– Ar reikia vaikams pailsėti nuo tėvų?

– Tai yra labai individualu. Priklauso nuo vaiko amžiaus: ar tai mokyklinukai, ar darželinukai, o gal paaugliai. Taip pat priklauso nuo bendravimo, nuo asmeninių savybių, nuo gyvenimo aplinkybių. Kuo vaikas yra didesnis, kuo daugiau įtampos namie ar trinties, tuo labiau norisi to poilsio. Kitas klausimas – su kuo tie vaikai lieka? Ar tas poilsis bus kokybiškas, ar tiesiog laikas atskirai.

– Iki kokio vaikų amžiaus nerekomenduotumėte tėvams atostogauti be mažylių?

– Labai individualu ir priklauso nuo trukmės, ar išvykstama 3-4 dienoms, ar savaitei, ar dviem. O tai be mažų vaikų jau yra per daug. Dar priklauso nuo to, su kuo vaikas lieka: ar su tikrai artimais žmonėmis, ar kažkur su kažkuo, kad tik pabūtų. Pagal bendras rekomendacijas, jei tėvai išvažiuoja ilgesniam laikui, nerekomenduojama to daryti, iki vaikui sukaks trys metai. Iki to amžiaus formuojasi vaiko asmenybės branduolys, jis tampa savarankiškesnis, jau geba daugiau pasakyti savo žodžiais. Bet jei vaikas labai prisirišęs ar mažiau brandus, reikia žiūrėti individualiai.

– O jei vaikas yra prisirišęs, bet jam jau yra trys metai, ar reikėtų eksperimentuoti ir palikti jį savaitgaliui? O gal pradėti nuo valandos ar dviejų atskirai?

– Tai kiekvienos šeimos pasirinkimas. Bet kalbant apie prieraišumą ir prieraišią tėvystę, reikia paminėti, kad sveikas prieraišumas neturi būti suprantamas kaip perdėtas prisirišimas. Yra keturi prieraišumo stiliai. Vienas saugus ir trys – ne. Kai vaikas negeba atsiskirti nuo tėvų, tai jau nėra sveikas prieraišumo būdas. Kita vertus, reikia labai gerai atskirti, kur yra mūsų jausmai, o kur – vaiko. Nes tokiose situacijose jie susipina ir sunku atskirti. Vis dėl to, jei vaikas yra tikrai jautrus, reikėtų eiti mažais žingsneliais ir nepradėti nuo nakvynės ar kelių. Geriau išeiti valandai ar dviem, bet būtinai grįžti iki miego. Jei vaikui blogai sekasi, reikia žiūrėti, kur yra priežastis. Nes vaikas nuo trijų metų jau turėtų po truputį mokytis atsiskirti ir būti su kitais artimais žmonėmis.

Kitas svarbus dalykas – santykis su žmogumi, su kuriuo jis lieka. Svarbu, kad jis būtų kokybiškas ir atliepiantis vaiko poreikius.

Kaip sakoma, ramūs tėvai – laimingi vaikai. Nes nerimą, kad vaiką palieka su kitais, dažniau girdžiu iš tokių nerimastingesnių tėvų, kurie daug metų net vakarienės kartu nebuvo išėję. Jiems atrodo, kad vaikas labai jaudinsis ir jam bus negera. Bet žiūrint iš paties vaiko perspektyvos, tas atsiskyrimo liūdesys ir nerimas nėra blogai, nes šitaip jis mokosi su tuo susidoroti. Gyvenime vis tiek teks su tuo susidurti. Be to, tokių išsiskyrimų nauda taip pat yra apčiuopiama. Tėvai grįžta ramesni, geriau nusiteikę, laimingesni, vaikui tai yra daug didesnė nauda nei kad nuolatinis virimas tose pačiose sultyse pavargus, išsekus, suirzus.

– Ar gali toks išsiskyrimas taip traumuoti vaiką, kad bus ilgalaikių pasekmių?

– Ne, taip neturėtų būti. Jei tinkamas kontekstas: paruošiame vaiką, suprantamai paaiškiname, atliepiame ir suprantame jo emocijas. Anot psichologų, mes neturime vaikų žūtbūt saugoti nuo blogų emocijų, turime padėti jas suprasti, išgyventi, mokyti jas įveikti. Todėl jei vaikas lieka su žmogumi, su kuriuo turi artimą santykį, tikrai atsiskyrimas nepadarys nieko blogo. O jei dar tėvai grįš su naujomis jėgomis, ramesni, geresnės nuotaikos, pergalvoję gal kažkokį savo elgesį, viskas bus tik į gerą.

– Kaip paruošti vaiką tokioms atostogoms atskirai?

– Priklausomai nuo vaiko amžiaus. Kuo mažesnis vaikas, tuo prieš trumpesnį laiką papasakoti, kad atsimintų. Bet pranešti būtina, kad ši žinia nenukristų vieną rytą tarsi iš dangaus. Be to, svarbu, kad vaikas jau būtų bandęs nakvoti su tuo žmogumi, su kuriuo paliekamas be tėvų. Žiūrėkite, kad tai būtų žmogus, kuris žinotų visus vaiko poreikius, jo ypatybes. Dar, kas yra svarbu, kad mes būtume suplanavę ir atostogas su vaiku netolimoje ateityje. Apie tai, kur važiuojate vieni ir ką ten veiksite, nesiūlyčiau per daug detalizuoti, nepasakoti, kokie bus baseinai, kokia jūra. Užtenka pasakyti, kad mes su tėčiu po tiek ir tiek laiko išvyksime pabūti šiek tiek kartu. Vaikams dažnai padeda, kai situaciją parodome per jų patirtį. Pavyzdžiui, pasakome, kad ir jam kartais juk norisi pabūti tik su savo draugu Jonu, kai užsidaro duris. O kartais norisi miegoti tik su mamyte ar tik su tėčiu. Visai normalu, kad ir mama su tėčiu nori pabūti tik dviese. Bet tai tikrai nereiškia, kad jie tave bent kiek mažiau myli. Būtų šaunu, jei tėvai pasakytų, koks vaikas svarbus jų gyvenime ir pakalbėtų apie jų kartu laukiančias atostogas ar išvyką.

– Jei teisingai suprantu, vaikui vis tiek gali likti tokia nuoskauda, kad jis tam laikotarpiui yra nepageidaujamas?

– Gali šiek tiek likti, bet svarbu, kaip tą nuoskaudą įveiksime. Jei šeimoje yra geras santykis, jei yra puoselėjamas ryšys, artimas bendravimas, ta nuoskauda lieka daugiau kaip faktas, kaip kad vaikui nenuperkame naujo žaislo. Kita vertus, svarbu, kaip mes pateiksime tas atostogas atskirai. Jei matome, kad tikrai niekas nepadeda, pabandykime pasakyti dalykus, dėl kurių pačiam vaikui ten nebūtų gerai – gal ten bus per daug karšta, o gal per daug šalta, nėra žaidimų, todėl jam geriau pasilikti čia. Ir kartu įvardinti privalumus ir smagumą, kurį patirs likdamas.

Atostogos

– O jau nuvykus atostogų, ar reikia palaikyti kontaktą su vaiku?

– Priklauso nuo vaiko, bet sakyčiau reiktų elgtis apdairiai. Rodyti, kaip jums smagu ir gera, nevertėtų. Nes jei demonstruosite, kaip prie +30 laipsnių šilumos gulite prie baseino ir valgote ledus, o pas vaiką tuo metu lyja, jam tikrai nebus gera. O dėl kontakto palaikymo, susiskambinimo, priklauso nuo vaiko. Vieniems geriau, kai kiekvieną dieną gali pakalbėti. O kitiems vaikams gerai ir be pokalbių, nes jiems pasidaro tik dar liūdniau, kai pamato tėvus. Apskritai mano patirtis rodo, jei yra geras santykis, saugus prieraišumas, bendra vaiko fizinė ir emocinė savijauta gera, tokios atostogos dažniausiai praeina sklandžiai. Tėvai grįžta su naujomis jėgomis, jie turi daugiau kantrybės, lengviau priima vaiko jausmus. Tą galime parodyti ir vaikui: išvažiuodami tėvai dažniau buvo pikti, turėjo mažiau jėgų žaisti, užsiimti kartu, o kai grįžo būna linksmesni, daugiau žaidžia, bendrauja, dėl to visiems smagiau.

– Kartais blogai jaučiasi ne tik vaikai, bet ir mamos. Kaip susidoroti su tuo kaltės jausmu, išvykstant atostogų be vaikų?

– Jeigu mama jaučia didelę kaltę, siūlyčiau daugiau paanalizuoti ir suprasti, kodėl ji kyla. Gal tai kažkokios vaikystės patirtys, o gal tai byloja apie dabartinį jūsų mąstymą, kad neva esate nepakankamai gera kaip žmona, kaip mama, kaip moteris. Jei taip nėra, reikia pabandyti sau priminti, kad laiminga mama – laiminga šeima. Būsite pailsėjusi, atsigavusi, praleisite daugiau laiko su vyru. O tai labai svarbu. Kai tėvai neturi laiko sau, santykiai pradeda kirbėti ir vaikai būna nelaimingi. Vaikams svarbu gerai besijaučiantys, gerai sutariantys, jų poreikius atliepiantys tėvai.

Kitas dalykas, kuris labai praverčia: kai negalime paleisti kaltės, pabūkime su ja. Pasakykime sau: Taip, aš jaučiuosi kalta, bet ar padariau viską, ką turėjau padaryti. Ar vaikas lieka saugiuose namuose su saugiu žmogumi? Lieka. Ar mano vaikas labai dėl to jaudinasi? Ne. Jei jaudinasi – ar aptariau tai su vaiku ir žmonėmis, su kuriais jis lieka? Ar turiu pagalbos jam planą? Ar pasikonsultavau su specialistu, ar paskaičiau kompetentingą knygą, kur sakoma, kad tokio amžiaus vaikas jau gali likti be tėvų ir jam nebus nieko blogo? Taip. Ar mano aplinkoje kokie nors draugai važiavo ir viskas buvo gerai? Taip. Ar man dabar reikia poilsio? Taip. Ar mano vaikui nuo to bus geriau? Taip, nes mama grįš pailsėjusi.

Taip viską apgalvoję, važiuokite su kalte. Nes kuo mes geriau tą jausmą pripažįstame ir priimame, tuo mažiau jo ir būna. Kuo daugiau bėgame, tuo ta kaltė labiau auga. Leiskite sau važiuoti ir pamatyti, kad nieko blogo nenutiks. Vaikui daug naudingiau yra mokytis susidurti su emocijomis ir jas išgyventi nei nuo jų bėgti. Vaikui gyvenime to tikrai labai prireiks, o šeima – svarbiausia vieta to mokytis.