Kai vaikelis gimsta, po visų sveikinimų ir fanfarų pradeda pasigirsti visokie „Tu jo(s) tiek nenešiok – pripras“ arba „Tai ji(s) visada prie tavęs taip ir prilipęs?“, „Rankinukas“. Mane asmeniškai labiausiai šios frazės erzindavo, kai išgirsdavau jas iš žmonių, kuriuos matau pirmą kartą arba kurie pirmą kartą mato mūsų vaiką. Juk būna ne ta diena, arba tiesiog artumo poreikis, o gal ir nesaugumas, matant nepažįstamus veidus – daugybė galimų variantų, kodėl vaikas tuo momentu nori būti įsikibęs į mamą. O galbūt tų priežasčių ar galimų variantų visai net nereikia ieškoti - tiesiog, kūdikis ir mama, kaip žinia, ilgą laiką yra vienis.
Ką apie rankinukų madas mano specialistai? Šie kone vienareikšmiškai sutaria, kad kūdikiui geriausia būti ant rankų, kad galėtų stebėti pasaulį, mokytis. Kūdikiai, kurie ilgam paliekami žaisti patys sau vieni, paguldomi į vežimėlius, kėdutėse ar ant lavinamųjų kilimėlių praranda didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. Apie ketvirtą mėnesį, kai kūdikis pradeda labai domėtis aplinka ir pasauliu, jį būtina nešioti, teigia specialistai. Kūdikis negali nei priprasti, nei išlepti. Juk tai artumas, meilė, dėmesys. Ar įmanoma šiais dalykais išlepinti vaiką?! Šis etapas, kai kūdikis saugiausiai jaučiasi ant rankų, patikėkite, netrunka amžinai. Priešingai – etapas trumpas, nes kai kūdikis pradeda daugiau judėti – ropoti, stotis, vaikščioti, jis pats nebenorės tiek būti ant rankų. Anot specialistų, vaikelis būdamas ant rankų, yra labiau stimuliuojamas, daugiau mokosi ir jaučiasi saugus. Nepamirškime, kad kūdikiui šis pasaulis dar nepažintas, viskas labai nauja ir svetima.
Nešioti, glausti, myluoti pirmaisiais mėnesiais yra gyvybiškai svarbu. Tie kūdikiai, kurie buvo išmyluoti, išbučiuoti, išnešioti, vėliau – 8-10 mėn., lengviau atsiskiria nuo mamos, nes labiau pasitiki pasauliu, negu tie, kurie pirmaisiais mėnesiais buvo ignoruojami neva dėl to, kad gali išlepti. Juk kūdikiai pirmaisiais mėnesiais verkia ne dėl to, kad norėtų mus paerzinti ar išmušti iš vėžių, o dėl to, kad patys nemoka nusiraminti, susitvarkyti su atsiradusiais dirgikliais. Naujagimiui pirmieji įspūdžiai yra patys ryškiausi, jie užsifiksuoja visam gyvenimui, nors mes to ir neprisimename, bet visi turime prenatalinę patirtį.
Nereikėtų pamiršti, kad ką įdėsime į tą mažą žmogeliuką, tą jis ir turės per gyvenimą. Jie, kaip ir mes visi, turi ne tik fiziologinių, bet ir emocinių poreikių, kuriuos derėtų pastebėti ir tinkamai į juos reaguoti. Kūdikiui, kuris tik guli lovytėje ar vežimėlyje pasaulis gali pasirodyti labai neįdomus, net nykus ir vienišas. Kūdikius reikia nuolat imti ant rankų, nes fizinis kontaktas, prisilietimai yra būtini, lygiai taip pat, kaip ir pašnekesiai su jais.
Dar vienas labai svarbus aspektas yra iš tikrųjų būti su vaiku. Juk kai vežiojame miegantį lauke ir plepame telefonu su drauge, ar gaminame valgyti atokiai virtuvėje, o gal esame įlindę į kompiuterį su savo vaiku nebūname, nežiūrime jam į akis, nelaikome ant rankų ir pan. Deja, būti su kūdikiu vienoje patalpoje neužtenka, nes esant kartu, bet atskirai nekuriamas artimas santykis.
Kūdikis, kuris patyrė daug fizinio kontakto – buvo daug nešiotas, glostytas, myluotas, auga savarankiškesnis, nei tas, kuris viso šito stokojo. Tad, tai dar vienas rimtas argumentas visoms bobutėms, kurios kaip sugedusi plokštelė suka „rankinukas“... Saugiai prieraišūs vaikai, tai tokie vaikai, kurie daug buvo su mama, kurių nevengė imti ant rankų, kurie drauge su tėvais visur eidavo. Tokie vaikai drąsiai pasilieka svetimoje aplinkoje, nes pasitiki mama, žino, kad ji grįš, kad niekur nedings, toks suvokimas ateina per jų gyvenimišką patirtį, kokybiškai būnant su mama ir tėčiu.
Kol kūdikis dar labai mažas jam svarbesnis fizinis kontaktas, nei žodžiai, t. y. būti paimtam ant rankų reiškia „esu saugus“ ir tai stipriau nei šimtą kartų pakartotas „myliu tave“. Nesinori nuvertinti ir žodžių galios, bet šiuo atveju, kūniškas kontaktas yra stipresnis stimulas kūdikiui.
Kai vaikas paūgėja, bet, kaip visi žinome, vis tiek prašosi pas tėvus ant rankų, galime išgirsti „Tu jau didelis, mamytė nepakelia/nepaneša“ ir t.t. Ar tikrai tie vaikai, kurie prašosi ant rankų jau yra tokie dideli?! Ar tikrai verta svetimiems, o kartais ir artimos aplinkos žmonėms jį gėdyti, neva tai jis prašo kažko negražaus, gėdingo? Tai labai klaidinga nuomonė ir elgesys. Specialistai pataria ne tik patiems tėvams nevartoti tokių ar panašių frazių, bet ir tinkamai sureaguoti, jeigu žmogus iš šono leidžia sau tokį komentarą.
Atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, kurie kūdikystėje nepatyrė artimo kontakto su tėvais, paauglystėje anksčiau pradeda lytinį gyvenimą – ir ne todėl, kad reikėtų sekso, tiesiog ieško emocinio artumo, kurio negavo iš savo tėvų. Juk esame sutikę tokių žmonių, apie kuriuos sakoma „jiems nesiseka meilėje“, tiesa? Tai greičiausiai atėję iš kūdikystės, kai neužteko tėvų meilės ir šilumos, kai buvo auginami atšiauriai ir pan. Tada suaugę tokie vaikai vis bando megzti naujus santykius, su mintimi, kad „gal šitas mylės, gal anas, gal trečias...“, taip bandydami užpildyti meilės spragą, kurios negavo iš tėvų.
Ar dar liko bent kruopelytė nuogąstavimų, kad nešiojamas ir myluojamas jūsų kūdikis pripras ir taps rankinuku iki suaugs ir susiras žmoną/vyrą? Tikiuosi ne.