Apie tai, kaip keičiasi poros santykiai sulaukus šeimos pagausėjimo, ir kitais aktualiais būsimų tėvų klausimais tinklaraštį mamosmamoms.lt kurianti Brigita Ercė diskutuoja su psichologe Rasa Vaicekauskiene.
– Visų pirma, būtų įdomu sužinoti, kokia vaikų priežiūros situacija Lietuvoje? Ne paslaptis, kad iki šiol sutikę tėtį, pasirinkusį likti namuose ir auginti vaiką, maloniai nustembame – mums tai neįprasta. Juk auginti vaikus ilgą laiką buvo „moterų reikalas“ – tėčiai į vaikų auginimą beveik neįsitraukdavo. Ar situacija keičiasi?
– Aplinkoje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai ne mama, o tėtis renkasi eiti vaiko priežiūros atostogų. Visgi 2022 m. gegužės mėnesio statistikos duomenimis, nors tėčiai iš tiesų vis dažniau eina vaiko priežiūros atostogų, tam jie renkasi antruosius metus ir šių atostogų metu vis tiek dirba. O tai reiškia, kad iš tikro vaiko, bent jau darbo valandomis, jie neprižiūri – tikėtina, kad tą ir toliau daro mama.
Atrodytų, situacija iš esmės nesikeičia, ir visgi daugelis svarbių pokyčių lieka už šios statistikos ribų. Stebime situaciją, kuomet poros vis dažniau kartu ruošiasi vaiko gimimui, kuomet vyrai dalyvauja gimdyme, o vaikui gimus vis drąsiau įsitraukia į jo priežiūrą. Jei anksčiau vyro vaidmuo buvo ypač svarbus užtikrinant materialinę šeimos gerovę, tai šiandieną kaip niekada anksčiau suvokiame jo neįkainojamą indėlį ir į psichologinę bei emocinę šeimos gerovę.
– Tradiciniu atveju vaiko priežiūros atostogas pasirenka ir namuose lieka mama. Ant jos pečių neišvengiamai nugula ne tik vaiko priežiūra, bet ir didžioji dalis buities darbų. Tėtis taip pat neša ne ką mažesnę atsakomybę, rūpindamasis šeimos finansiniu stabilumu ir saugumu, o grįžęs namo dar bando „atsigriebti“ už prarastą laiką su savo vaikui. Dažnai kyla pagunda skaičiuoti ir matuotis nuveiktais darbais, lygintis, kurio laikas svarbesnis, kuris labiau pavargsta. Iš kur kyla šis noras ir kaip apsaugoti save nuo šio perdėto lyginimosi?
– Manau, lygintis yra labai žmogiška – esam socialūs, stebėdami kitus ir lygindamiesi tarpusavyje gauname svarbios informacijos apie savo esamą situaciją. Bet kartu lygindamiesi esam subjektyvūs – juk kiekvienas prisidedam labai skirtingai, savaip, todėl visuomet tikėdamiesi ir siekdami lygybės šeimyninių atsakomybių atžvilgiu, tikėtina, nusivilsim. Už 50/50 atsakomybių pasidalinimą realistiškesnis ir lankstesnis atrodo gebėjimas vis pasitikrinti, kiek kiekvienas iš partnerių turi resursų prisidėti – galbūt vieną vakarą tas santykis yra 20/80, o kitą 70/30. Nuostabu, kai partneris gali priimti tavo 20% ir papildyti juos savais 80%, žinodamas, kad kitą kartą tu dėl jo padarysi tą patį.
Įdomu ir tai, kad po noru lygintis neretai slepiasi gilesni, mažiau įsisąmoninti jausmai – baimė, nerimas, nesaugumas, pavydas. Šiuo atveju svarbu turėti galvoje kultūrinį kontekstą, kuris per pastaruosius 150 metų, ypač moterų atžvilgiu, ženkliai pasikeitė. Dar mūsų promočiutėms ar net močiutėms vaiko gimimas reiškė kur kas mažesnį pokytį – susilaukusios mažylio jos grįždavo prie įprastų buities darbų. Buvo labai aišku, kas ir ką turi daryti – moterys augino vaikus, rūpinosi buitimi, o vyrai dirbdavo sunkius fizinius darbus. Šiuolaikinei moteriai gimęs vaikas reiškia kur kas didesnį pokytį identiteto, atsakomybių atžvilgiu. Kuriam laikui sustoja jos įprastas socialinis gyvenimas, padaroma pauzė karjeroje. Tam tikra prasme tai ir nepriklausomybės, savarankiškumo praradimas. Tai nėra lengvas pokytis. Moteris gali pasijausti pažeidžiama, nesaugi, klausti savęs „ar aš vis dar vertinga?“. Vyras taip pat išgyvena stiprius identiteto pokyčius. Jei moteris mamos vaidmenį pradeda jaukintis keletą mėnesių prieš gimstant vaikeliui, vyrą tėčio vaidmuo dažnai ištinka staiga, su visu jį lydinčios naujos atsakomybės svoriu. Norą padėti, bandymą suprasti gali apsunkinti nusivylimas to iš pirmo karto padaryti nepavykus.
Šioje jausmų ir išgyvenimų sumaištyje suskaičiuoti nuveikti darbai akimirkai suteikia palengvėjimą – juk tiek visko darau, vadinasi ,esu svarbus, vertingas. O viduje vis tiek lieka abejonė, ar tie darbai yra būtent tai, kas lemia mano vertę. Panašiai ir su išoriniu įvertinimu, kurio dažnai tikimės iš partnerio – galim jo ir nesulaukti, o sulaukus gali atrodyti, kad vis nepakanka, negana. Atrodo, tokiais atvejais atsiremiam į pamatinį žmogaus vertės klausimą, kuriam atsakyti kartais prireikia viso gyvenimo. Tėvystė kartais tampa puikia erdve šių atsakymų ieškoti.
– Dažna mama išėjusi motinystės atostogų nerimauja dėl savo karjeros – ar po šios pertraukos nepraras reikalingų įgūdžių, ar darbdavys toliau ją vertins ir lauks grįžtančios. Ar šie nuogąstavimai yra pagrįsti?
– Manau, jausti nerimą dėl pertraukos karjeroje yra normalu – ypač visuomenėje, kurioje karjera ir profesiniai pasiekimai ypač vertinami. Visgi, atsakyti į klausimą, ar darbdavys lauks iš motinystės atostogų grįžtančios darbuotojos, galėtų tik pats darbdavys, ir tai tik tuo momentu, kada būtų laikas šį klausimą spręsti – verslo pasaulyje viskas keičiasi per greitai, kad būtų prasminga svarstyti, kas bus po metų ar dviejų. Be to, darbdavio sprendimai yra jo atsakomybė – nesame už juos atsakingi.
Dar daugiau – tikiu, kad vertės jausmas turi mažai ką bendro su užimamomis pareigomis, turimais įgūdžiais ar pasiekimais karjeroje. Bandydami derėtis dėl savo vertės su išoriniu pasauliu visai be reikalo atiduodam savo vertės klausimą su juo nesusijusiems ir už jį neatsakingiems žmonėms. Jausmas, kad esu vertingas, kyla iš vidaus – tai greičiau dvasinė praktika nei kažkieno suteiktas patvirtinimas. Įdomu tai, kad būtent motinystė ir ne visada laukiama pauzė karjeroje kartais suteikia taip reikalingos erdvės šio patyrimo paieškoms ir praktikai.
Galiausiai abejojančius iš motinystės atostogų grįžtančių mamų kompetencijomis galiu patikinti, kad vaiko priežiūros atostogų metu mamos neatostogauja. Nežinau stipresnės patirties, taip lavinančios organizacinius, laiko planavimo, konfliktų, krizių, žmonių valdymo, problemų sprendimo, kūrybiškumo, komunikacijos įgūdžius, kaip motinystė. Be šių kompetencijų, mamos tobulina ir dar keletą tarpusavyje susijusių, darbdavių šiandieną itin vertinamų savybių – gebėjimą susidūrus su naujais iššūkiais lanksčiai ir efektyviai reaguoti, pasirengimą priimti naują informaciją ir mokytis. Tėvystė neišvengiamai išstumia iš komforto zonos ir priverčia ieškoti naujų veikimo būdų. Natūraliai kylantys klausimai kviečia domėtis, klausti, ieškoti tinkamiausių sprendimų, o tai savo ruožtu lavina gebėjimą toleruoti nežinomybę, nepasimesti, turėti drąsos nežinoti, priimti naują informaciją bei ją taikyti praktikoje. Šių dienų verslo pasaulyje, kur nuolat diegiamos naujausios technologijos ir ieškoma vis efektyvesnių problemų sprendimo būdų, šios darbuotojo savybės yra neįkainojamos. Jų neįvertindamas darbdavys pats praranda daug žmogiškojo potencialo.
– Kai mama po motinystės atostogų grįžta į darbą, paprastai atsakomybė derinti vaiko priežiūrą ir darbą vis dar tenka jai. Susirgus vaikui, jam adaptuojantis prie darželio dažnai būtent mama ima biuletenį ar būna šalia, padėdama pratintis prie naujos rutinos. Gali kilti jausmas, kad net ir grįžus po motinystės atostogų vis tiek viena koja lieki jose, negali iki galo atsiduoti karjerai. Kaip šį klausimą spręsti poroje? Norėtųsi, kad vaiko auginimo klausimai būtų abiejų atsakomybė.
– Atsakomybę kažkam primesti nėra taip paprasta – dažnai ją prisiimame patys. Kartais tai darome nesąmoningai – galbūt taip buvo įprasta mūsų šeimoje, o gal paklūstame socialinėje aplinkoje vyraujančioms normoms ir automatu kartojame mums pažįstamus elgesio modelius. Šiuo atveju sąmoningumas galėtų tapti puikia pradžia siekiant daugiau lygiavertiškumo vaiko priežiūros klausimais.
Taip pat, norint būti ne vieninteliu atsakingu už vaiko priežiūrą svarbu būti pasirengusiu ta atsakomybe dalintis. Jei iki grįžimo į darbą tai didžia dalimi buvo mamos atsakomybė, gali prireikti šiek tiek laiko, jautrumo sau bei partneriui priimti naują realybę bei kartu atrasti naujų veikimo būdų. Šiuo atveju iškyla ir pasitikėjimo klausimas – ar tikiu, kad mano partneris lygiai taip pat pajėgus ir gebantis tvarkytis? Teigiamas atsakymas į šį klausimą gali ženkliai palengvinti panašių atsakomybių pasidalinimą.
Taip pat pora, kuri tokį klausimą sprendžia kartu, jau yra teisingame kelyje – pasirengimas kartu ieškoti abiem palankiausio sprendimo yra dalis atsakymo. Panašūs pokalbiai poroje ne tik suartina, bet ir padeda geriau suprasti kitą, suteikia erdvės atvirai išsakyti ir turėti galimybę patenkinti svarbius asmeninius poreikius.
Galiausiai vaiko priežiūra neturi apsiriboti tėvais. Ne veltui sakoma, kad vaiką turi užauginti visas kaimas. Nors šių dienų pasaulyje šį „kaimą“ užtikrinti darosi vis sunkiau, visgi ieškoti ir prašyti pagalbos prižiūrint vaiką yra ne tik sveikintina, bet dažnai ir būtina. Galbūt vaiko ligos atveju į pagalbą galima pasikviesti auklę, o darželio adaptaciją galėtų palengvinti močiutė? Tikiu, kad bet kokie klausimai, susiję su mūsų vaikais yra be galo jautrūs – norisi, kad visais gyvenimo momentais šalia jų būtų mylintys ir dėmesingi suaugę, ir visgi dažnai tenka priimti tai, kad ne visada tai būsime mes patys. Gebėjimas kūrybiškai pažvelgti į situaciją ir pasitikėti prieinama pagalba gali labai išlaisvinti.
– Manau, kad dažną mamą graužia kaltės jausmas, kuomet ji pajaučia poreikį grįžti į darbą. Kaip išlaviruoti šiuose jausmuose ir suderinti poreikį auginti vaiką ir dirbti bei daryti karjerą?
– Dažna šių dienų mama susiduriama su tam tikru paradoksu – ta, kuri pasirenka likti namuose ir auginti vaikus, tylomis teisiama už tai, kad apleido savo karjerą. Tačiau lygiai tiek pat kritikos gali sulaukti mama, kuri pajuto norą grįžti į darbą anksčiau ir išleido savo mažylį į darželį. Panašūs prieštaringi lūkesčiai dažnai trikdo ir taip abejojančią mamą. Negana to, ji pati dažnai kelia sau itin aukštus lūkesčius, kokia ji turėtų būti mama, moteris, žmona. Pastarieji lūkesčiai didžia dalimi prisideda prie kylančio stipraus kaltės jausmo, kuris jau tapo tam tikra šio laikmečio pandemija. Manau atsakymas, kaip suderinti minėtus poreikius, iš dalies slypi šių poreikių įsisąmoninime ir priėmime. Savęs nuoširdžiai klausdama „ko aš šiuo metu iš tiesų noriu?“ mama gali atrasti daugiau aiškumo ir pasitikėjimo savo sprendimais.
Kalbant apie kaltę, pravartu prisiminti ir britų pediatro psichoanalitiko D. W. Winniccotto „pakankamai geros mamos“ terminą, primenantį, kad mama neturi būti tobula, neklystanti, visada prieinama ir atliepianti į kiekvieną mažylio poreikį. Pakanka, kad ji būtų pakankamai gera tam, kad mažylis augtų sveikas, saugus ir laimingas. Šis pakankamai geros mamos terminas puikiai tinka ir darbo aplinkoje. Visai nebūtina tapti tobula darbuotoja, užtenka būti pakankamai gera. Prisijaukinus šį vaizdinį ir sumažinus sau keliamus lūkesčius gali tapti kur kas lengviau priimti sprendimus, susijusius su vaiko priežiūros bei karjeros derinimu.
Kartais tvirtumo savo apsisprendime suteikia ir tyrimų rezultatai, rodantys, kad kalbant apie laiką, praleistą su vaiku, kokybė yra svarbesnė už kiekybę. Tikėtina, kad mama, kuri nori eiti į darbą, jaučiasi ten save realizuojanti ir grįžta namo įkvėpta bei savimi besididžiuojanti su žymiai didesniu entuziazmu ir sąmoningumu praleis vakarą su mažyliu nei mama, kuriai trūksta erdvės savirealizacijai bei laiko atskirai nuo mažylio. Negana to, pačiam mažyliui svarbu jausti, kad mamai su juo smagu! Patirdamas tai, kad mamai su juo gera, vaikas daro išvadą, kad jis yra nuostabus kompanionas, ir tokiu būdu kloja pagrindus sveikai savivertei.
– Nors vis dažniau pasitaiko išimčių, visgi tradiciškai vyras daro karjerą, kai didžioji dalis vaiko auginimo atsakomybių krenta moteriai. Kaip manai, gal taip yra ne veltui? Gal taip „natūralu“ ir vaikui netgi būtų negerai pirmuosius metus didžiąją dienos dalį leisti be mamos?
– Kad ir kaip norėtųsi aiškių atsakymų, kas vaikui yra kenksminga, o kas ne – tai viena sudėtingiausių, daugiausia klausimų ir diskusijų kelianti tema. Vienareikšmiškai žinome tai, kad vaiką žaloja fizinis ir psichologinis smurtas. Taip pat aišku, kad mažylio fizinei ir emocinei raidai pirmaisiais gyvenimo metais bene didžiausią įtaką turi saugus ir tvirtas ryšys su vaiką globojančia figūra, kuri supranta vaiko poreikius ir geba juos atliepti. Ar tokį patyrimą jam gali suteikti tik mama? Nebūtinai. Tėtis, senelis, močiutė, auklė – vaikui svarbu, kad šalia jo būtų bent vienas suaugęs žmogus, kuris jį girdi, mato ir geba atliepti.
Daugiau kaip du tūkstančius metų gyvavusios tradiciniai moterų ir vyrų vaidmenys egzistavo ne veltui – jos ne tik padėjo išgyventi, bet ir teikė aiškumo, saugumo. Visgi, tai, kas buvo natūralu dar prieš šimtą metų, šiandieną tampa reliatyvu. Aiškius lyčių vaidmenis bei atsakomybes, nustatytas religijos, hierarchijos, kitų galiojusių taisyklių, keičia dviejų žmonių susitarimas. Ši žinia ir išlaisvina, ir kartu reikalauja pasiryžimo kalbėtis, išsakyti savo poreikius ir ieškoti visai šeimai palankiausio sprendimo. Abi puses tenkinantis susitarimas bei laimingi ir ramūs tėvai yra didžiausia dovana vaikui.
