Gyvenimas su pavyduoliu: psichologas pasakė, kada pavydas jau peržengia sveikas ribas

Visi mes kam nors ko nors pavydime, tai – visiškai natūralu, sako šeimos psichologas Ričardas Pabiržis. Vis dėlto pavydas pavydui nelygu. Vienu atveju tai gali motyvuoti pasitempti, paskatinti kažko siekti, kitu – priversti kentėti ne tik kitą žmogų, bet ir save, o galiausiai tiesiog sugriauti santykius: „Pavyduliaujantis žmogus visų pirma apsinuodija pats, apnuodija kitą ir pačius santykius. Vienu metu veikia visa triada.“

Anot psichologo, kaip ir bet koks kitas psichinis reiškinys, pavydas apima platų spektrą jausmų – nuo pačių menkiausių apraiškų iki griaunančios jėgos. R. Pabiržis trumpai nupasakojo, kuo visa tai gali baigtis: „Pirmiausia būna impulsas, o paskui iš jo atsiranda ilgalaikis jausmas. Tai trunka tam tikrą laiką, eikvoja energiją, nes tu turi nuolat matyti tą objektą, kuriam pavydi. Klausimas – kaip mes tai vertinsime ir kaip pasirinksime elgtis? Juk net kai kyla pyktis, mes galime pabėgti nuo jo, kovoti arba sustingti ir nieko nedaryti. Lygiai taip pat ir su pavydu – pajutę, kad jis mumyse apsigyveno, galime pabandyti savyje paieškoti resursų, pasistengti, kad tas pavydas taptų motyvuojančiu, kitu atveju peržengsime ribas, imsime tam žmogui priekaištauti, reikšti pretenzijas, šiepti ar net prieš jį smurtauti. Einant pastaruoju keliu santykiai greičiausiai žlugs.“

Su psichologu pabandėme išsiaiškinti, kur tos ribos tarp sveiko ir jau nerimą keliančio pavydo bei kaip pavyduliavimas veikia poros santykius.