Plakimas lazdele įrašytas taisyklėse
Taip, Singapūras pasiekia įspūdingus rezultatus. Bet kokia kaina?
Singapūras tai šalis, kurioje vaikai mokosi iškaldami, viską išmokdami mintinai, aklai pasitikėdami mokytojais. Nuolatinis stresas dėl pažymių, psichologinės vaikų problemos, paauglių savižudybės dėl neišlaikytų egzaminų ir testų yra įprasta. Singapūre pagrindinė 10–19 metų amžiaus žmonių mirties priežastis yra savižudybė.
Apie 75 proc. Singapūro gyventojų yra kinų kilmės, 15 proc. – malajai. (Kaip žinia, Singapūras tapo nepriklausomas, 1965 metais atsiskyręs nuo Malaizijos).
Azijos šalyse klesti pagarba mokytojui, besąlygiškas paklusnumas mokyklose yra įprastas. Sakysite – puiku! Tęskime. Lygiai taip pat Singapūre, kai ir Malaizijoje, Brunėjuje iki šiol mokyklose (nekalbu apie tarptautines mokyklas) įprastos fizinės bausmės – nuplakimas rykštele ar lazdele viešai, prieš visą klasę ar visą mokyklą. Malaizijoje privačioje kinų mokykloje besimokiusi dukra savo akimis matė, kaip jos klasiokas išplakamas aktų salėje visų akivaizdoje. Už ką? Nes pagavo rūkantį elektronines cigaretes. Tas pats laukia ir už nepagarbų elgesį su mokytojais ir kitus nusižengimus. Suduodama per rankas arba užpakalį (per drabužius). Taisyklėse nurodyta, kad taip galima bausti tik berniukus. Čia nuoroda į taisykles: https://bit.ly/3wppwoo .
Pradeda mokytis anksti
Vaikai minimose šalyse pradeda rimtai mokytis nuo 4–5 metų ir mokosi kasdien po kelias valandas. Tokio amžiaus vaikai ne piešinukus spalvoja, o skaičiuoja, rašo ir kalba 2–3 kalbomis. Kasdien po kelias valandas. Mūsų 4 metų sūnui tai buvo nemenkas išbandymas. Jis kartais varto savo sąsiuvinius anglų, malajų ir mandarinų (kinų) kalbomis ir bando prisiminti, kaip mokėsi tuomet. Čia galima prisiminti kai kurių tėvų ir švietimo bendruomenės atstovų pasvarstymus apie tai, ar ne per anksti mūsų vaikams pradėti mokytis užsienio kalbų nuo antros klasės. Daugelyje Azijos šalių tokių nuogąstavimų nesuprastų.
Neretai šalia Singapūro yra minima Pietų Korėja. Pateiksiu pavyzdį, iliustruojantį, kaip mokos jaunieji korėjiečiai.
Malaizijoje susibičiuliavome su korėjiečių šeima, kuri emigravo į Malaiziją dėl vienintelės priežasties – tam, kad vaikai patirtų mažiau streso ir spaudimo mokyklose. Štai, ką jie pasakojo apie tai, ką reiškia gerai mokytis Pietų Korėjoje. Vaikai keliasi 5 valandą ryto, kartojasi, skaito. Dieną – pamokos iki maždaug 15 val. Paskui jie keliauja pas korepetitorius. Grįžę namo ruošia namų darbus ir prieš vidurnaktį eina miegoti. Ryte – ratas iš naujo. Jei mokysis mažiau, manysi, kad užtenka tiek, ką gauni per pamokas, egzaminus išlaikysi prasčiau nei kiti tavo bendraklasiai, kurie mokosi iki nualpimo, ir neįstosi studijuoti ten, kur nori, nes konkurencija milžiniška.
Mūsų bičiuliai korėjiečiai nutarė, kad nenori tokio gyvenimo sūnums, išnuomojo nekilnojamąjį turtą Pietų Korėjoje ir persikėlė gyventi į Malaiziją. Kai klausiau, ar čia lengviau, atsakė, kad čia bent jau rytais leidžia vaikams ilgiau pamiegoti, o konkurencija dėl pažymių ir egzaminų rezultatų mažesnė. Tačiau vis tiek buvo pasiryžę padaryti viską, kad vaikai įstotų į geriausius Singapūro, Honkongo ar Europos universitetus.
Ar galima išmokti groti smuiku per kelias savaites?
Dar vienas charakteringas pavyzdys, kaip mokosi kinai ir kiti azijiečiai. Malaizijoje dukra mokėsi privačioje kinų mokykloje, kur kalboms gabiai mergaitei buvo gera proga pramokti mandarinų kalbos.
Kartą visų 10–11 metų klasės mokinių paklausė, ar yra mokančių groti smuikais ar kitais styginiais instrumentais. Pakilo dvi rankos. Mano dukra buvo penketą metų grojusi ir dar viena mergaitė pakėlė ranką.
„Nesvarbu. Mokysimės groti styginiais instrumentais. Po trijų savaičių koncertas tėvams“, – pasakė mokytojas. Namo grįžusi dukra atpasakojo, ką girdėjo. Nuleidom juokais, nes puikiai žinojome, kiek reikia repeticijų, kad pavyktų smuiku sugroti paprastą kūrinį.
Kas buvo toliau. Šeštadienį (įprasta mokyklos darbo diena) visiems vaikams išdalijo styginius instrumentus. Supažindino ir parodė, kaip reikia jais groti. Buvau šalia, girdėjau tą džeržgesį, kuris pasigirsta nemokantiems groti bandant išgauti švarų garsą smuiku.
Netrukus visi pradėjo bandyti išgauti gamą, o pamokos pabaigoje mokytojas pasakė, kad kitą savaitę išdalins natas. Liudvigo van Bethoveno 9-ąją simfoniją, tiksliau – finalo instrumentinę aranžuotę, žinomą kaip „Odę džiaugsmui“, o nuo 1972 metų tapusią ir Europos Sąjungos himnu.
Vėl pasijuokėme su dukra, kad mokytojas nesupranta, ką šneka. Kitą šeštadienį vaikams buvo išdalintos natos ir prasidėjo „džiaugsmo“ repeticijos. Skambėjimas buvo baisus, tai panėšėjo į beprasmišką triukšmą. Mokytojas vis griežčiau liepė mokiniams, daugiausiai kinams, korėjiečiams, toliau repetuoti. Dar ir dar.
Trečią repeticiją vaizdas jau buvo kitoks. Iš tiesų buvo galima išgirsti garsiojo kūrinio melodijos užuomazgas, bet tik retkarčiais. Repeticija vis nutrūkdavo, buvo grojama iš pradžių, vėl ir vėl. Mokytojas liepė visiems namuose repetuoti, kol išmoks, nes ... po savaitės koncertas tėvams. Mano dukra vis tiek negalėjo patikėti, kad kas nors pavyks.
Atėjo koncerto diena. Tėvai susirinko didžiulėje salėje. Išklausė sveikinimus, kitų tradicinių kinų muzikos kolektyvų pasirodymus, o tada atėjo eilė styginių instrumentų orkestrui. Nežinojau, ar likti salėje, ar išeiti, nelaukiant pirmųjų garsų. Mačiau, kad ir dukra jaudinasi.
Išeina orkestro vadovas, pakelia batutą. Ir pasigirsta. Taip, iš tiesų jie groja „Odę džiaugsmui“! Ne itin švariai, ne itin ritmiškai. Bet jie grojo! Vaikai, kurie instrumentus į rankas paėmė pirmą kartą prieš tris savaites. Nesupratau, kaip tai įmanoma.
Bet po šio nutikimo mano nuomonė apie kinų ir kitų azijiečių sugebėjimus smarkiai pasikeitė. Žinoma, puikiai supratau, kas lauktų tų vaikų, kurie nebūtų sugebėję išmokti groti smuiku ....per tris savaites.
Tad klausimas: ar tikrai mums reikėtų lygiuotis į Singapūrą ar kitas Azijos šalis?
