Apie tai, kaip keičiasi poros santykiai sulaukus šeimos pagausėjimo, ir kitais aktualiais būsimų tėvų klausimais tinklaraštį mamosmamoms.lt kurianti Brigita Ercė diskutuoja su psichologe Rasa Vaicekauskiene.

– Skaudu pripažinti, bet vaikelio gimimas kartais tampa poros skyrybų priežastimi. Kodėl taip nutinka?

– Manau, kiek porų – tiek skyrybų priežasčių. Taip pat turiu jausmą, kad vaiko gimimas pats savaime netampa skyrybų priežastimi, greičiau tik atskleidžia ir paaštrina iki tol egzistavusias santykių problemas. Panašiai kaip odontologas po apžiūros įvardina taisytinus dantis, taip ir susidūrus su rimtesniais iššūkiais pasirodo tam tikros santykių „skylės“. Kadangi retas turim lūkestį, kad dantys nereikalaus priežiūros ar niekada neges, per daug nesistebėdami ir nesipriešindami renkamės juos taisyti ar dėmesingiau prižiūrėti. Dažnai santykių atžvilgiu turime kitokį įsivaizdavimą. Šiandieninė kultūra, socialinės medijos bei į amžinos ir besąlygiškos meilės išsiilgusius žmones orientuota industrija leidžia tikėti, kad santykiai turi vykti savaime, gali būti tobuli ir turi padaryti mus laimingus. Nenuostabu, kad norim greito ir gero rezultato čia ir dabar, o kai taip nenutinka, dažnai smarkiai nusiviliame ir priimame tai, kaip ženklą, kad kažkas su mumis iš esmės negerai – juk turėtų būti lengviau.

Susilaukusi vaiko dažna pora išgyvena didesnę ar mažesnę krizę, lydimą sunkių nerimo, įtampos, grėsmės, nesaugumo, pasimetimo, nevilties išgyvenimų, kai įprasti poros veikimo būdai ar turimi resursai nebeveikia. Kitaip tariant, santykis, kuris iki šiol sėkmingai gyvavo savaime, staiga nebevyksta ir pradeda reikalauti sąmoningų pastangų, tam tikro persiorientavimo. Tokie pokyčiai, ypač jei jie netikėti ir niekaip nederantys su itin aukštais lūkesčiais, gali labai išgąsdinti ir kelti norą pabėgti. Visgi, krizė kartu reiškia ir galimybę. Skirtingose kalbose tai puikiai atsiskleidžia – graikų kalboje šis žodis reiškia posūkio vietą, lūžio tašką, hebrajų – vietą, kurioje atsiranda nauja gyvybė, kinų – grėsmę ir galimybę vienu metu.

Rasa Vaicekauskienė

Santykių krizė neišvengiamai yra pokytis, permaina, kai įprasta gyvenimo tėkmė yra pertraukiama, o tas pertrūkis nėra nei malonus, nei lengvas. Tačiau savyje ji neša ir begalinį transformacijos, augimo, brandos potencialą. Rinktis juo pasinaudoti – drąsu, nes darbas ne iš lengvųjų, bet apdovanojimas – vertas dėmesio. Manau, daugelis giliai širdy turim troškimą pasenti kartu, tik ne visada pagalvojam, kad kelias jo link grįstas sąmoningais, kartais visai nelengvais pasirinkimais.

– Susilaukus vaikelio bent pirmus mėnesius pasimatymams laiko atrodo visai nebelieka. Kokybiško dėmesio vienas kitam skiriame taip pat mažai. Nenuostabu, kad nukenčia ir intymus poros gyvenimas. Dar daugiau – auginant kūdikį moterims dažnai net netrūksta ir nesinori intymumo. Dėl to jos neretai išgyvena kaltę, jaučiasi nepakankamos, nerimauja dėl santykių ar net bijo, kad bus paliktos. Kiek šie nuogąstavimai pagrįsti? Kokie pavojai slypi už intymaus gyvenimo apleidimo?

– Manau, savo klausimu palietei labai svarbią, tačiau dažnai nutylimą temą. Manau, klausimo slaptumą lemia su šia tema susiję minėti kaltės, gėdos išgyvenimai. Baisu pripažinti sau, ką jau kalbėti apie savo nuogąstavimų išsakymą garsiai. Susiduriam su tam tikru paradoksu, kuomet taip retai minima tema tampa bene kertiniu kriterijumi, vertinant asmeninius santykius. Dažnai tai, ar mylimės, kiek kartų mylimės, nesąmoningai priimame kaip tam tikrą pasitenkinimo santykiais rodiklį. Todėl visai nenuostabu, kad intymumo trūkumas gąsdina, kelia nerimą ir asocijuojasi su santykių problemomis, už kurias didžiąją dalį atsakomybės prisiima moterys. Visgi, yra keletas dalykų, kuriuos žinant tampa kur kas ramiau.

Dažnai kaltė kyla tik kaip antrinis jausmas, skirtas sukontroliuoti situaciją tam, kad neįvyktų kažkas blogo. Neretai po ja slepiasi įvairios baimės. Verta savęs paklausti – ko bijau? Gal baisu, kad santykyje nebeliks aistros? Gal bijau, kad mane paliks? Arba kad dabar taip bus visada? Kad meilės baigėsi? Jas įvardinus, pasidalinus su partneriu baimės tarsi subliūkšta – praranda didžiąją dalį savo energijos ir mūsų nebevaldo.

Susilaukus mažylio, moters kūnas taip pat dirba neįtikėtiną darbą, kurdamas jųdviejų ryšį. Trumpai tariant, evoliuciją moterį tam tikra prasme saugo nuo intymumo tam, kad padėtų rūpintis kūdikiu ir apsaugotų nuo per ankstyvo nėštumo. Šiam tikslui kūnas pajungia visą hormoninę sistemą: po gimdymo moters organizme ženkliai krenta estrogeno lygis, o žindant sparčiai gaminasi pieno gamybą stimuliuojantis ir dar labiau estrogeną mažinantis prolaktinas. Negana to, smegenis užtvindo meilės hormonas oksitocinas, kuris tiesiu taikymu kreipiamas mažylio link (partnerio nenaudai). Nežinau, ar verta priminti, kad be šių fiziologinių procesų mama dar budi 24/7, gamina pieną, nuolat liečia, glosto, bučiuoja, nešioja ir pati yra liečiama kūdikio. Nenuostabu ir netgi labai normalu dienos pabaigoje norėti susiglausti, susisukti, pailsėti nuo nepertraukiamo fizinio kontakto.

Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad intymumas turi būti malonus ir negali vykti per prievartą. Verčiamas tai daryti kūnas ne tik nepadėkos, bet dar labiau įsitemps, užsisklęs ir reikės daug laiko, švelnumo sau ir kantrybės vėl pelnyti jo pasitikėjimą. Bet kokia prievarta santykyje kelia kur kas reikšmingesnį pavojų nei atviras pripažinimas, kad tam dabar nesu pasiruošęs, neturiu resursų ar tiesiog nenoriu. Tai išsakius ir priėmus galima žengti tolimesnį žingsnį ir drauge klausti, kaip kartu galėtume pasikviesti aistrą į savo santykį. Verta turėti galvoje ir tai, kad intymumas nėra vien seksas. Yra daug kitų būdų patirti artumą su savo partneriu. Kai kada nugaros pakasymas, kojų masažas, ilgas apkabinimas, rytinis bučinys gali reikšti kur kas daugiau ir įnešti į santykius taip trokštamos aistros. Situacijos dramatiškumą išsklaido ir suvokimas, kad tai yra tik etapas. Tarpusavio santykiai nėra statiški. Atvirkščiai – jie cikliški, nuolat kintantys, vieną sezoną keičia kitas ir tai yra puiku – vadinasi, gyvenimas vyksta.

– Kaip manai, kokios yra pagrindinės taisyklės, norint išlaikyti gerus tarpusavio santykius gimus vaikeliui?

– Turbūt vienintelė taisyklė yra ta, kad nėra jokių taisyklių. Porų santykiai paskutiniais dešimtmečiais išgyvena reikšmingą pokytį. Ilgą laiką viskas buvo labai paprasta ir aišku – šimtametės tradicijos, religija buvo nustačiusi taisykles, kaip vyras turėtų bendrauti su žmona, o žmona su vyru, vaikai su tėvais, tėvai su vaikais. Nereikėjo priiminėti sprendimų, kas bus pagrindinis šeimos maitintojas, kieno karjera svarbesnė, kas kelsis naktį maitinti vaiko ar gamins valgyti. Išsilaisvinę iš šių taisyklių mes susikūrėm neribotų pasirinkimų ir galimybių pasaulį, bet už šią laisvę mokame tam tikrą kainą – dėl visko turime susitarti tarpusavyje. Tai nėra taip paprasta – nesam pratę ir dar nelabai mokam tą daryti. Visgi, vien nusiteikimas ir pasirengimas atvirai komunikuoti poroje yra vienas iš esminių tvarių santykių garantų.

Komunikacijos svarba tampa ypač akivaizdi porai susidūrus su iššūkiais – vienas iš dalykų, kurį gimus vaikui pastebi poros – kaip niekada akivaizdūs partnerių asmenybiniai skirtumai. Dažnai tie skirtumai, kurie santykių pradžioje buvo įsimylėjimo ir susižavėjimo priežastis, pradeda kaip niekada erzinti ir tampa konfliktų priežastimi. Jau vien tai, kaip skirtingai reaguojam į tą mažą, gležną būtybę, gali ne tik stulbinti, bet ir gąsdinti. Laisvas, spontaniškas, kūrybingas partneris staiga pasidaro pernelyg nerūpestingas, neatsakingas, netvarkingas, o planuojantis, paskaičiuojantis, rūpestingas – nuobodus ir pernelyg nuspėjamas. Gali kilti abejonė, ar apskritai tą žmogų pasirinkom. Visgi, tikėtina, kad pasirinkome būtent tą – mūsų pasąmonė būdama be galo išmani subtiliai kreipia mus link to, ko mums trūksta. Ji tarsi kuria magnetinę trauką tarp priešingų tam tikros savybės polių taip suteikdama šansą su savo antrąja puse patirti juos abu. Čia slypi ir dalis atsakymo – užuot išsigandus minėtų skirtumų, galima bandyti ieškoti būdų, kaip jie galėtų mus papildyti. Gebėjimas toleruoti ir vertinti kitoniškumą labai augina ir praturtina santykį.

Verta prisiminti ir tai, kad prieš dalinantis meile, dėmesiu ir švelnumu su kitu, turime jo turėti patys – iš tuščio neįpilsi. Šioje vietoje atsiranda vietos kūrybiškumui, klausiant savęs, kas yra tie dalykai, kurie pripildo, leidžia sugrįžti į save, bent trumpam pamiršti „mamiškas“ ir „tėviškas“ atsakomybes. Dažnai tam puikiai pasitarnauja išėjimas iš namų – masažui, su drauge kavos, pažiūrėti krepšinio varžybų, į kiną. Kartais reikia visai ne daug, kad sugrįžtum visai kitoks – šviežias, lengvesnėmis mintimis. Svarbu turėti ir bendrų ritualų – pavyzdžiui, pirmąjį mėnesio šeštadienį kartu tik dviese pasimėgauti vėlyvaisiais pusryčiais. Ritualus sunkiau pasiglemžia buitis, o laikas dviese primena, kad esame kur kas daugiau nei tik tėvai.

Galiausiai, pasitenkinimą santykiais ir savo partneriu dažnai didina suvokimas, jog vienas žmogus negali suteikti to, ką galėtų suteikti skirtingi socialiniai šaltiniai. Tikėtis, kad partneris bus ir prasmės, ir aistros, ir gilaus ryšio, ir savirealizacijos šaltinis būtų ir nesąžininga, ir nerealistiška. Atradus skirtingų būdų patirti intymumą, draugystę, artimą ryšį galima išlaisvinti santykį nuo nerealistiškų lūkesčių ir patirti daugiau pilnatvės.

– Ką patartum, pasakytum ar nuramintum šeimas, kurios jaučiasi esančios ant santykių bedugnės ir rimtai svarsto galimybę pasukti skirtingais keliais?

– Norėtųsi pasakyti, kad jos nėra ir neturėtų būti vienišos. Ne tik dėl to, kad tūkstančiai kitų porų išgyvena panašius iššūkius, bet ir dėl to, kad jos neturėtų jų spręsti vienos. Susidurti su rimtais iššūkiais, ar svarstyti galimybę skirtis yra normalu – nereikėtų išsigąsti panašių minčių ir pasvarstymų. Santykių krizė nereiškia, kad pora yra silpna, nesusitvarko su iššūkiais. Krizė yra sveiko žmogus, tad ir sveikos poros reakcija į labai svarbų, reikšmingą įvykį. Dar daugiau – stipri pora nėra ta, kuri nepalūžta, nesuklumpa – tai tik išbandymų nepatikrinta pora. Turbūt vienas esminių momentų yra tai, ką nusprendžiame su šiais sunkiais išgyvenimais daryti – savo kančioje likti vieniems tol, kol nebegalėsime ilgiau kentėti, ar išdrįsti paprašyti pagalbos ir ieškoti naujų, galbūt iki šiol nepažintų būdų kurti visavertiškus, pasitenkinimą teikiančius santykius. Esant abipusiam norui ir apsisprendimui, pasitelkus profesionalo – psichologo, psichoterapeuto – pagalbą krizinės situacijos stiprumą galima paversti jūsų santykį keičiančią ir atnaujinančia jėga.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt