humoro jausmą turinti moteris dirba labai įdomų kūrybinį darbą ir, deja, vis dar gydosi depresiją, kurios ilgą laiką nė neįtarė. Šis laikotarpis jai išties labai geras, anot jos pačios, sparčiai sveiksta, jau žino savo problemų priežastis, tad dirbti ir gyventi su savimi vis lengviau ir smagiau.
Brigita nusprendė pradėti nuo pasakojimo apie savo vaikystę. Aš neprieštaravau. Davusi ženklą pradėti, įjungiau diktofoną. Nuo pirmųjų minučių supratau, kad moters vaikystė buvo sudėtinga. Ji užaugo iš pažiūros tvarkingoje šeimoje. Tėvas buvo pavyzdingas karininkas, motina – miela ir nuolanki šeimai atsidavusi moteris, dirbusi kirpykloje, o močiutė iš tėvo pusės, su kuria jie gyveno, – visų gerbiama mokytoja, išėjusi į pensiją. Brigita visada buvo paklusni ir gera mergaitė, puikiai mokėsi, sužibėdavo būreliuose, bet to nepakako, kad būtų mylima. Jau būdama pirmokė ji pirmą kartą pagąsdino mamą iššoksianti pro balkoną.
Aš visą gyvenimą jaučiausi nereikalinga. Mama pastojo netyčia, tad buvau vaikas, dėl kurio tuokėsi „iš reikalo“. Visgi tėvai nusprendė leisti man gimti. Tėtis nedegė noru vesti mano mamos, bet vedė. Na, o man gimus tėvui buvo šokas, pasirodo, jis norėjo sūnaus. Tokia štai mano gyvenimo pradžia.
Nuo pirmųjų dienų buvau auginama kaip berniukas. Negalėjau verkti, skųstis, myluotis, prašytis ant rankų, emocijas privalėjau slėpti giliai viduje. Tėtis buvo labai griežtas ir tironiškas, iš jo negaudavau jokio švelnumo ar užuojautos, buvau kritikuojama, muštruojama ir engiama. Mama mūsų namuose neturėjo žodžio, tad, kiek pamenu, visuomet tylėjo, buvo iš tų kuklių, prisitaikančių moterų, kurios viską atleidžia. O atleisdavo ji tikrai daug. Tėtis visą laiką prieš ją smurtavo fiziškai, engdavo žodžiais. Keiksmažodžiai mūsų namuose liedavosi laisvai.
Tėvo bijojau visuomet, niekada jam nieko nepasakojau, nes net mažiausia smulkmena galėdavo sukelti neprognozuojamą įniršio priepuolį. Esu dėkinga bent jau už tai, kad manęs niekada nemušė. Kartais jis daužydavo daiktus, kartais tiesiog rėkaudavo, kartais, kaip sakiau, mušdavo mamą. O ji vis atleisdavo ir, nežinia ką galvodama, gyveno su juo toliau.
Brigitai teko kęsti ne tik tironišką tėvą, bet ir bjauraus charakterio močiutę iš tėvo pusės. Mergaitei paaugus, ji atsikraustė į šeimos dviejų kambarių butą. Buvo nuspręsta, kad su ja viename kambaryje gyvens Brigita. Slogi namų atmosfera tapo dar niūresnė. Močiutė nekentė mamos ir to neslėpė, dažnai pašiepdavo ar išvadindavo negražiais žodžiais. Nekentė ji ir anūkės.
Ji mane nuolat skundė, žemino ir vadino k... arba k... vaiku. Dabar galvoju, kad galbūt ji sirgo kokia nors psichine liga, nes iki šiol nesuvokiu, kaip sveiko proto žmogus galėtų taip kalbėti. Naktimis ji specialiai garsiai įsijungdavo radijo grotuvą ir neleisdavo man miegoti, specialiai garsiai šnekėdavo arba skaitydavo. Buvo toks etapas, kai man užmigus ji prieidavo prie mano lovos ir pradėdavo kartoti užkeikimus. Virš galvos makaluodavo rankomis ir kažką burbėdavo. Keliskart per tokias ceremonijas nubudau ir net sustingau iš siaubo. Po to pradėjau jos bijoti.
O dar ji manęs neįsileisdavo į namus. Ne kartą buvau palikusi raktus, tad skambindavau į duris, kad močiutė atrakintų. Ji niekad neatrakindavo, tad tekdavo iki vakaro laukti tėvų ir ruošti pamokas laiptinėje, kur garsiai verkdavau. Kartais kaimynai pasikviesdavo mane pas save, tad šiek tiek pabūdavau ten. Tėvams močiutė sakydavo, kad neprigirdi ir tikrai negirdėjo ką nors skambinant. Visuomet išsisukdavo. Tėtis šventai tikėjo savo mama, o manoji, bijodama kelti konfliktus, derinosi prie tėčio. Taip ir gyvenome daug metų. Namuose nuolatiniai barniai, keiksmažodžiai, kariuomenės atmosfera. Aš išmokau jausmus slėpti taip giliai, kad vėliau nustojau juos jausti apskritai. Tiesiog mokiausi, o mokiausi gana gerai, ir laukiau momento, kai įstosiu į universitetą ir paliksiu tėvų namus. Gyvendama su tėvais buvau kaip robotas.
Brigitai bebaigiant dvyliktą klasę močiutė susirgo vėžiu, tad kurį laiką teko ją slaugyti. Netrukus ji mirė, o tėtis lyg ir sušvelnėjo, tapo mielesnis, bet Brigita vis tiek svajojo gyventi atskirai. Įstojusi į universitetą ėmė dirbti, vėliau pradėjo mokytis dar vienos specialybės. Veiklos turėjo tiek, kad nebuvo kada galvoti apie rūpesčius, kol visiškai netikėtai ėmė kankinti sveikatos problemos – veriantys skrandžio skausmai, kurie būdavo tokie stiprūs, kad menkai tepadėdavo net stipriausi vaistai. Išsiderinus virškinimo sistemai, bet koks kietesnis maistas sukeldavo vėmimą ar mažų mažiausiai stiprų pykinimą.
Kelerius metus vargau su tuo nelemtu skrandžiu. Kokių tik tyrimų man nedarė, vis nieko nerasdavo. Situacija vis blogėjo, aš numečiau tikrai labai daug svorio. Vienu metu valgiau tik tyreles, nieko kito skrandis nevirškindavo. Jei pavalgiusi neišsivemdavau, apimdavo neapsakomas blogumas viduje (fiziškai). Kartą mamos kolegė užsiminė, kad visa tai gali vykti dėl psichologinių priežasčių. Numojau ranka ir nusijuokiau. Tai pasirodė absurdiška, bet po kurio laiko vis tik keliai nuvedė į psichologo kabinetą. Pirmąjį kartą ėjau ten su mama. Man davė užpildyti kažkokį testą, po kurio pasakė diagnozę – vidutinio sunkumo depresija. Tai atrodė visiška nesąmonė, juk emociškai jaučiausi visai stabiliai, o depresija siejama būtent su emocine būkle. Mudviem su mama ilgai aiškino, kas tai per liga, kaip ji pasireiškia. Nors labai spyriojausi, sutikau gydytis. Iš pradžių man išrašė vaistų, sutarėme, kad lankysiu psichoterapiją. Pripažinsiu, viskas atrodė nesąmonė.
Nors pirmoji reakcija buvo atmetimo, Brigita jau po kelių dienų pajuto stiprų pagerėjimą. Anot pašnekovės, nušvito akys, užplūdo energija, buvo sunku patikėti, kad įmanoma taip gerai jaustis. Jau po dviejų dienų ji valgė kepsnį, mat staiga visiškai dingo skausmai, pykinimas, po savaitės jautėsi kaip naujai gimusi. Apėmė džiaugsmas ir atsidaro daug gerų jausmų, kurių iki tol niekada nepatyrė. Bet taip buvo tik iš pradžių, kol organizmas prisitaikė prie vaistų.
Pašnekovė pabrėžė, kad vaistus labai svarbu gerai parinkti ir nemanyti, jog jie gydo. Medikamentai tik padeda atkusti, atgauti blaivų protą, bet ligos priežasčių nepanaikina. Tam reikalinga psichoterapija. Brigita taip pat ėmė ją lankyti. Pradžia nebuvo sklandi, mat pirmoji specialistė jai nepatiko ir teko ieškotis kitos. Moteris tam skyrė nemažai dėmesio ir domėjosi įvairiomis psichoterapijos kryptimis, kol rado tinkamą specialistę. Tuomet prasidėjo kassavaitiniai vizitai ir pokalbiai.
Niekada niekam nepasakojau apie savo šeimą. Turbūt net pati sau nedrįsau pripažinti, kad viskas taip blogai. Ir kad tas blogumas tęsiasi. Pradėjus terapiją buvo labai sunku. Į paviršių išlindo vaikystės baubai, teko iš naujo susidurti su patirtu siaubu ir pripažinti, kad tie išgyvenimai mane sužalojo. Turėjau išpykti tą pyktį ir išjausti tas emocijas, kurias tiek laiko laikiau viduje. O pykau ant daug ko: tėvo, mamos, močiutės, kaimynų, mokytojų ir viso pasaulio. Užplūdo daug jausmų, liūdesio, pykčio, bejėgiškumo. Tvarkytis su emocijomis buvo sunku ir neįprasta, nes ši gyvenimo sritis ilgai buvo apleista. Supratau, kad visą tą laiką ignoravau patiriamą stresą ir nerimą, o mano kūnas į tai reagavo skausmais, taip prašydamas pagalbos, bet aš tą šauksmą sėkmingai ignoravau. Beje, kurį laiką net svarsčiau nutraukti terapiją – buvo per sunku, jaučiausi papuolusi į duobę, net kildavo mintys, kad nėra prasmės gyventi.
Brigita palengva gydėsi, ir kuo toliau, tuo geriau ir tvirčiau jautėsi. Teko nuo nulio pradėti kurti santykius su tėvais, išmokti bendraujant apsibrėžti ribas, užkirsti kelią jų manipuliacijoms, net apriboti bendravimą. To ji mokosi iki šiol ir pripažįsta, kad šioje srityje gali tekti dirbti dar ilgai, nes tebejaučia kaltę prieš tėvus, nors puikiai suvokia, kad jų pasirinktas gyvenimo būdas buvo ir tebėra netinkamas.
Pašnekovė neslėpė, kad jos tėvo psichologinė būklė blogėja. Jau kelerius metus jis į namus tempia įvairius daiktus, o viskas prasidėjo nuo manijos kariškiems daiktams – šalmams, figūrėlėms, tankams. Vieną dieną jis ėmė visa tai „kolekcionuoti“, kraudamas kambario kampe. Tų daiktų vis daugėjant, prasidėjo šiukšlių ir kitokio nereikalingo šlamšto kaupimas. Šiuo metu tas kambarys visiškai užgriozdintas, į jį neįmanoma įeiti. Brigitos tėvas savo ligos nepripažįsta, kartais jį apninka paranoja – vyriškis prisigalvoja, kad namuose vaikščiojo vagys, nuolat skundžiasi, esą kažkas vagia jo daiktus. Situacija nepavydėtina.
Santykiai su motina taip pat nedžiugina, jie liko kankinantys. Brigita stengiasi kuo mažiau kištis į tėvų reikalus, priimti juos tokius, kokie jie yra, tačiau prisipažįsta, kad tai padaryti sunku, tiesiog nėra kitos išeities.
Šiuo gyvenimo etapu save ir savo sveikatą statau į pirmą vietą. Noriu gyventi ir būti sveika, tad pasirinkau atsiriboti nuo tėvų problemų, susitinkame labai retai. Taip gyventi yra jų pasirinkimas, o mano pasirinkimas – gyventi geriau. Visą gyvenimą gelbėjau mamą nuo tėčio smurto, dabar dažnai kyla noras gelbėti ir tėtį – vežti jį gydytis, bet nei jis, nei mama tam nenusiteikę. Tenka daug kalbėtis su savimi ir stabdyti. Kad nekartočiau senų klaidų, keičiu senus įpročius. Iki šiol lankau psichoterapiją, kartais vis dar tenka vartoti ir vaistus. Ilgalaikio nerimo ir traumų pasekmės taip greitai nesibaigia, tad negaliu pasakyti, kad esu visiškai sveika ir laisva. Aš kovoju, einu į priekį, stengiuosi tobulėti. Daug skaitau, renkuosi sunkias ir gilias psichologines knygas, nagrinėju įvairių psichoterapeutų darbus. Juose labai aiškiai ir konkrečiai aprašomos įvairios problemos, jų priežastys. Mano analitinis mąstymas labai stiprus, tad tokios faktais ir statistika paremtos knygos labai tinka ir patinka.
Kai aptarėme knygas, paklausiau, ką ji patartų žmonėms, kuriems dabar vienaip ar kitaip sunku. Štai ką, kiek pamąsčiusi, rekomendavo Brigita.
Sunku pasakyti. Mano aplinkoje iki šiol labai daug probleminių draugių iš toksiškų šeimų. Viena net įniko į narkotikus. Manau, būtina išklausyti, o patarimai yra labai slidus dalykas. Geriausia susirasti tinkamą ir nuoširdų psichoterapeutą. Tam, kad išgytume, reikia norėti jaustis geriau, norėti gydytis, kitu atveju niekas nepadės. Daug kas priklauso nuo šalia esančių žmonių, o visa esmė slypi vaikystėje – suaugęs žmogus lyg ir yra suaugęs, bet viską išgyvena kaip mažas vaikas. Nereikia smerkti, teisti, nurašyti visko tinginystei, nereikia apsimesti, kad depresija neegzistuoja. Reikia ieškoti pagalbos ir ją pasiūlyti, o žmogus jau pats renkasi, priimti tą pagalbą ar ne. Kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą. Štai aš, kad ir kaip noriu padėti tėčiui su mama, jiems tos pagalbos nereikia. Kiek daug energijos išeina apie juos galvojant. Geriau ją nukreipti į savo gyvenimą ir savęs gydymą. Bandau tai daryti, bet pavyksta ne visuomet.
Be skaitymo ir terapijos, Brigita stengiasi rasti širdžiai mielos veiklos. Džiaugiasi įdomiu darbu (ji yra laisvai samdoma specialistė, šiuo metu turi kelis projektus), jos gyvenime daug kūrybos, padedančios atsipūsti ir realizuoti save. Taip pat moteris medituoja, dalyvauja įvairiuose emocijų paleidimo, atpalaiduojančio kvėpavimo užsiėmimuose, kur susirenka nemažai bendraminčių, tad nauda visapusė.
Dar ilgai su Brigita diskutavome apie pagalbą kitiems, ribų nustatymą bendraujant su toksiškais tėvais, apie kaltės jausmą, tėvų reakciją, kuri pradėjus bendrauti kitaip būna gana audringa. Juk kaip ir daugelio kitų pašnekovų tėvai, josios taip pat sunkiai priima tai, kad vaikas keičiasi ir nebesielgia taip patogiai, kaip iki šiol (nepasiduoda manipuliacijoms, nebepuola padėti dėl kiekvienos smulkmenos ir pan.). Nusprendėme, kad gyvenimas yra savotiška loterija. Dauguma mūsų kartos žmonių užaugo probleminėse šeimose. Galima kaltinti laikmetį, pačius tėvus, šalį, tačiau buvo, kaip buvo. Visgi įdomiausia tai, kad vieniems pavyko susikurti gražų gyvenimą, kiti tapo priklausomi ir degradavo, treti, nors ir nedegradavo, iki šiol kenčia traumų pasekmes, net ne visada tai suvokdami.
Susitarėme su Brigita būtinai susitikti dar kartą. Atsisveikindamos apsikabinome ir palinkėjome viena kitai sėkmės. Tikiu, kad jos kelias bus vis šviesesnis ir gražesnis.
