Paaiškinti vaikams
Anot psichologės, visų pirma reikia suprasti, kas suaugusiems žmonėms yra keiksmažodžiai. „Jie turi daug jėgos. Jei vaikas klausosi suaugusiojo ir pasiima iš visos kalbos tik vieną žodį – keiksmažodį, vadinasi, jis turi daug energijos, kurią patys jam suteikiame. Žmonės nusikeikia tada, kai kažkas nutinka, kai išveda kas nors juos iš pusiausvyros, kai įsižeidžia ar užsigauna. Tas pasakoma garsiau, su emocine išraiška“, – pasakojo psichologė.
Jeigu vaikai mato, kad tokių žodžių vartojimas sukelia ypatingą suaugusiųjų reakciją, tai tampa savotišku ginklu, kuriuo jie bando patraukti dėmesį, sukelti juoką ar nuostabą. „Lygiai taip pat yra ir su visokiais žodžiais apie tualeto reikalus. Apie 5–6 metus vaikai susidomi jais ir dažnai darželiuose juokiasi iš tokių žodžių kaip „kakoti“, „sysioti“. Pasako ir namuose, žiūri, kaip suaugusieji į tai reaguoja. O reaguoti reikėtų kuo neutraliau, paaiškinti vaikui, kad tai yra žodžiai, kuriuos vartojame tualete, ne prie stalo, ne svečiuose. Jei visa tai paaiškini, ilgainiui jie supranta. Jei suaugęs puola sakyti, kad taip negalima kalbėti, ką čia pasakei, vaikas į tai reaguoja ir pasilaiko sau, bet neišmeta iš žodyno“, – pasakojo psichologė.
Dar viena bėda, kai vaikai parsineša iš darželio ar kiemo tokių žodžių, kurių jie patys net nesupranta. Anot specialistės, tokiu atveju reikia irgi paaiškinti, ką jie reiškia, kur juos galima vartoti, o kur – ne. Paprastai tariant – kuo daugiau aiškumo, tuo vaikams paprasčiau susigaudyti. Jei niekas nekreipia dėmesio, vaikas ir nebesakys.
Psichologė teigė, kad keiksmažodžiai mūsų kalboje nėra būtini, visas emocijas galima pasakyti ir be jų. „Galima emocijas išreikšti ir paprastais žodžiais. Kita vertus, jei vaikas iš tikrųjų labai dažnai sako keiksmažodžius, reikėtų su juo pasikalbėti, pabandyti pakeisti juos kitais žodžiais. Galima papasakoti apie žodžių reikšmę, apie tai, kokią energiją jie skleidžia, kai juos paleidi. Kokį poveikį jam pačiam duoda. Dar naudinga pakalbėti apie tokį eksperimentą su augalais, kai vienam augalui kalba gražius žodžius, o kitam – piktus, ir kaip jie reaguoja, kaip jie auga. Ką apskritai žodžiai reiškia mūsų gyvenime ir kodėl geriau ne keiktis, o džiaugtis. Reikia daugiau su vaikais bendrauti“, – sakė pašnekovė.
Paklausta apie šį konkretų atvejį, kai vaikas tiesioginiame eteryje žurnalistą pasiuntė, psichologė sakė, kad tai tebuvo netinkama forma išsakytas noras „atsikabink nuo manęs“. „Žinoma, žurnalistas nebuvo tam pasiruošęs, jis galėjo paklausti, kodėl tu mane siunti į tualetą, gal būtų viskas išsirutulioję taip, kad visi pasijuoktų. Manau, kad vaikas dar nelabai gerai suprato, ką sako ir kodėl. Norint išvengti tokių situacijų svarbu vaikus mokyti, kad jie pasakytų tai, ką ir nori pasakyti“, – tvirtino specialistė.
Pasak jos, kiekvienas pasirenka, kokios yra jo tolerancijos ribos ir kokius žodžius vartoja, norėdamas išreikšti neigiamas emocijas. „Tų ribų turėtų paisyti tiek suaugusieji, tiek vaikai. Nes jei suaugusieji sakys vienaip, o reikalaus kitaip, vaikai darys taip, kaip mato, kad kiti daro, o ne kaip yra liepiami“, – teigė pašnekovė.
Atviros šeimos pavyzdys
Televizijos laidų vedėja R.Kulvinskytė savo Facebook paskyroje rašė, kad besikeikiantis vaikas dažniausiai yra laisvos ir atviros šeimos atspindys. „Eik tu šikt!” – vakar tiesioginiame Nacionalinės televizijos eteryje pasakė maža mergaitė ir Lietuva paplūdo labiau nei per šalį siaubusią liūtį: vieni aiškino, kaip tokiam vaikui reikia išperti kailį, kiti svarstė, ar šeimos neįtraukti į rizikos grupę, varžėsi, kuris ką ir kaip geriau pamokytų, treti tiesiog juokėsi“, – rašė žinoma moteris.
Anot jos, keiksmažodžiai dažniausiu atveju yra stiprios emocijos išraiška ir nebūtinai nepraustaburniškumo ar baisaus bendravimo šeimoje. „Nors mokslinių tyrimų, kaip šeimoje vartojami keiksmažodžiai (ne psichologinio smurto atveju) veikia vaikus, galima sakyti nėra, psichologai ir kalbos tyrėjai tikina, kad besikeikiantis vaikas dažniausiai – laisvos ir atviros šeimos atspindys. Naivu būtų tikėtis, kad jūsų vaikas nemoka keiktis ar nesupranta, kai jūs tą darote. Jis tik išdresuotas nekalbėti tam tikrų dalykų – bausmėmis, edukacija arba gyvu pavyzdžiu. Vaikai, ir tai įrodyta tiriant tūkstančius 1–12 metų vaikų, keikiasi dažniausiai dėl bajerio arba streso, ir tik išimtinais atvejais – norėdami įžeisti ar įskaudinti. Jie žino, kad neretai toks elgesys išprovokuoja nuostabą, o kartais – ir juoką! Juk dažnam dėdei ar tetai knieti mažą koldūniuką slapčia nuo tėvų kokio keiksmažodžio išmokyti (na, bent jau mano aplinkoje tokių pavyzdžių yra)“, – savo paskyroje mintimis dalijosi Rimantė.
Visus tėvus ji ragina rasti viduriuką. „Nebijokit keiktis prie vaikų – keiktis naudinga sveikatai. Tik nepamirškite su jais kalbėtis apie tai, kokie žodžiai ar elgesys galimi namie, bet ne viešose erdvėse – panašiai kaip kas leidžiama vonioje ir gydytojo kabinete, nebūtinai leidžiama restorane. Mokykite savo vaikus lietuvių kalbos, leiskite jiems pažinti visas jos puses“, – teigė jauna mama.